Latvijos nepriklausomybės šventė. 105-toji. Sveikinu brolius latvius!
Sykiu galvoju: kodėl broliškos, faktiškai per pastarąjį šimtmetį to paties likimo tautos kažkaip artimiau ir nesuartėja?
Neskaitant trumpo Liaudies frontų veiklos išsivadavimo akimirksnio 1988-1990 m. Nors būtent jie, tie frontai, sukūrė daug žadėjusią Baltijos asamblėją, kurios idėją, atrodė, lyg ir perima nepriklausomybes paskelbusieji parlamentai, tačiau artimesnis bendradarbiavimas per tris dešimtmečius taip ir neišsivystė. Nepaisant to, kad tiek Vakarai, tiek Rytai Baltijos valstybes laikė ir tebelaiko vientisu regionu. Tai tarsi išvirkščias Beneliukso šalių grupės variantas.
Labiausiai į akis krentančios šios parodomosios „kooperacijos” pavyzdžiai – Via Baltica ir Rail Baltica. Trys laisvės dešimtmečiai, o tik tokie rezultatai…
Pastaraisiais metais vasaromis kelis sykius važiavau automobiliu į Latvijos ir Estijos pajūrius. Pamačiau iš arti ko verta mūsų Via Baltica atkarpa. Nepaisant kad yra neblogai sutvarkytų gabaliukų, didesnė dalis kelio Lietuvoje jau šaukte šaukiasi remonto. Nekalbant jau apie tai, kad pats projektas a priori yra nevykęs, nes tai žemesnės kategorijos kelias net už Vilnius-Kaunas automagistralę, o iki Vilnius-Panevėžys – jam dar toliau.
Dardėdamas per Via Balticos atkarpų nelygumus ar riedėdamas 70 km/val greičiu užspaustas vilkikų vienpusio eismo kelio dalyse, kuriose negalima lenkti, galvojau sau: kodėl iš Vilniaus į Minską turime plačią dviejų juostų autostradą, o štai į Rygą, Taliną, Helsinkį didelę kelio dalį turime važiuoti 70 km/val greičiu?
Per 30 metų nebuvo galima įvykdyti projekto, kuris leistų per 5 val. iš Vilniaus atsirasti Taline, o ne gaišti vilkikų eilėse 8 ar daugiau valandų? O kas suskaičiuos nuostolius avarijų, kurių kaskart ne po vieną tame kelyje mačiau, dėl intensyvaus ir didele dalimi sunkiasvorių mašinų eismo?
Prisimenu, kai pradėjau dirbti Laisvosios Europos radijuje ir nuo 1989 m. dažniau pradėjau važinėti į Vokietiją, Lietuvos keliai, lyginant su Lenkijos, atrodė kaip „vokiški”. Šiandien Lietuvos keliai yra „rusiški” lyginant juos su Lenkijos. Net ir Vokietijos keliai, palyginus su Lenkijos, kartais jau atrodo prasčiau.
Nuo 1990 m. Lenkija nutiesė per 5000 (!) km vien tik autostradų, neklabant jau apie krašto kelius, kurie irgi lygūs, kaip biliardo stalai. Lietuvos potencialą gretinant su Lenkijos, per tą patį laiką mes turėjome būti nutiesę bent keturis-penkis šimtus kilometrų naujų autostradų?
Ką turime šiandien? Lopą ant lopo trasoje Vilnius-Kaunas-Klaipėda ir prie tos pačios lemties artėjančią Vilnius-Panevėžys. Net nuo Marijampolės iki Lenkijos pasienio, tuos varganus 50 km, nesugebėjome nutiesti europinius standartus atitinkančio greitkelio, ką jau kalbėti apie ką nors daugiau.
Čia geriausiais strateginių infrastruktūros „prioritetų” ir „valstybinio” galvojimo atspindys: pagal tai vertinant, tikrasis prioritetas ir toliau lieka Minskas, nors viešumoje putos ta kryptimi plakamos.
