Jausmams ir žinių pliūpsniams ataušus, gal jau metas ramiai, dalykiškai aptarti vieną svarbų Lietuvos kultūros įvykį? Omeny turiu V. Kasiulio muziejuje atvertą Nijolės Šivickas de Mockus keraminių skulptūrų parodą „Iš visatos spiralės“ – vien pavadinimas ko vertas!
Tradicinis kultūros vartotojas ar šiaip snobas gal per daug ir nenustebo: ne pirmas kartas namo grįžta iškilaus išeivijos menininko kūriniai, – regis, kitaip nė negalėjo būti, tad šlovė autoriui, džiaukis ir didžiuokis, Tėvyne!
Išties, kodėl vienąkart ir mums kaip žmonėms, be pavydo ir patyčių, nepasidžiaugus į tautos meno skreitą nukritusiu egzotišku vaisium? Žinoma, gaila, kad pati autorė šios akimirkos nesulaukė, nors taip ilgai svajojo…
Netrumpa, oi netrumpa šios parodos biografija! Kūrinius lai apibūdina menotyrininkai, o štai jų paskutinioji ir lemtingoji kelionė, man regis, verta atskiro žodžio: kiek šių eilučių autorius pamena (kiekvienas turim teisę į savo versiją?), vien parengiamoji ruoša truko visus 25-erius metus…
Atminty atgimė jau dulkių gožiami vaizdai, nesapnuotų, bet sapną primenančių įvykių detalės.
…Domėdamasis žymių anykštėnų likimais, „užšokau” ant spalvingos asmenybės – teismo ekspertizės daktaro Antano Šivicko, be kita ko – Lotynų Amerikoje garsios menininkės Nijolės Sivickas tėvo, Bogotos mero, dukart kandidato į Kolumbijos prezidentus Antano Mockaus senelio.
Pokary grįžęs iš tremties (buvo suimtas 1940–aisiais), Antanas su žmona Elena įsikūrė Anykščiuose, prie Šventosios intako Šaltupio; vėliau juodu ir atgulė čionykščių kapinių smėly, amžiams susiejusiame Šivickų–Mockų giminę su mūsų miesteliu.
Netikėtai sužinojęs Šivickų dukros Nijolės adresą, parašiau jai laišką su daugybe klausimų; atsakymas buvo maždaug toks: „Laiškų rašyti labai nemėgstu, būtų geriau, jei kur susitiktume…“
Ir štai 2001-ųjų spalį, viešėjęs pas Kalifornijos Los Andželo universiteto (UCLA) profesorių Algirdą A.Avižienį, kone stebuklo dėka atsidūriau Bogotoje, pirmąkart matomos Nijolės Sivickas namuose.
Galva svaigo nuo įspūdžių
Gaudyte gaudžiau neįprastus kraštovaizdžius, spalvas ir garsus, o ypač namų šeimininkės (vaikai ir anūkai ją vadino Nijolyte) kasdienybės akimirkas, pradedant jos keistais, iš oranžinio Andų molio nužiestais kūriniais ir baigiant nestandartiniais pašnekesiais.
Kaip ir dera žurnalistui, įdėmiai stebėjau Nijolę, klausiausi jos ir, žinoma, užsirašinėjau. Vieną vakarą ji susijaudinusi pranešė laukianti žinios iš Lietuvos – ir laiptukais nukurnėjo į pirmą aukštą prie dukters Ismenos kompiuterio. Būtumėt girdėję, kaip Nijolė ištarė tuos žodžius „iš Lietuvos“! Dievaž, panašiai kaip „iš dangaus“…
Ir štai: kažkoks kultūrą prižiūrintis Vilniaus savivaldybės valdininkas, paklaustas apie galimybę surengti jos parodą Vilniuje, atrašo: svarstom, renkam nuomones, tariamės su aukštesne valdžia… Tas žadėjo, anas pasakė, mes dar galvojam, tikslinam detales…
Ką gi, kregždiškas nameliukas Bogotoje nekantriai laukia… Tačiau tokie atsakymai kartojosi ir trečią, penktą dieną… savaitę, dvi, keturias! Man jau gėda buvo Nijolei į akis pažiūrėti.
Grįžęs į savo kambarėlį, bandydavau suvokti, kas gi tėvynėj dedasi? Jeigu valdininkai neranda galimybių, kodėl trumpai drūtai neiškloja tiesos (pvz., neturim pinigų), o tik žada, vilkina?
O gal jiems nė nerūpi projektas, nekvepiantis apčiuopiama nauda? Gal tos kultūros erkutės tik ir tyko, kaip prisisiurbus prie svetimo gero? Laukia asmeninio pakvietimo, nemokamos kelionės į Kolumbiją, kyšio ar atlygio?
– Nesijaudinkit, viską po truputį išsiaiškinsim, – guosdavau Nijolę. – Lietuvoj tikriausiai laiko jus turtuos parskendusia ponia: Bogotos mero motina! Ką jai reiškia sumokėti keliadešimt tūkstančių dolerių už kūrinių įpakavimą, pervežimą?.. Mūsų biurokratai, garantuoju, nė neįsivaizduoja jūsų kūrinių specifikos, matmenų.
