V. Valiušaitis. Birželio 14-oji: rusų NKVD ir vokiečių Gestapas – prieš lietuvių tautą

Birželio 14-ąją paprastai prisimenama tik sovietinio genocido forma – masinių trėmimų į Sibirą pradžia. Tačiau dėl nežinojimo ar dėl kitų priežasčių dažniausiai lieka „paraštėje“ kito sovietų „sąjungininko“ ir to meto „politinio partnerio“ – hitlerinės Vokietijos – sinchronizuoti veiksmai būtent tuo pačiu metu.

Manoma, kad per Gestapo-NKVD „bendradarbiaivmo liniją“ vokiečiai sovietams išdavė Vilniaus LAF štabą, sovietų rankomis susidorodami su sukilimo Lietuvoje organizaciniu centru.

Sukilimas vokiečių interesams prieštaravo taip pat, tad jie tikėjosi, kad likvidavus Vilniaus LAF centrą, sukilimas neįvyks. O atsitiko taip, kad sukilėliai turėjo „planą B“ – vadovavimą perėmė Kauno LAF centras.

Taigi, tą pačią 1941 m. birželio 14-ąją, kai šimtai enkvedistų ginkluotų būrių pasipylė po Lietuvos miestus, miestelius ir kaimus gaudyti savo aukų ir grūsti juos į sunkvežimius nugabenti į geležinkelio stotis, Berlyne vokiečių gestapas, kuris žinojo apie lietuvių planus sukilti prasidėjus vokiečių ir sovietų karui, pasiuntė savo agentą pas Kazį Škirpą įspėti, kad lietuviai nedrįstų skelbti nepriklausomybės ir sudarinėti savo vyriausybės.

K. Škirpa tas dramatiškas ir tragiškas Lietuvos istorijos dienas šitaip paliudija. Ištrauka iš K. Škirpos 1940 m. birželio 14 d. laiško St. Lozoraičiui:

Lietuvos reikalu turiu susirūpinimo, kad iki šiolei nesu pakviečiamas išsiaiškinti į vok. užs. rkl. min-ją. Iš kitos pusės, atrodo, kad daromi vokiečių politinėje vadovybėje svarbūs sprendimai. <...> Jei nė vienas užs. rkl: min-jos galvų manęs negalėtų ar nenorėtų priimti, tai Denkschriftą vis tiek įteiksiu per sekretorių su atitinkamu lydraščiu. Manau, padėčiai Rytuose keičiantis ir mūsų kraštą tuo paliečiant, mes negalime likti nuošaliai, t. y. nepareiškę vokiečiams formaliai savo nusistatymo. Ar vokiečiams tai patiks, ar nepatiks, bet turime tai padaryti, net jeigu man už tai grėstų ir asmeninės konsekvencijos.

Toliau K. Škirpa rašo, kad tą pačia dieną jis gavo iš LAF ypatingojo įgaliotinio Lietuvos pasienio zonoje trumpą telegramą: „Nuo sekmadienio vyksta Tėvynėje masiniai areštai ir deportavimai. Tauta prašo gelbėti!“… K. Škirpa tęsia:

Kilo siaubinga mintis, ar raudoniesiems Lietuvos laisvės slopintojams kartais nepavyko iššifruoti LAF pogrindžio organizacijos Tėvynėje ir ar nesuiminėjami jos nariai, kad tuo būdu suduotų pogrindžiui mirtiną smūgį, prieš įvykstant tautos sukilimui. Bet netrukus paryškėjo, jog tai būta pirmojo sovietų genocidinio pasikėsinimo prieš pačią lietuvių tautą. Dabar žinome, jog tada buvo suimta ir deportuota iš Lietuvos apie 40 000 asmenų iš visų tautos socialinių sluoksnių, nuo pasiturinčio ūkininko ar miestelėno iki paprasto fabriko ar lauko darbininko. Buvo charakteringas reiškinys, kad tas sovietų genocidinis pasikėsinimas prieš lietuvių tautą įvyko kaip tik tuo metu, kai vokiečių Gestapas griebėsi desperatiškos provokacijos per Čenkų sukliudyti tos pačios lietuvių tautos pasiryžimą atkurti Lietuvos valstybinę nepriklausomybę. Atrodė, lyg vokiečių Gestapas ir rusų NKVD veikė susitarę prieš mažytę lietuvių tautą, kam ji drįso siekti laisvės.