Bet grįžtu prie Latvijos, nuo ko pradėjau. Turėjome vieną valstybininką, irgi Mintaujos gimnazijos (paruošė gyvenimui tris prezidentus – du Latvijos ir vieną Lietuvos) auklėtinį, kuris savo metu kėlė bendros – Lietuvos ir Latvijos – valstybės idėją. Tai Jonas Šliūpas (1861-1944) – gydytojas, medicinos, humanitarinių ir teisės mokslų daktaras, aušrininkas, buvęs Palangos miesto burmistras, Lietuvos istorijos autorius, pasaulio matęs, Amerikoje gyvenęs žmogus.
Suprantu, kad daug kas šiandien gali sakyti: na, per daug skirtumų tarp lietuvių ir latvių. Bet žvelgiant jau iš šių dienų perspektyvos į Europą, kai šį kontinentą nemaža dalimi užplūdo jau išties reikšmingais skirtumais besiskirianti populiacija ir plūsta ji toliau, lietuvių ir latvių skirtumai tampa tokie nereikšmingi, kad faktiškai tai jokie skirtumai.
Esant lietuviams ir latviams vienoje valstybėje, jų potencialas būtų nepalyginamai didesnis. Net jeigu jos teritorija ir nebūtų tokia didelė, kokią projektavo J. Šliūpas (žr. Šliūpo žemėlapį).
Apie Latvijos ir ypač Rygos svarbą Lietuvai nepranokta įžvalga yra prasitaręs Mikalojus Radvila Juodasis (1515-1565), kuris buvo pagrindinis derybininkas su Livonija ir karštas jos prijungimo prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šalininkas, kai Maskvos kunigaikštis, susiglemžęs ir pavergęs aplinkines slavų žemes, atsikreipė jau ir į Livoniją, o netiesiogiai – ir į Lietuvą.
Savo laiške karaliui Žygimantui Augustui M. Radvila atkakliai įrodinėjo Rygos reikšmę Lietuvai: „Su Rygos laisve bei gerove yra glaudžiai susijusi ir kitų sričių gerovė, ją gi praradus gresia ir kitų žemių praradimas bei tikriausia pražūtis; o iš čia didžiausias pavojus ir neIaimė gali pasiekti ir paties karaliaus valdas.
Neduok Dieve, kad amžinas karaliaus priešas, Maskva, užvaldytų taip svarbų pačios gamtos ir žmogaus darbo sustiprintą prekybinį centrą, į kurį plačiomis upėmis yra gabenamos įvairių rūšių prekės; Mūšos upe jos siunčiamos iš Žemaitijos, o Dauguva – iš Polocko ir kitų Lietuvos ir Rusios vietų; tais pat keliais jos gabenamos ir į karaliaus valdas.
Kas gi aiškiai nemato, į kokį didelį pavojų patektų Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė, paveldimoji karaliaus tėvonija, jei Dauguvos krantuose būtų išgriautos tos pilys ir sustiprinimai“. Štai kodėl derybų su rygiečiais metu jis visada prisimindavęs Krokuvos kašteliono Tarnovskio teisingus žodžius, kad „už Vilnių nemokėtų nė dešimties lenkiškų markių, jei Rygos miestas atitektų į priešo rankas.“
Lietuva, didele dalimi Mykolo Radvilos Juodojo išminties ir diplomatijos dėka, sugebėjo 1561 m. taikiu būdu, be karo veiksmų (skirtingai nuo Maskvos, kuri tik kalaviju „vienijo” aplinkines žemes) prisijungti pietinę Livonijos dalį, vadinamąją Kuršo kunigaikštystę, kurią vėliau su Lenkija drauge valdė iki pat Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m., t.y. 234 metus! Beje, 40 metų (1581-1621) ATR valdė ir Rygą, kol ją paveržė švedai, XVII a. prasidėjus jau valstybės saulėlydžiui.
