Keli kilometrai nuo Punsko, Šlynakiemyje, pušynėlio rytiniame šlaite, kur prieš 73 metus buvo įrengtas lietuvių partizanų bunkeris, šiandien tūno dauba.
1949 m. gruodžio 15 d. toje vietoje žuvo Lietuvos laisvės sąjūdžio karžygys, Dainavos apygardos štabo Ryšių ir žinių skyriaus viršininkas, partizanų kapitonas Jurgis Krikščiūnas-Rimvydas bei jo adjutantas, kilęs iš Mockavos, Vytautas Prabulis-Žaibas.
Jų žūties vietoje prieš kokius 30 metų Juozas Jakimavičius pastatė kuklų antkapinį paminklą. 2014 m. gruodžio 13 d., minint 65-ąsias tragiškų įvykių metines, šlaito viršūnėje buvo atidengtas KTU žygeivių klubo „Ąžuolas“ pastatytas žymeklis.
Partizanai tikėjo, kad kovodami ištvers ketverius, penkerius metus, kad pavyks išsaugoti savo ginkluotąsias pajėgas, o Vakarų pasaulis neliks abejingas. Tai buvo iliuzija, kuri tuo metu teikė žmonėms viltį.
Ryšiai su Vakarais, kurie ėjo per Punsko kraštą, turėjo Lietuvos rezistencijai ypatingą reikšmę. Beje, šis kraštas buvo netinkama vieta konspiracijai.
Nedidelė lietuvių apgyvendinta teritorija traukė lenkų saugumo struktūrų ir sovietinių MGB operacinių grupių dėmesį. Tačiau partizanai visai pagrįstai tikėjosi kitapus sienos gyvenančių tautiečių paramos.
1941 m. 11 tūkstančių šio krašto lietuvių smurtu ir grasinimais buvo priverstinai iškeldinti į sovietinę Lietuvą, ten, blaškomi iš vietos į vietą, laukė karo galo.
Daugelis slinko paskui sovietų frontą tėviškės link. 1944 m. liepos 23 d. rusai išvadavo Berznyką, liepos 31 d. – Seinus, rugpjūčio 2 d. – Punską.
Per du tų metų mėnesius į savo gimtinę grįžo per 3 000, o iki 1945 m. pusmečio – per 5 000 lietuvių tautybės žmonių.
1944 m. rugpjūčio 19 d. Seinų burmistras perspėjo valsčių viršaičius, kad šie neįsileistų į savo sodybas sugrįžtančių lietuvių.
Jų ūkiuose šeimininkaujantys lenkai, valdžios palaikomi, net neketino savo vietų užleisti teisėtiems savininkams, ir šie tapo antilietuviškai nusiteikusių asmenų aukomis.
1945 m. rugpjūčio 14 d. buvo nužudytas ką tik iš Lietuvos grįžęs 24 metų lietuvis, Sankūrų kaimo gyventojas Kostas Paransevičius.
Tą pačią dieną 5-oji Seinų saugumo įstaigos pareigūnų grupė mirtinai sumušė Vidugirių kaimo ūkininką Markevičių.
Paskleisti gandai, jog lietuviški valsčiai bus prijungti prie LTSR, vietos administracijai buvo papildomas akstinas „nulietuvinti“ pasienio valsčius.
Lenkų valdžia ne tik nesiėmė veiksmų smurtui stabdyti, bet ir neretai jį įkvėpė. Suvalkų storasta siūlė grįžtančius lietuvius laikyti svetimos valstybės piliečiais, neteisėtai peržengusiais valstybės sieną.
Jį palaikė Balstogės vaivada, nes, anot jo, 1941 m. repatriantai išsižadėjo Lenkijos pilietybės ir savo noru išvyko į Tarybų Sąjungą.
Ir Suvalkų storasta, ir Balstogės vaivada siuntinėjo į Varšuvą raštus, kad lietuviai priešiškai nusiteikę Lenkijos valstybės atžvilgiu, kad reikia tokius „LTSR piliečius“ areštuoti kaip politinius nusikaltėlius.