K. Škirpa numanė, kad Lietuvoje prasidėję masiniai trėmimai yra viena „vokiečių–rusų machiaveliško susitarimo pasekmių“. Remiantis gauta telegrama buvo nuspręsta tik painformuoti užsienio rkl. min-ją apie įvykį:

Šią informaciją perteikiau telefonu von Grundherriui, kuris apie tai buvo padaręs aktuose tokį pasižymėjimą – T120/261/193367 –

Berlyne 1941 m. birželio 21 d.

Slaptai.

UŽRAŠAS

Buvęs Lietuvos Pasiuntinys Škirpa ką tik pranešė man tokį dalyką: Iš vieno patikėtinio jis patyrė, jog Lietuvoje ką tik įvyko gausių areštų ir lietuvių deportavimų. Lietuvių tauta šaukiasi skubios pagalbos. Šią informaciją aš priėmiau „privačiai“, – prirašė nuo savęs von Grundherr.

Užrašas buvo perteiktas valstybės sekretoriui (von Weizsaecker), valstybės pasekretoriui (Woermann) ir politikos skyriui V (Rusija), kaip matyti iš pažymėjimo ant paties dokumento.

Plačiau apie Stasio Čenkaus gestapo vardu įspėjimą Škirpai, jis rašo:

Pati pikčiausia iš visų Gestapo intrigų prieš LAF buvo ta, kurią jis padarė birželio 14 d. per Čenkų. Tą dieną Čenkus, atvykęs pas mane į mano butą, kažkodėl drauge su gen. Raštikiu, padarė svarbių pareiškimų, kaip jis sakė, Reicho vidaus rkl. min-jos pavedimu. Tai jis padarė akivaizdoje gen. Raštikio. Kai pareikalavau, kad visa tai, ką man sakė, patvirtintų raštu, jis atsisakė tai padaryti. Tuomet paprašiau tai užrašyti gen. Raštikį, kaip pasikalbėjimo betarpišką liudininką. Kai užrašas buvo padarytas, jį paskaičiau papunkčiui pačiam Čenkui, ir jis patvirtino, jog viskas užrašyta taip, kaip jis buvo man sakęs. Mano prispaustas, jis, be to, prisipažino, jog tuos pareiškimus padaryti jam buvo pavedęs tarėjas (Regierungsrat) dr. Greffe. Po to padariau atitinkamus savo pareiškimus. Kadangi į tą visą atsitikimą nebuvo galima kitaip žiūrėti, kaip į Gestapo pasikėsinimą uždėti man kilpą ant kaklo tuo metu, kai beliko vos savaitė laiko iki rusų–vokiečių karo, tai to negalėjau palikti stipriau nereagavęs. Kaip reagavau, skaitytojas patirs iš čia pateikiamo lietuviško vertimo mano formalaus laiško pačiam dr. Greffei:

Ponui Dr. Greffe,

Borkaerstr. 35

Berlin

Memorandumas apie Valstybės Slaptosios Policijos nurodymus dėl Lietuvos ateities

Š. m. birželio 14 d. buvo atsilankęs pas Lietuvos Pasiuntinį K. Škirpą jo bute kažkoks Čenkus, buv. lietuvių valstybės saugumo policijos pareigūnas, ir perteikė ministeriui nuostabą sukeliančius nurodymus, kuriuos jis pats suformulavo šitaip:

1. Tuo momentu, kai vokiečių kariuomenės daliniai įžygiuos į Lietuvą, lietuviai atbėgėliai neprivalo savavališkai sudaryti jokios Lietuvos Vyriausybės, tiek iš lietuvių atbėgėlių tarpo Vokietijoje, tiek iš asmenų, esančių pačioje Lietuvoje, neturint tam kompetentingų Vokietijos įstaigų sutikimo.

2. Vokiečių kariuomenės daliniams įžygiuojant į Lietuvą, lietuviams atbėgėliams Vokietijoje nevalia skelbti jokio atsišaukimo į lietuvių tautą, negavus tam kompetentingų Vokietijos įstaigų sutikimo.

3. Vadovai ir nariai lietuvių atbėgėlių organizacijų Vokietijoje privalo laikytis pagrindinių Vokietijos politikos linijų, o taip pat kompetentingų Vokietijos įstaigų nurodymų ir nuo jų nenukrypti.

4. Valdžios galia Lietuvoje bus iki karo pabaigos vykdoma kompetentingų Vokietijos valdžios organų. Prie krašto valdymo bus pritraukti Vokietijos pasitikėjimą turį asmenys iš lietuvių tarpo.

5. Šiam tikslui lietuvių atbėgėlių vadovybė Vokietijoje turi sudaryti patikimų Vokietijai lietuvių atbėgėlių sąrašą ir jį pateikti kompetentingoms Vokietijos įstaigoms.

