V. Radžvilas. Būtinas atsakas į Valstybinės kalbos inspektoriaus puolimą

Prasideda organizuotas Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko (VKI) Audriaus Valotkos puolimas. Tai daro prezidentas Gitanas Nausėda ir Seimo pirmininkė Viktorija Čmil – du aukščiausi Lietuvos valdžios pareigūnai.

Puolamas Lenkijos ambasadoriaus Lietuvoje nurodymu už tai, kad sąžiningai vykdo savo tarnybinę pareigą ir reikalauja laikytis veikiančių šalies įstatymų.

Maža to, apkaltintas „peržengęs raudonas linijas” ir „politikuojantis” už tai, kad pasakė tiesą apie Pietryčių Lietuvos istorinę praeitį ir Lietuvoje prieš valstybę vis atviriau ir įžūliau veikiančių niekur neišnykusių „autonomininkų” tikruosius kėslus.

Taip kalbėti nėra joks politikavimas. Ginti valstybę yra kiekvieno Lietuvos piliečio konstitucinė teisė ir pareiga. Ypač tada, kai jos negina aukščiausi šalies vadovai, kurie elgiasi kaip Lietuvos vadovybė pasielgė 1940 m., palikusi paprastus piliečius likimo valiai ir pasmerkusi juos ilgametei beviltiškai kovai su daug galingesniu okupantu.

Kad neįvyktų ko nors panašaus ir kad lietuviams netektų vieną gražią dieną trauktis iš Vilniaus kaip kadaise teko bėgti iš Klaipėdos, būtinas tvirtas griežtas visuomenės atsakas į vykstantį VKI viršininko, o kartu ir pačios lietuvių kalbos puolimą.

Šis puolimas turi būti vadinamas tikruoju vardu – valstybės strateginių interesų ir lietuvių kalbos išdavimu aklai pataikaujant 1938 m. Lenkijos elgesį su Lietuva verčiančiam prisiminti kaimyninės šalies spaudimui.

Tik kovojant už savo teisę išlikti gal pamažu atsiras supratimas, kodėl kalbos ir istorinės atminties gynimas yra visų Lietuvos problemų sprendimo raktas.

Mūsų bėda yra ta, kad būdami pernelyg praktiški blogąja to žodžio prasme, ne tik nevertiname, bet net nesuvokiame to, kas iš tiesų yra svarbiausia. Juk visa istorija rodo, kad siekiant išlaikyti pavergtas tautas paklusniomis ar suvaldyti kolonijas niekada nebuvo remiamasi vien jėga.

Tai pernelyg brangu ir neefektyvu. Visais laikais stengtasi įdiegti nevisavertiškumo kompleksą ir iš jo kylantį kultūrinio ir kalbinio menkavertiškumo bei tautinės saviniekos jausmą.

Ir visai nebūtina tai daryti kaip XIX a. Rusijos imperijoje, kai Lietuvos įstaigose tiesiog kabėjo įspėjimai, jog draudžiama kalbėti lietuviškai.

Tarpukariu kiek atgautas tautinis orumas ir išpuoselėta valstybinė savigarba sovietmečiu buvo kryptingai griaunami ir vėl smarkiai sunyko.

Nesvarbu, kad kalba nebuvo oficialiai draudžiama – kiekvienas lietuvis turėjo susiprasti, kada ir kaip reikia parodyti pagarbą „vyresniųjų brolių” kalbai.

Dabar einama dar suktesniu – kalbos sumenkinimo ir karikatūrinimo keliu. Daroma viskas, kad net Dainų dainelėje vaikučiams dainuoti lietuviškai atrodytų prasčiokiška, o štai angliškai – cool. Apie tai taikliai rašo dr. Rita Miliūnaitė:

R. Miliūnaitė. Norima sujaukti lietuvių kalbą taip, kad ji taptų atgrasi

Ir neatsitiktinai išgaruoja 35 mln., skirti kalbos skaitmeninimo projektams. Kad mieli lietuviukai gėdintųsi kalbos, kuri jiems atrodytų tokia „pasenusi ir primityvi”, kad tariamai niekaip „nesugyvens” su šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis.

Būtinas platus lietuvių kalbos sąjūdis, turintis peraugti į Tautos savigynos sąjūdį.