Pagal Lenkijos ir LTSR vyriausybių susitarimą perkeliami turėjo būti Lenkijos piliečiai lietuviai bei Lietuvos lenkai. Iki 1947 m. iš Lietuvos į Lenkiją repatrijavo 197 156 asmenys, iš Lenkijos į Lietuvą – vos 5 lietuvių šeimos iš Seinų ir 5 asmenys iš šalies gilumos.
Kai buvo sudaromi deportacijos sąrašai, daug lietuvių deklaravo esą lenkai. Seinuose 22 lietuviai, patekę į iškeldinamų asmenų sąrašą, užsirašė į Lenkijos jungtinę darbininkų partiją. Tai išgelbėjo juos nuo išvežimo.
Sugaudyti „tinkamus iškeldinti“ lietuvius buvo nelengva. Žmonės neretai neturėjo net dokumentų, keliavo arba slapstėsi.
Vaivada reikalavo Punske dislokuoti Pasienio apsaugos kariuomenę, tikėdamas, kad ji geriau negu saugumas vykdys jų planus. (Pasieniečių daliniai buvo dislokuoti 1946 m. kovą.)
Žinant ankstyvojo pokario tikrovę, lenkams susidoroti su „svetimtaučiais“ būtų buvę nesudėtinga, bet lietuviai netikėtai sulaukė sovietų palaikymo.
Šie atsainiai žiūrėjo į vietos lenkų pastangas išsibodėti lietuvių, nes tie jiems buvo reikalingi, kad galėtų sekti ir kontroliuoti Lietuvos pogrindžio veiklą Suvalkų krašte ir lietuvių partizanų ryšius su Vakarais.
1946 m. ryšiams palaikyti ir perėjimams rengti partizanų vadovybė „dislokavo“ per 20 vyrų. Jie išsilaikė neilgai. Kai Lukša, vykdydamas vadovybės užduotį, 1947 m. gruodžio 15 d. antrą kartą kirto geležinę uždangą, vyrai lenkų žvalgybos jau buvo likviduoti.
Vienas iš svarbiausių emisarų buvo Jurgis Krikščiūnas. Gimė jis1919 m. Samaroje (Gorkyje). 1921 m. su tėvais grįžo į Lietuvą.
1939 metais įstojo į A. Smetonos karo mokyklą savanoriu aspirantu. Lietuvą okupavus bolševikams, buvo paleistas į atsargą.
1944 metų rudenį raudonieji Jurgį Krikščiūną areštavo ir uždarė į Šiaulių kalėjimą. Po devynių mėnesių, užverbavę, paleido. Krikščiūnas net negalvojo tarnauti okupantams ir įstojo į partizanų gretas.
1946 metų gegužės pabaigoje Jurgis Krikščiūnas ir Juozas Lukša, lydimi būrio vyrų, perėjo sieną į Lenkiją. Jie, pabuvę Lenkijoje ir susitikę su Vakarų atstovais, grįžo į Lietuvą.
Antroji Juozo Lukšos-Skirmanto (jis vyko su Kazimieru Pypliu-Mažyčiu) kelionė į Vakarus buvo nepalyginamai sunkesnė.
Emisarai sieną kirto Rytprūsiuose, kur buvo dislokuotas 24-asis sovietų pasienio pulkas. Jiems kelią pastojo 14-osios ir 15-osios pasienio užkardų kareiviai.
Šį didvyrišką prasiveržimą per Ramintos tiltą išsamiai ir įdomiai aprašė J. Lukša-Daumantas knygoje „Partizanai“. Čekistų teigimu, tąsyk prasiveržė penki partizanai. Iš tikrųjų trys žuvo kautynėse prie Ramintos tilto.
1949 m. pavasarį Jurgis Krikščiūnas, surinkęs daug vertingos medžiagos apie padėtį Lietuvoje, vėl perėjo į Lenkiją. Visą medžiagą turėjo pristatyti į Vakarus, kur tuo metu buvo Juozas Lukša. Prasiveržimo metu keli partizanai žuvo, o Rimvydas liko sužeistas.
Šiandien galime nevaržomai kirsti Lenkijos ir Lietuvos sieną, bet sunku mums būtų įsivaizduoti, kaip ji atrodė ankstyvojo pokario laikais.
