A. Karčiauskaitė-Jankauskienė. Liberalizmo apibrėžtys: sekant V. Kavolio pėdomis nuo klasikinio iki lietuviškojo liberalizmo (I)

Šių dienų Lietuvoje kasdien išgirsti žodžius liberalas, liberalizmas, liberalus požiūris… Kartais sunku besuprasti, kas slepiasi po šiais žodžiais. Tačiau visada galime dar kartą ir iš naujo apsvarstyti, palyginti tai, kas buvo parašyta prieš eilę metų ir ką kasdien girdime dabar.

Iš atminties pirmiausia išnyra Vytauto Kavolio, lietuvių išeivijos sociologo, susižavėjimas lietuviško liberalizmo blyksniais. Jis 1978 m. Santaros Šviesos suvažiavime skaitytame pranešime deklaravo, kad liberalai yra vienos iš pagrindinių moderniųjų laikų moralinių kultūrų reiškėjai. Jam pritarė kitas išeivijos mokslininkas, filosofas iš Australijos, ypač iškeldamas toleranciją, sąžinę, minties, žodžio laisvę pasaulėžiūroje, moksle ir kūryboje.

Klasikinis liberalizmas

Liberali pasaulėžiūra, liberalizmas, kurio elementų randame gilioje senovėje, Antikoje, Romoje, pradedant XVII a. jau reiškėsi kaip politinė srovė ir intelektualinė tradicija. Anglijos liberalizmo filosofas Johas Stiuartas Millis, ištaręs savo garsiąją frazę – visa žmonija neturi teisės nutildyti vieną atskalūną – teigė, kad nuomonės laisvė, teisė būti įtikintam, o ne priverstam yra esminis moraliai brandžios asmenybės bruožas ir kad liberali visuomenė yra tokia visuomenė, kuri pripažįsta šią teisę ir taip formuoja institucijas, kad ši teisė būtų įgyvendinta.

Klasikinio liberalizmo idėjų sistemos pasaulyje kūrėsi socialinių, kultūrinių, švietimo sąjūdžių, krizių, revoliucijų, demokratinių masinių judėjimų laikotarpiais, kurie ypatingai iškeldavo žmogiškąsias dorybes, didžiadvasiškumą, riteriškumą, lygybės, laisvės, teisingumo siekius. Taip skleidėsi ir vystėsi moderni žmogaus ir visuomenės samprata.

Liberalizmas, stengdamasis įsitvirtinti, ieškojo pateisinimo ir pagrindimo įvairiose kultūrose, filosofinėse srovėse, religijose, mokslo veikaluose.

Taip ugdomi asmenybės polinkiai, jos siekiai nevaržomi, necenzūruojami: ji priversta rinktis, angažuotis, derinti savo veiklą su pliuralizmu ir laisva raiška.

Liberalizmo tradicija plėtojasi įvairiose nacionalinėse kultūrose. Ji įgauna vis naujų spalvų ir atspalvių, plečia idėjų ir judėjimų spektrą, tačiau ji lieka viena ir individualistinė, teigianti moralinę asmens pirmenybę: visiems suteikia tą patį moralinį statusą. Svarbu ir tai, kad liberalizmo tradicija teigia žmonių moralinę vienybę, visų gyvenimo sričių pertvarkymo bei tobulinimo galimybę.

Liberalią žmogaus, visuomenės, kultūros koncepciją papildo istorinės asociacijos, nacionaliniai ir kultūriniai kontekstai.

Liberalizmo idealų laimėjimas yra suvokimas, kad konkrečias politines, ūkines, kultūrines problemas gali spręsti išlavintas praktinis protas. Tai žadino laisvėjančių žmonių entuziazmą, aistrą, mąstymo ir tyrinėjimo, diskusijų laisvę, moralinio, kultūrinio vertinimo brandumą, ugdė pagrindines etikos moralines idėjas: pagarbą žmogui, žmogaus orumui bei laisvei. Laisvė, kaip teigė J.S. Millis, yra tikroji liberalaus žmogaus atsakingumo sąlyga.

Liberalios kultūros puoselėtojai stengiasi suprasti bei vertinti ir kitus požiūrius, kitų idėjas, remtis jomis. Pagrindiniu liberalios visuomenės tikslu laiko visavertį dalyvavimą socialiniame gyvenime. Tokiu būdu įsišaknija jau Aristotelio puoselėta mintis, kad pilietybė turi būti prieinama visiems žmonėms, kad dauguma žmonių galėtų gyventi žmonišką gyvenimą.

Gal todėl pirmuosius liberalizmo žingsnius lydi laisvė. Laisvė susijusi su visuomene ir asmeniu. Ta sąsaja atskleidžia visuomenės ir ją sudarančių asmenų kokybę – kultūros, švietimo, moralės ugdymo lygį.

Liberali visuomenė privalo gerbti ir puoselėti asmens teisę spręsti, vadovautis savo protu ir sąžine, t. y. padaro žmogų asmenybe, kuriai galima nustatyta tvarka suteikti teises. Tokiu būdu sumažinama prievarta, nepakanta. Tokios visuomenės žmonės pripažįsta vieni kitus kaip tikslų ir vertybių šaltinius ir kuria „tikslų karalystę“.

Liberalizmo gimtinė pasižymi didele kultūrine vienove, turi savo veiklos centrus. Ši intelektualinė tradicija – minties ir praktikos versmė, V. Kavolio žodžiais tariant, formavosi „modernybės angoje“, Renesanso Europoje kaip tolerantiška meninio jautrumo, apsiskaitymo ir subtilių asmenybių santykių kultivavimo tradicija. Todėl ją galima vadinti humanistine moraline kultūra arba aristokratinės literatūrinės kilmės liberalizmu.

Liberaliam žmogui visada yra pasiekiamas savęs atradimo džiaugsmas, sugebėjimas būti savimi. Toks žmogus niekada nekritikuos kito žmogaus vertybių. J.S. Millis savo esė „Apie laisvę“ kalba apie tai, kad tai, kaip žmogus planuoja savo gyvenimą būdamas sveiko proto ir turėdamas patirties, yra pats geriausias, nes tai jo paties sugalvotas būdas.

Vytautas Kavolis, kalbėdamas apie liberalaus žmogaus laikyseną bei įvairias apraiškas ir ribas, dar 1963 metais rašė: „Mes spontaniškai jaučiame, kad liberalu negalima laikyti to, kuris, save liberalu tituluodamas, kovoja už diskusijų laisvės suvaržymą, padėdamas sukurti visuomenėje atmosferą, kurioje baugu turėti nekonformistinę nuomonę.

Liberaliu žmogum laikome tą, kuris, nepaisant, kokios jo ideologinės pažiūros ir politinis blokas, kovoja už varžtų mažinimą savo gyvenamojoje aplinkoje ir pasaulyje apskritai“ (Kavolis V., Metmenys Nr. 73/1997, p. 10).

(Bus daugiau)