R. Benedikt. Individas ir kultūra

Iš tiesų jokio antagonizmo tarp visuomenės ir individo nėra. Vienas iš didžiausių paklydimų, kokius tik yra sukėlęs šis XIX a. dualizmas, yra prielaida, esą kas bus atimta iš visuomenės, atiteks individui, o kas bus atimta iš individo, atiteks visuomenei. Šia prielaida rėmėsi visokios „laisvės“ filosofijos, liberalūs (laissez-faire) politiniai tikėjimai ir dinastijas nuvertusios revoliucijos. Antropologijos teoriniai ginčai dėl kultūros ir individo reikšmės visuomenėje tėra vos mažas raibulys vandens paviršiuje nuo šios pasaulį sukrėtusios priešpriešos.

Iš tikrųjų visuomenė ir individas nėra antagonistai. Kultūra teikia žaliavą, iš kurios individas kuria savo gyvenimą. Jeigu žaliava prasta, individas skursta, ir tik tuomet, kai, kultūra turtinga, jis turi galimybę suklestėti ir pasiekti išsipildymą.

Bet kurio vyro ar moters bet koks asmeninis poreikis yra tenkinamas iš jo civilizacijos tradicijų saugyklų ir jas savo ruožtu praturtina. Ypatingas jautrumas muzikai išugdomas tik atitinkamos tradicijos priemonėmis ir pagal jos standartus ir pats gali praturtinti tradiciją, kitąsyk reikšmingai, tačiau tegali būti išlavintas tik tais muzikos instrumentais ir ta muzikos teorija, kokius tam teikia kultūra.

Ir atvirkščiai: pavyzdžiui, kurioje nors Melanezijos gentyje mokslininko talentas turi ne daugiau reikšmės nei maginės-religinės veiklos paraštėse. Galimybė jį išugdyti ir atskleisti visiškai priklauso nuo išvystytos mokslinės metodologijos, ir jo paties darbas turi prasmę tik toje kultūroje, kurioje išdirbtos reikalingos sąvokos ir sukurti įrankiai.

Žmogus iš gatvės ligi šiol kalba per privalomą priešpriešą tarp visuomenės ir individo. Didžiąja dalimi taip yra todėl, kad mūsų civilizacijoje tapo iškeltos reguliatyvinės visuomenės funkcijos, tad visuomenę mes tiesiog tapatiname su ribojimais, kuriuos mums uždeda įstatymas. Įstatymas nustato, kiek mylių per valandą man leista vairuoti automobilį. Ribojimą pašalinus, šiuo atžvilgiu tikrai tapčiau laisvesnė.

Pamatinio antagonizmo tarp visuomenės ir individo samprata pasirodo visai apgailėtinai naivi, kai ja bandoma grįsti filosofines bei politines pažiūras. Reguliatyvinė funkcija visuomenei tėra atsitiktinė ir galioja vien apibrėžtose situacijose, o ir įstatymas – visai ne tas pat, kas socialinė tvarka.

Paprastesnėse homogeniškose kultūrose formalią teisę kuo puikiausiai atstoja kolektyviniai įpročiai ar papročiai.

Amerikos indėnai kartais pasako: „Senovėje niekas nesibylinėjo dėl medžioklės plotų ar žūklės telkinių. Tuomet nebuvo įstatymų, todėl kiekvienas elgėsi teisingai.“ Iš šio pasakymo aišku, kad toje senovėje jie išvis negalvojo apie save kaip paklūstančius iš išorės primestai visuomenės tvarkai.

Net ir mūsiškėje civilizacijoje įstatymas niekuomet nėra daugiau nei šiurkšti kraštutinė priemonė, kurios arogantiškus mostus be paliovos būtina prižiūrėti. Ir nieku gyvu tai ne tas pat, kas socialinė tvarka!

Mūsų nagrinėjama visuomenė iš tikrųjų niekada nėra kažkas atskira nuo ją sudarančių individų. Joks individas negalėtų net savo galimybių slenksčio prieiti be kultūros, kurioje dalyvauja. Ir atvirkščiai: jokioje civilizacijoje nėra nė dalelės, kuri galų gale nebūtų įnešta individo. Iš kurgi dar būtų galėjusi rastis kad ir kokia jos ypatybė jei ne iš atitinkamai pasielgusio vyro, moters ar vaiko?

Didžiąja dalimi kaip tik dėl to, kad nesantaika tarp visuomenės ir individo jau perduodama tradicijos, bandymas iškelti kultūrą taip dažnai suprantamas kaip individo laisvių neigimas.

Antropologija dažnai kaltinama sėjanti neviltį, nes griaunanti šviesias žmonijos iliuzijas. Tačiau joks patyręs antropologas, bent kiek pažinęs kitas kultūras, individų nelaiko automatais, mechaniškai vykdančiais savosios kultūros nurodymus.

Jokia iš kultūrų, su kokiomis iki šiol teko susidurti, nėra ištrynusi ją sudarančių asmenų būdo bruožų įvairovės. Santykis visuomet abipusis. Tad individo ir kultūros klausimas išsprendžiamas pabrėžiant ne jų tarpusavio antagonizmą, o bendrą abipusę raidą.

***********

Rūta Benedikt (Ruth Benedict, 1887–1948) – žymi XX a. pirmosios pusės JAV kultūros antropologė, Franco Boaso (Franz Boas) mokinė, pabrėžusi kultūros reikšmę asmenybei ir asmeninei saviraiškai. Abipusę priklausomybę tarp visuomenės ir asmens, tarp kultūros ir individo kaip tik nagrinėja siūloma ištrauka iš autorės knygos Patterns of Culture (₁1934, 1989, p. 251–253).

Perskelbiama iš: Būdas, 2022, Nr. 4, p. 65.

Iš anglų kalbos vertė Dainius Razauskas