Strateginės aplinkybės

Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis pritaria Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono iniciatyvai dėl Vakarų karių dislokavimo Ukrainoje. „NATO pajėgų buvimas Ukrainoje nėra neįsivaizduojamas. <…> Vertinu Prancūzijos prezidento iniciatyvą, nes ji susijusi su Putino baime, o ne su tuo, kad mes bijome Putino“, – skelbia R. Sikorskis tinkle X.

Nors Makrono pozicijai nepritarė dauguma Vakarų valstybių lyderių, tarp kurių ir Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas, šalies užsienio politikos galva suka šalį proaktyvių veiksmų link. Puiki ir nepaprastai sveikintina iniciatyva.

Lenkai žino, kad kur kas geriau ir naudingiau už Lenkiją kovoti Ukrainos, o ne savo šalies teritorijoje.

Beje, gal tai sutapimas, tačiau dėl ATR padalijimų ir grobikiškų Maskvos veiksmų Lenkijos ir Lietuvos atžvilgiu, susirūpinimą savo laiku taip pat reiškė Paryžius.

Kitas Ukrainos rėmėjas, matantis prasmę E. Makrono iniciatyvoje – Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis, kuris teigia, jog „Ukrainoje sprendžiamas Europos likimas“. Taip, ir tai reikia daryti nedelsiant. Stabdyti ordą, išmokti kariauti galima tik tikrame kare, o ne popieriuje ir poligonuose.

O štai Italijos gynybos ministras Gvidas Krozetas (Guido Krozeto) nepritaria Vakarų karių dislokavimui Ukrainoje. Italo manymu, tai reikštų „vienašališką eskalaciją“. Italų gynybos ministras pastebi, kad Rusijos transformacija į karinę ekonomiką yra greitesnė ir lankstesnė nei NATO.

Būtent dėl to esą stringa ginklų tiekimas Ukrainai. Jis mano, kad karinį konfliktą galima sureguliuoti diplomatiniais kanalais.

Smagiai gerą vyną su gerų sūriu, jūros gėrybėmis, leisdami į skrandį italai, vargiai gali suvokti tą košmarą, kurį šiandien patiria milijonai ukrainiečių. Dėl to italų smerkti nereikėtų.

Tačiau jiems būtina rodyti sugriautų Ukrainos miestų, išniekintų kūnų vaizdus ir klausti, kokia diplomatija įmanoma su į Europą plūstančiais barbarais. Italams per istorijos prizmę tai turėtų būti įmanoma suvokti.

Rusijos užsienio teroro reikalų ministerijos pašluostė spaudai Marija Zacharova pareiškė, kad NATO nebėra prasmės neigti savo pajėgų buvimo Ukrainoje. Taip draugė Zacharova reagavo į Varšuvos ir Paryžiaus pareiškimus apie Vakarų šalių karių buvimą Ukrainos teritorijoje.

Maskva tiesiog pati stumia Vakarus pagaliau ryžtis įvesti karinį kontingentą į Ukrainą. Todėl dabar net jei vienas vienintelis JAV karys saugo šalies ambasadą Kijeve – jo buvimą Kremlius įvardija, kaip NATO dalyvavimą kare. Tad koks skirtumas – vienas NATO karys ar 10 000?

Reikšmingi postūmiai 

Praėjusią parą fronto linijoje įvyko 64 susirėmimai. Rusai surengė 4 raketų atakas, 88 oro smūgius ir 96 apšaudymus iš salvinių raketų sistemų.

Ukrainos raketinės pajėgos pataikė į 2 driskių, jų ginklų ir karinės technikos telkinius, šaudmenų sandėlį, 2 elektroninės kovos stotis priešlėktuvinės gynybos sistemas.

Rusija kare pradėjo naudoti galingą aviacinę bombą, kuri sugriovė Ukrainos gynybą ir pakeitė pusiausvyrą fronto linijose, skelbia CNN. Teigiama, jog rusai kare naudoja sovietinių laikų perdarytą sklendžiančią bombą, galinčią išmušti penkiolikos metrų pločio kraterį. FAB-1500 sveria 1,5 tonos, kurios pusę svorio sudaro sprogstamasis užtaisas.

Šiuos didelės galios ginklus gabena naikintuvai, paleisdami į teritoriją, kurią siekiama užimti. FAB-1500 paleidžiamos į šilumines elektrines, gamyklas ir vietas, iš kurių ukrainiečiai koordinuoja savo gynybą. Sprogdama bomba padaro milžiniškus nuostolius.