Po pusantro mėnesio palikau Nijolės namuose ką radęs – nežinią. Grįžęs į Lietuvą, jaučiau pareigą neužmiršti ir vis „kam reikia“ priminti Nijolės godas.
Parašiau Nijolei, jog užmezgiau ryšį su Vilniaus meru A. Zuoku: politikas teiravosi, ar verta mokėti tokius didelius pinigus ir t.t., patikino vietą parodai numatąs Parodų centre, o skyriaus vedėją T. už nediplomatišką elgesį su užsieniečiais pažeminęs pareigose.
Be to, marškinėlius su Antano vardu (skirtus pirmajai Kolumbijos prezidento rinkimų kampanijai) padovanojau aktoriui Rolandui Kazlui, televizijoje šauniai suvaidinusiam Antaną Mockų…
Tolesni mano tarpininkavimo „nuopelnai“ buvo nė aguonos grūdo neverti
Aplankęs ne vieną valdžios koridorių, netrukau įsitikinti, jog Kolumbiją ir Lietuvą skiria ne tik vandenynas, bet ir skirtingi mentalitetai, interesai, bruožai, pirmenybės. Be to, demokratiškoj mūsų šalelėj demokratiškai keitėsi prezidentai, premjerai, merai, o su jais – ir pažadai, siekiai, brendo vis nauji sumanymai bei užmojai…
Mūsų žiniasklaida nuolat plyšojo apie „Lietuvą garsinančias“ tarptautinius pristatymus, kūrinius, pasirodymus, reklaminius tekstus užsienio leidiniuose, parodas etc.
Visos tos gražiam valstybės įvaizdžiui skirtos pastangos, suprantama, buvo brangios ir laikinos, bet mes juk – išdidi kunigaikščių šalis!
Valstybės paminėjimo 1000-mečio proga projektų „pilotai“ vėlgi sugebėjo išlupti įspūdingas sumas filmams (kaip vėliau paaiškėjo, neretai stebėtinai primityviems bei menkaverčiams), spektakliams, prabangiems leidiniams ir t.t. O štai atsigabenti jau esamoms bei laiko patikrintoms, mūsų tautietės sukurtoms vertybėms vis nebuvo iš ko…
Nijolės laikas akivaizdžiai tiksėjo ne jos naudai. Nelinksmai nusiteikusi, ji kartkartėm atskrisdavo į Lietuvą, apsilankydavo Anykščiuose, uždegdavo žvakelę ant tėvų kapų.
Kad ir siūbuodama kaip nendrelė, 2016 m. Šiuolaikinio meno centre (ŠMC) kartu su sūnumi Antanu pristatė savo audiovizualinį kūrinį „Darbai ir refleksijos 1972–1980“. Ji tapo ir dokumentinio filmo „Nijolė” (rež. S. Bozzolo, prodiuserė D.Vildžiūnaitė) veikėja.
Atsisveikinant nuojauta kuždėjo: kitąkart vargu ar besusitiksim
Tuo pačiu metu puikiai suvokiau, jog man labai pasisekė! Didžiavausi ir buvau dėkingas likimui, dovanojusiam kone 20 metų trukusią pažintį su be galo jautria, subtilia, išskirtine asmenybe, tuo pačiu – kieta, užsispyrusia, titaniškos ištvermės menininke. Nijolyte!
Suskubau prie savojo finišo – prisiminimų esė „Nijolė LITUANA“. 2018 m. Nijolei negrįžtamai iškeliavus į Bogotos Vokiečių kapines, knygai verkiant reikėjo pozityvaus epilogo: negi krištolinė nepalaužiamos maksimalistės svajonė taip ir liks padebesiuose?
Per paskutinį apsilankymą Antanas Mockus džiaugėsi sulaukęs viltingo sostinės muziejininkų susidomėjimo. Beliko griebtis šiaudo – kreiptis į patį LNDM direktorių A. Gelūną.
Atsakymas neužtruko, pagrindinė mintis buvo tokia:
„Jei, Jūsų žiniomis, menininkės šeima būtų pasiryžusi bent dalį kūrinių Lietuvos nacionaliniam dailės muziejui padovanoti, mes ieškotume finansinės paramos jų atsigabenimui į Lietuvą ir surengtume menininkės kūrinių parodą, įtrauktume jos kūrinių į pastovias parodas.“
Tai jau buvo šis tas! Skurdi baudžiauninkų šalis – o tokia kartais kažkodėl virstame – gali prašyti savo prisiekusių tautiečių aukos… Ir šiuokart buvo pataikyta į pačią jautriausią vietą, patį dešimtuką!
Nijolė juk ne šiaip, ne dėl efekto ar puikybės prie savo kūrinių pasirašinėdavo „lituana“, t.y. lietuvė, nors tai svečioje šalyje nebuvo naudinga. Į vienos savo kūrinių parodos atidarymą nuėjo pasipuošusi iš Lietuvos atsiųstais drobiniais tėvo marškiniais.