Čia tik priminsiu Žemaičių seniūno ir Livonijos administratorius Jono Karolio Katkevičius, Liublino seime karščiausiai gynusio Lietuvos reikalus ir jos teisę į Livoniją (priešinosi, kad ji būtų pavesta valdyti Lenkijai ir Lietuvai drauge), žodžius Žygimantui Augustui: „Jūsų Didybei gerai žinoma, kaip mes ją gynėme, kiek turėjome išlaidų ir kiek tam paaukojome kraujo ir sveikatos. Kas dar svarbiau, mes prisiekėme jiems, kad jie bus Lietuvos kunigaikštystės globojami.
Bet jeigu Livonija, Jūsų Didybei patariant ir įtikinėjant, panorės laisvu noru nuo mūsų pasitraukti, mes tam nesipriešinsim, bet prašysim Jus atleisti mus nuo priesaikos. Be to, teisinga būtų atlyginti mums nuostolius, nes, kaip sakiau, šią šalį gavome brangia kaina, aukodami tam savo turtą ir sveikatą“.
O tą kainą Lietuva sumokėjo kovodama ne su livoniečiais, o gindama juos Ivano Žiauriojo, kuris paskelbė Livoniją savo „tėvonija” ir dalį jos pasiglemžė.
Katkevičius Liublino seime reikalavo, kad Livoniją paliktų Lietuvai, nes ji su ja sudaro vieną valstybę – (Litewskie panstwo). Čia jis vėl apeliavo į karalių Žygimantą: „Jūsų Didybė pavedė man valdyti šią žemę, ką liudija Jūsų ranka pasirašyti raštai. Paskui Livonija prisijungė prie Lietuvos – apie tai taip pat yra Jūsų pasirašytas aktas. Tiesa, ten sakoma, kad ji bus prijungta ir prie Karūnos, bet kas nori turėti naudos, tesirūpina ir išlaidomis“.
Lietuviams, deja, Liubline teko nusileisti. Ir ne tik dėl Livonijos, dėl Ukrainos taip pat, kurios didžiuliai plotai atiteko Lenkijai.
Deja, tokio kalibro politikų, kokie buvo Mikalojus Radvila Juodasis ir Jonas Karolis Katkevičius, Lietuvoje niekada nebuvo daug. Tikriausiai jų nėra daug nė dabar. Ir gal ne vien Lietuvoje. Prieškario Latvijoje į Lietuvą irgi buvo žvelgiama šiek tiek iš aukšto dėl įvairių priežasčių, bet Vilniaus klausimas buvo vienas esminių.
Deja, kaimynų smulkiomis trintimis sumaniai naudojosi didieji, jomis manipuliavo, kol galų gale visoms surengė vienodą galą.
Žvelgiant į dramatišką, didele dalimi tragišką istoriją per šimtmečius, argi ne stebuklas, kad štai jau 33-eji metai gyvename nepriklausomi? Visu trečdaliu ilgiau, negu tvėrė tarpukario Lietuvos ir Latvijos nepriklausomybė?
Lai dzīvo Latvija!
Susidaro įspūdis, kad straipsnio autoriui net nekyla klausimas, kodėl Lietuvoje už Lietuvos biudžeto pinigus retransliuojami ( netoli Vilniaus galima matyti net su kambarine antena) keliolika Lenkijos tv kanalų lenkų kalba ( net TVP Wilno), o štai Latvijos tv kanalo latvių kalba- nei vieno.
Lietuva myli visus tik ne lietuvius ?
Teisingi pastebėjimai. Išskyrus kritiką dėl autostrados nuo Marijampolės iki sienos. Darbai vyksta. Bet ši autostrada ne tarp Lietuvos miestų, bet tarp Kauno ir Mazovijos Ostravo. Darbų baigimo datos suderintos su lenkais, kurie irgi nesnaudžia.
O kas liečia rusų įtaką europiniuose projektuose, tai faktas kaip blynas. Europinio gelžkelio statyba vos juda, kelias į Taliną apleistas. Bet kai reikėjo paleist Lukašenkos elektrinę, tai dideliu greičiu, be triukšmo, iš Visagino į Astravą buvo nutiestos naujos elektros linijos, Visagine ir Utenoje pastatytos naujos transformatorinės baltarusiškai elektrai, kapitaliai suremontuota Kruonio HAE.