Trumpai 

Ukrainiečių režisieriaus Mstislavo Černovo filmas „20 dienų Mariupolyje“ šiandien pelnė geriausio vaidybinio dokumentinio filmo Oskarą. Režisierius nuo scenos sakė, kad atsisakytų apdovanojimo, jei tai kaip nors paveiktų ir sustabdytų Rusijos karą prieš Ukrainą. Tai pirmasis „Oskaras“ Ukrainos istorijoje.

Psichologinį poveikį turintys meno kūriniai šiandien yra pats didžiausias politikus ir mases galintis pakeisti ginklas. Esame tikri, jog eidami būtent šiuo keliu, ukrainiečiai pasiektų žymiai daugiau užsienio politikoje, nei deklaruodami Rusijos agresiją žodžiu ar raštu.

Maskvos teismas dėl „ekstremistinių simbolių demonstravimo“ 10-čiai dienų areštavo rusų studentą, kuris „Wi-Fi“ tinklą pavadino „Slava Ukrainie”. Tai įrodymas visiems geraisiais rusais ir rusų opozicija Rusijoje tikintiems naivuoliams.

Rusijoje neegzistuoja jokia opozicija, jokia kita nuomonė, jokie rinkimai, jokia Putino kritika. Bet kokia režimui grėsmę kelianti jėga sunaikinama ir neutralizuojama nedelsiant. Visi Putiną kritikuojantys rusų „disidentai”, menininkai, Kremliaus priešininkai Rusijoje – FSB kontroliuojama, po priedanga veikianti fiktyvi opozicija.

Kovo 19 d. karinėje Ramštaino oro pajėgų bazėje Vokietijoje susitiks Ukrainos gynybos kontaktinės grupės nariai. 56 valstybių aljansas vėl tarsis dėl karinės paramos Ukrainai.

Lietuvoje

Prieš 34-rius metus didžioji dauguma okupuotos Lietuvos gyventojų nutarė verčiau žūti, nei gyventi nelaisvėje. Tautos valią, išreikštą apklausoje, įtvirtino deleguoti politikai. Kovo 11-ąją tapome laisvi. Tačiau tik dokumente ir širdyse. Realybėje vis dar buvome okupuoti, sienos į Vakarus uždarytos, okupantų kariniai daliniai buvo kiekviename Lietuvos mieste.

Prasidėjo didžiulis spaudimas iš Maskvos. Politinis, ekonominis, karinis.

Lietuvai buvo paskelbta blokada, šaliai nutrauktas kuro ir kitų gyvybiškai svarbių žaliavų tiekimas. Šiandieninę vakarietišką logiką demonstruojantys Vakarų politikai galėtų mus kritikuoti, jog reikėjo su okupantu derėtis, sustabdyti Nepriklausomybės akto veikimą, sutikti su Kremliaus siūlomu „moratoriumu“.

Tačiau žmonės anuomet nepalūžo. Nors valstybėje sutriko eismas, mokyklose vaikai pamokose dalyvavo su paltais, o tuščiose parduotuvių lentynose neliko net surūgusio pieno buteliuose plaukiojančių kirminų, mes nepasidavėm ir su balta vėliava nesėdome „prie derybų stalo“.

Kaimo žmonės dalijosi maistu su miestiečiais, o iš po žeme užkastų cisternų su benzinu buvo aprūpinamas kritiškai svarbus transportas. Tauta vienijosi. Ir net tada, kai Kovo 11-oji virto grėsme žūti, būti sunaikintiems, šimtai tūkstančių paprastų Lietuvos žmonių, tūkstančiai gynėjų stojo ginti savo šalies ir buvo pasirengę kautis su okupantu nelygioje kovoje.

Tą kovą laimėjome. Laimėjome todėl, kad nepasidavėme, nedrebėjome, neabejojome savo pergale, kad ir kiek ji mums būtų kainavusi.

Būtent taip ir ne kitaip, su tuo pačiu okupantu iš rytų šiandien privalo elgtis Vakarai – ryžtingai, be kompromisų, pasirengę susikauti su priešu iki mirties. Kovoti, tiek kiek reikės.

Iki pergalės. Tik taip ir ne kitaip stabdomos ordos iš rytų.

Lietuvos Kovo 11-oji – pats geriausiais pergalės pavyzdys, kurio turėtų pasimokyti visa šiandieninė Europa.

Su Pergale, mielieji!