1949 m. sienos linija – tai 100 metrų pločio juosta, vadinamoji mirties zona. Niekas į ją neįkeldavo kojos. Už jos driekėsi 20 metrų pločio suakėta juosta, toliau – spygliuotų vielų tvora.
Kai kur ji buvo dviguba. Priešais ją buvo nutiestos vielos, kurias užkliudžius iššaudavo raketos. Už vielų tvoros prasidėjo zonos. Pirmojoje 500 metrų pločio zonoje nebuvo gyventojų.
Antrojoje, 2 kilometrų pločio, gyveno žmonės, bet pasuose turėjo spaudą „Antroji zona“. Už jos driekėsi 10 kilometrų pločio trečioji zona.
Čia gyvenantys žmonės pasuose taip pat turėjo spaudą. Trečiosios zonos gyventojai be pasieniečių leidimo negalėjo įžengti į antrąją zoną.
Jurgio Krikščiūno adjutantas, Mockavoje gimęs Vytautas Prabulis-Žaibas šiame krašte buvo kaip tikras senbuvis. Į Lenkiją jis atėjo 1945 m. balandį kartu su dešimčia partizanų.
Jauni, linksmi ir draugiški miško broliai be jokio vargo susidraugavo su kaimyninio Ramonų ir kitų kaimų jaunimu. Netrukus beveik kiekviena čia gyvenanti lietuviška šeima turėjo savo namuose „pabėgėlį“.
1946 m. rugpjūčio 12–13 naktį Seinų sienos apsaugos kariuomenė surengė „miškų valymo“ užduotį ir jos metu suėmė daug Seinų krašte besislapstančių Lietuvos miško vyrų.
Vytautas Prabulis suėmimo išvengė, bet nuo to laiko slapstėsi vienas, kol likimas jį suvedė su Dainavos apygardos štabo Ryšių ir žinių skyriaus viršininku Jurgiu Krikščiūnu-Rimvydu.
Ginkluoti Lietuvos pogrindžio vyrai, siunčiami į svetimą valstybę, jos teritorijoje turėjo veikti specifiškai, o savo veiksmus derinti su lenkų pogrindžio atstovais.
1947 m. žiemą Vaičiuliškės Pauliukonių sodyboje įvyko Lietuvos ir Lenkijos rezistencijos dalyvių susitikimas. Jo metu buvo nustatytos ryšių vietos ir aptarti kiti reikalai.
Vakarinę teritoriją, kurioje galėjo slapstytis lietuviai, žymėjo keliai Budziskas–Šipliškė–Žabariškės–Seivai–Krasnavas.
***
1949 m. pabaigoje Suvalkijoje veikė kelios rusų saugumo operacijų grupės iš Maskvos ir Vilniaus. MGB operacijų grupei vadovavo majoras I. M. Maksimovas.
Turėdamos savo rankose J. Deksnį ir M. Pečeliūną, sovietų specialiosios tarnybos dar aktyviau ieškojo J. Krikščiūno, nes jis galėjo sutrukdyti MGB planus.
Kovojančios emigracijos veikėjai, tarp jų J. Lukša, norėjo permesti jį į Vakarus, bet Rimvydas jautė, kad yra sekamas, kad ryšiai ir kanalai – saugumo rankose.
1949 m. rugpjūčio mėn. Krikščiūnas su adjutantu ir 2 partizanais bandė veržtis į Vakarus. Ties Suvalkais jie susidūrė su geležinkelio sargyba.
Po susišaudymo, nujausdami išdavystę, kelionę nutraukė ir grįžo į Punsko kraštą. Rimvydas ir Žaibas Šlynakiemio kaimo ūkininko Jakimavičiaus laukuose išsikasė naują bunkerį.
Nenumaldomai artėjo išdavystė ir didvyriška mirtimi pasibaigusios dramos atomazga.
– Mane suėmė 1949 m. gruodžio 14 d., – pasakoja vienas iš J. Krikščiūno ryšininkų. – Suvalkuose ėmė tardyti ir kaulus skaičiuoti. Reikalauja pasakoti, ką žinau, bet matau, kad ir be mano pasakojimo jie viską žino.