Kai autostradą turėjo tiesti, prisimenate, kaip strateginė trukdė ir vilkino, ko tada prigalvodavo? Kokiais visuomenės protestais dangstėsi, užuot susėdus ir pagalvojus, kaip padarius, kad kuo mažiau kenktų gamtai ir kuo geriau ir greičiau mums visoms 4-ioms ir visai Europai naudingą kelią nutiesus? Klausiau tada vieno senbuvio seimūno, kodėl mes vieni su strategine derėtis bandom, kodėl ne trise, ir kodėl dar ir Briuselio nepasitelkiam? Juk ja VISA Europa naudosis?!!
Dėl elektros tinklų ir elektrinių, pradedant IAE ir iki šių dienų: O VSD nė pypt? – Kada nors ateities Dailius Dargis turės darbo, kol aprašys šių laikų mūsų Štirlicus…
Apytiksliai prieš penkiolika metų, kelyje iki Talino baisiausia vieta buvo Rygos apvažiavimas.
EU skyrė lėšų Via Baltikai ir konkrečiai tai atkarpai tvarkyt. Ką padarė latviai? Nutiesė autostradą nuo Rygos iki rusų sienos, nors transporto eismas ta kryptimi kelis kart mažesnis. Kieno įtaka?
Gal ir taip, bet dabar Latvijoje įstatymiškai numatyta pereiti prie visuotinio mokymo tik valstybine latvių kalba. Neturintys Latvijos pilietybės asmenys,kurie nori toliau gyventi Latvijoje berods turi nustatytu lygiu mokėti valstybinę latvių kalbą. Ar Lietuvoje bus pereinama prie visuotinio mokymo tik valstybine lietuvių kalba, norintys gyventi Lietuvoje ne Lietuvos piliečiai privalės išmokti tinkamu lygiu valstybinę lietuvių kalbą?
„Deja, kaimynų smulkiomis trintimis sumaniai naudojosi didieji, jomis manipuliavo, kol galų gale visoms surengė vienodą galą.“ – Gal čia ir yra atsakymas į straipsnio pradžioje keliamą klausimą, kodėl nesuartėja? Mūsų didžioji geroji strateginė partnerė ir tada pasistengė, kad Lietuva neperimtų viena valdyti Livonijos ir netaptų pernelyg didelė ir stipri. Ir dabar matosi ta pati Lenkijos politikos strategija ir tas pats Lietuvos politikų kalibras, kuris įgalina tik palaikyti Lenkijos diktuojamus „gerus santykius“, bet ne suvokti ir įgyvendinti Lietuvos interesus.
O ar ne tą patį Lenkija darė dar nuo Žalgirio pergalės laikų – Lietuvai nedavė ne tik Karaliaučiaus (Mažosios Lietuvos), bet netgi Klaipėdos ir jos krašto. Visa tai Jogaila paliko Ordinui, taip pasidarydama Lenkija jį savo vasalu tam, kad, reikalui esant, su Ordino karine jėga galėtų spausti karingąją Lietuvą. Taigi Lietuvos didikai, bajorija, pradedant Jogaila, pardavinėjo Lietuvos laisvę ir valstybingumą Lenkijai. Tą tradiciją tęsė Smetona, ji Valdžių tęsiama – ir šiandien. Matyt, ne veltui Molotovas 1940 m. savo kabinete Urbšiui pasakė – “Chvatijt vam Litvū prodavat”. Vienintelis dalykas ką Lietuva gavo už pergalę Žalgirio mūšyje, tai neginčijamomis tapo Lietuvos sienos Užnemunės dalyje, imant nuo Vištyčio link Tauragės bei kita – Augustavo- kryptimi. Taigi, kaip istorikas Gudavičius sakė, Vytautas buvo šunsnukis, bet “savas”. Istorinės Lietuvos atsidūrimo Lenkijos karalystėje pasekmės tęsiasi, jos istorijoje buvusių valstybinių ryšių su Lenkija nutraukimo, deklaruoto Vasario 16-ąją, nepaisoma.
Į Minską autostrada tik 20 km, toliau jokiu autostrados nera.