Savo vaikams, nors gimusiems Kolumbijoje, davė tautiškus vardus, namie kalbėjo su jais lietuviškai, išsiuntė sūnų į Vilnių, kad pramoktų taisyklingesnės tėvų kalbos.
Vėliau net vaikaitės – Antano dukterys – gavo Laimos ir Dalios, o Ismenos dvynukai – Antano ir Ganto vardus. Ir bene svarbiausia – Nijolė visą gyvenimą kūrė puoselėdama mintį, jog jos darbai anksčiau ar vėliau bus reikalingi Lietuvai…
Nepaisant Mockų šeimą užklupusių sunkių negandų bei rūpesčių, iš Ismenos gavau tokį atsakymą:
„Mielas Rimantai, kalbėjomės su Antanu apie Nijolės kūrybinį palikimą, ir abudu sutinkame, kad būtų ypatingai gerai (ir arti mūsų širdims), jei Lietuvos nacionalinis dailės muziejus surengtų parodą ir Nijolės kūriniai būtų įtraukti į pastovias parodas. Mes esame pasiryžę padovanoti kūrinius.“
Nuo-sta-bu! Iš LNDM bemat atskriejo direktoriaus A. Gelūno reakcija:
„Ačiū už vilties teikiančias žinias. Šį laišką persiunčiu mūsų muziejaus dviem patyrusioms kuratorėms, Reginai Urbonienei ir Ilonai Mažeikienei, kurios yra daug nuveikusios grąžinant išeivijos dailės palikimą į Lietuvą.
Jei giminės tikrai yra nusiteikę dovanoti Nijolės Šivickas kūrinius mūsų muziejui, tai visiškai keistų padėtį ir mes imtume kuo rimčiausiai svarstyti būsimos parodos ir kūrinių atsigabenimo scenarijus. Labai tikra būtų jos parodą surengti Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje 2025–2026 metais.“
Lietuvos sumanymas pagaliau sukabino du tolimus meno – ir ne tik – pasaulio krantus… Tačiau didelis džiaugsmas – tai ir dar viena problema, privertusi stvertis entuziastus už galvos: o kas apmokės svaiginančius stambiagabaričių kūrinių atgabenimo kaštus?
Anykščių menų centras (įsikūręs prie buvusios daktaro A. Šivicko sodybos), o tiksliau jo direktorius Tomas Tuskenis, ausdamas auksinę mintį savo muziejaus salėje parodyti nors kai kuriuos N. Sivickas kūrinius, pasiraitojo rankoves rašyti drąsios paraiškos…
Tuo tarpu iš LNDM ir V. Kasiulio muziejaus vienas po kito skriejo nauji laiškai – aiškiausias įrodymas, jog į atgijusį projektą galingai įsijungė „sunkioji artilerija“ – profesionalai, žinovai. A. Gelūnas:
„Ačiū labai už šį vertingą tarpininkavimą ir mūsų paskatinimą! Jei Nijolės kūriniai pasieks Lietuvą, iškilmingai pasižadu nepamiršti gražiųjų Anykščių:)“
Gi V. Kasiulio muziejaus direktorė I. Mažeikienė suskubo pranešti apie žaibiškai surengtą ekspediciją į Bogotą:
„Skrendame penkiese, komandoje turėsime logistikos žinovą ir filmuojančią operatorę, na ir mes trys menotyrininkai. Susipažinsime su rinkiniu gyvai, aptarsime gabenimo į Vilnių reikalus, pasidalinsime mūsų muziejuje saugomų Nijolės darbų sąrašu. Tuomet galvosime apie parodą ir ją lydinčio katalogo leidimą“.
Lyg burtų lazdele mostelėjus, viskam staiga atsirado ir geros valios, ir pinigų! Tikras lietuviškas fenomenas! Gal tūlą prašalaitį ar intrigantą ir sugėlė tam pačiam fenomenui būdingas pavydas. Tačiau, kaip sakoma, būkime biedni, bet garbingi: Bogotoje muziejininkų laukė ne pramoginės ekskursijos, o įtemptas, atsakingas procesas, kurį sklandžiai valdyti galėjo tik įgudusios akys ir rankos.
Reikėjo greitai įvertinti vertybes
Teko atrinkti, išmatuoti, dokumentuoti meno vertybes, susigaudyti ir staigiai spręsti patvirtinant, pasirašant tarptautinės svarbos teisinius, finansinius, muitinės dokumentus.
Išmušus lemiamoms kelionės akimirkoms, įspūdingą sunkvežimių karavaną su sunkiomis dėžėmis į uostą lydėjo automatais ginkluota kolumbiečių apsauga…
Visa tai žinodamas, taip ir regiu: stovi Nijolytė uosto krantinėje ir moja, moja rankele laivui, išvežančiam į Europą, į tėvynę Lietuvą jos viso gyvenimo katorgišką triūsą, įkvėpimo aistrą ir virpulį, sielos atsivėrimų formas ir spindulius. Dar niekada nebuvau matęs jos tokios laimingos.