Netrukus atvežė ir Petrą. Saugumo šefo kabinetas didelis. Mane pasodino viename kampe, jį – kitame. Kad vienas kito nepasmaugtumėme per akistatą. Jis viską jiems ir papasakojo… Po to ir iš manęs jėga išmušė prisipažinimą.
Rimvydo ir Žaibo slėptuvę išdavė du artimi jų bendradarbiai. Vienas iš jų (operacinis slapyvardis Vytautas) jau kurį laiką buvo saugumo užverbuotas. Jis nurodė ryšininką (slapyvardis Mažasis), žinantį, kur yra bunkeris.
J. Krikščiūno-Rimvydo ir V. Prabulio-Žaibo suėmimo planą sudarė Suvalkų apskrities viešojo saugumo įstaiga. Jame rašoma:
„[…] I. Operacijai atlikti reikia pasitelkti kariuomenę KBW (Vidaus saugumo korpusas), paimti 300 karių ir Suvalkų PUBP 20 operacinių darbuotojų bei 20 MO (Pilietinė milicija) pareigūnų, ir iš visų jų sudaryti tris operacines grupes, kitaip sakant, vieną grupę iš 45 žmonių, antrą grupę iš 250 žmonių ir trečią šturmuojančią grupę iš 50 karių.“
1949 m. gruodžio 15 d. rytą, dar prieš septynias, Juozas Jakimavičius išėjo šerti arklių. Kareiviai buvo apsupę pušynėlį, kuriame slapstėsi partizanai. Nuaidėjo šūviai. Jam kelią pastojo lenkų kareivis.
– Stój! Pójdziesz ze mną (Stok! Eisi su manim), – iškošė jis.
Du kulkosvaidžiais ginkluoti kareiviai ir vienas iš paskos varė jį tiesiai ant bunkerio. Suimtasis bandė priešintis, bet kažkuris iš kareivių vožė šautuvo buože per pečius.
– Ty będziesz zdychać, nie my (Tu gaiši, ne mes).
Padangę sudrebino šūviai. Kažkoks puskarininkis šaudė dūminiais užtaisais į atvirą bunkerio angą. Jam atsakė automato serija iš bunkerio. Paskui įsiviešpatavo ilga ir slogi tyla. Kaimiečiai, kareivių varomi, pradėjo ardyti bunkerį.
– Vytautas Prabulis gulėjo aukštielninkas, – pasakoja Jakimavičius. – Rankoje laikė „Parabellum“. Jurgis Krikščiūnas buvo sukniubęs. Iš galvos bėgo kraujas.
Dar sunkiai alsavo. Bunkeryje buvo 4 vienetai ginklų, du kepalai duonos, bidonas žibalo ir primusas, ant kurio vyrai virdavo valgyti. Ant sienos kabojo Aušros Vartų Švč. Mergelės Marijos paveikslas.
„Dzūkų žinios“, nr. 20 (2022-05)
Tai išeitų, kad užėjus vokiečiams, lenkai prieš lietuvius veikė su jais, o pokariu vėl prieš lietuvius, ypač Lietuvos partizanus, stojo, bet jau su rusais. Labai miglotai atrodo įvykiai tame krašte.
Logiška – kai atėjo vokiečiai, ėmėsi draugiškai jiems padėti chamus litvinus lauk varyti.
Lenkija pareiškė savo pretenzijas į Kaliningradą
Польша хочет забрать Калининград! Василий Миколенко на SobiNews.
− youtube.com/watch?v=nBXMIOJje8o
Skšybčakas − buvęs kažkokių karinių pajėgų vadas: ,,Ta teritorija priklausė Prūsijai ir Lenkijai.”
Būsimieji lenkai, taip vėlai atkeliavę į šias baltų genčių žemes (tikslu ne studijuoti, ne tirti, o jas ,,išvaduoti”), aišku, kad negalėjo, o ir nenorėjo žinoti dabar savo užimamų žemių ir čia gyvenusių genčių istorijos! Tad pasiūlė savo pagalbą ,,išvaduojant” senųjų (ne vokiškųjų!) prūsų žemes… Bet kaimynė dar turi kitų baltų genčių žemes ,,išvadavus” ir prie savo žemėlapio ,,prisiuvus”.