Šiuos nurodymus Čenkus, kaip jis pats sakė, padarė Reicho vidaus rkl. min-jos pavedimu. Į Lietuvos Pasiuntinio klausimą, kad Čenkus pasakytų, kas, būtent, buvo tas, kuris tai jam buvo pavedęs, Čenkus iš pradžios nenorėjo to pasakyti. Tik po to, kai Pasiuntinys pastebėjo, jog nurodymams neteiks jokios reikšmės, jei Čenkus konkrečiai neatskleis pavardės to, kas pavedimą jam buvo davęs, Čenkus nenoromis prisipažino, jog tą jam buvo patikėjęs dr. Greffe.

Į Čenkaus perteiktus nurodymus Lietuvos Pasiuntinys padarė šias pastabas:

1. Jis negali susilaikyti nepareiškęs nusistebėjimo dėl to, kad slaptoji Vokietijos saugumo policija padarė jam aukščiau suminėtus nurodymus per trečią asmenį, o ne betarpiškai, nežiūrint, kad dr. Greffe pažįsta Lietuvos Pasiuntinį pats ir buvo turėjęs su juo kelis pasikalbėjimus kaip tik lietuvių klausimais išsiaiškinti.

2. Klausimai, kurie paliečiami slaptosios saugumo policijos padarytuose nurodymuose, yra ypatingos reikšmės ir priklauso vokiečių užsienio politikos sričiai. Todėl Lietuvos Pasiuntinys stipriai abejoja, ar tai įeina į slaptosios saugumo policijos kompetenciją, ir yra nuomonės, kad dėl to jis tegali kalbėtis tik su vokiečių užs. rkl. ministerija.

3. Lietuviai atbėgėliai Vokietijoje, kurie pasiduoda Lietuvos Pasiuntinio politiniam autoritetui, nesiekia nieko nelegalaus Vokietijos atžvilgiu, o ką daro, tai tik su pilnu Vokietijos kompetentingų įstaigų sutikimu.

4. Kai dėl tų klausimų, kurie paliečia valstybės saugumą ir daugiausia apima abipuses pastangas saugoti, kad bolševizmo šnipai neprasiskverbtų į lietuvių atbėgėlių tarpą, kontaktas su slaptosios saugumo policijos organais bus iš Lietuvos Pasiuntinio pusės palaikomas.

5. Lietuvos Pasiuntinys pareiškė, jog iš savo ikšiolinių kontaktų su kompetentingomis vokiečių įstaigomis jis yra įgijęs visai kitokį įspūdį apie Vokietijos nusistatymą Lietuvos ateities klausimu, negu tas, kokį šį kartą parodė slaptoji saugumo policija, būtent: jis turi tvirtą įspūdį, kad Lietuva, kaip laisva ir nepriklausoma valstybė, bus atkurta.
   
   Be to, buvo pabrėžtas faktas, kad visa tai, ką Čenkus perteikė Lietuvos Pasiuntiniui, buvo nesuderinama su Reicho Vyriausybės narių pareiškimais apie Vokietijos pažadėtą mažosioms valstybėms buitį Naujojoje Europoje.

6. Toliau Lietuvos Pasiuntinys pareiškė, jog jis laikosi Vokietijos atžvilgiu labai lojaliai ir kad niekas iš lietuvių atbėgėlių Berlyne nesiruošia čia sudaryti Lietuvos Vyriausybės be Reicho Vyriausybės sutikimo.

7. Lietuvos Pasiuntinys teturi galimybės politiškai paveikti lietuvius atbėgėlius Vokietijoje; tačiau jam negali būti užkrauta atsakomybė už tai, ką pavieniai politiniai veikėjai ar jų grupės galėtų padaryti Lietuvoje.

8. Kai dėl praktiško bendradarbiavimo parenkant tinkamus asmenis lietuvių administracijos aparatui, tai Lietuvos Pasiuntinys – kiek turi reikalingų žinių apie asmenis – sutinka čia pagelbėti, kaip faktiškai jau yra buvę santykiuose su viena kita įstaiga.

Nuorašus laiško, adresuoto dr. Greffei, su abiem priedais, pasiunčiau O.K.W. (pulk. ltn. Graebei) ir Dienststelle von Ribbentrop (dr. Schuettei), kaip suinteresuotoms įstaigoms apie kalbamą provokacinį Gestapo žygį patirti.

Kuo visa tai baigėsi ir kaip įvykiai klostėsi toliau – skaitykite K. Škirpos „Sukilimas Lietuvos suverenumui atstatyti” (Vilnius: Leidykla ŽARA, 2021):