Panašu, kad toks sąjūdis galutinai susiformuos tada, kai atsiras iš pažiūros skirtingų problemų gelminio ryšio suvokimas ir, pvz., prigimtinės šeimos gynėjai pradės dalyvauti kalbos gynimo akcijose.

Tai absoliučiai būtina, nes genderizmo ideologijai sugriauti prigimtinę šeimą nėra vienintelis ir svarbiausias tikslas.

Tikrasis ir galutinis tikslas – pakeisti pačią tikrovės ir žmogaus sampratą ir įvykdyti šuolį į būklę, kurią neomarksistinės revoliucijos teoretikas H. Marcuse apibūdino kaip valdomą jau ne Tikrovės, bet Malonumo principo.

Toji absoliutaus malonumo tikrovė galutinai gali būti įtvirtinta tik kalboje ir per kalbą – pakeitus žodyną Dž. Orvelo aprašytu būdu. Taigi lietuvių abėcėlės „turtinimas” naujomis raidėmis ar vietovardžių (toponimų ir hidronimų) rašybos užsienio kalbomis įteisinimas yra ne kas kita, o dirvos purenimas „žmogai” bei kitiems formuojamos ir vis įžūliau brukamos ideologinės naujakalbės burtažodžiams.

Beje, kartais to gelminio ryšio tarp ideologijos ir kalbinių „inovacijų” neįžvelgia ir tikrai geri kalbininkai. S. Tumėnas nuoširdžiai ir tvirtai gina lietuvių kalbą, bet iniciatyvą įteisinti moteriškų pavardžių rašybą su galūne „a” vadindamas pavardžių slavinimu nepastebi dar pavojingesnių rašybos „reformatorių” užmačių:

S. Tumėnas. Kanopos žmona nenori būti Kanopa

Mat nors „modernizuotos” pavardės su galūne „a” būtų išoriškai šiek tiek panašios į slaviškas moterų pavardes, pati iniciatyva įteisinti tokią rašybą turi visai kitą tikslą ir prasmę. Bent šiuo atveju tai nėra rimčiau susiję su užmojais slavinti moterų pavardes.

Iš tikrųjų tai yra mėginimas lietuvių kalboje įgyvendinti pamatinį genderizmo ideologijos principą, kad šiame pasaulyje nėra tokių būtybių kaip moterys ir vyrai.

Genderizmo ideologija kalba ne apie žmones, kurie pasiskirstę į prigimtines lytis, bet apie individus, kurie neturi jokių įprastinių žmogaus savybių. Visi individai laikomi lygiais ypatinga prasme – jie laikomi vienodais.

Tai reiškia, kad visos moterims ir vyrams būdingos savybės ir su jomis susiję lyčių skirtumai yra laikomi iliuziniais, o jų pripažinimas – proto paklydimu, tai yra prietarais ir stereotipais.

Lietuvių kalba tapo tokio aršaus puolimo taikiniu būtent todėl, kad savo laimei ar nelaimei, turi ne tik gimines, bet ir jas žyminčias moteriškų ir vyriškų pavardžių galūnes.

Jos yra tikra rakštis genderizmo ideologijos skleidėjoms. Šito bruožo neturinčios kalbos trukdo daug mažiau – daugiausia užkliūva įvardžiai.

Kad genderizmo „tiesa” sušvytėtų ir lietuvių asmenvardžiuose, reikia bent vieno tipo pavardės, kuriose būtų ištrinta moters ir vyro skirtis. Ir tai gali būti tik tokios pavardės kaip Alekna, Kanopa, Šarna, etc., nes ideologiškai „pertvarkyti” kitas pavardes kol kas pernelyg keblu.

Bet nesunku numatyti, kad šis ideologinis projektas reikalauja brutaliai pašalinti visas kalbines kliūtis pažangos kelyje.

Anksčiau ar vėliau bus užsimota radikaliai spręsti šią problemą net neatpažįstamai sudarkant lietuvių kalbą – bus pareikalauta beatodairiškai trumpinti ir „nukapoti” visas lytį nurodančias asmenvardžių galūnes

Lietuviškos pavardės be galūnių turės tapti gramatine „norma” ir privalės būti laikomi nauju „pažangos” laimėjimu.

Tokie antropologinės ir socialinės inžinerijos projektai gali būti sustabdyti ir nutraukti tik valingai ir drąsiai pasipriešinus „naujojo žmogaus” kūrėjų planams.