M. Kundrotas. Ar grąžinsime prasmę tolerancijai?

Viena didžiausių žmonijos problemų – tai, jog dažnas žmogus didžiąją savo gyvenimo dalį skiria tam, kad kitą paverstų savimi. Paradoksalu, jog šis agresyvus ir totalitarinis motyvas, istoriškai būdingas klerikalizmui, fašizmui, komunizmui ir įvairioms jų variacijoms, šiandien dangstomas tolerancijos sąvoka.

Istoriškai tolerancijos principas subrendo ekumeniškose krikščionių bendruomenėse. Jis reiškė vienybę svarbiausiais klausimais, vardan jų ignoruojant antraeilius skirtumus. Taigi, autentišką toleranciją visada skatina bendros vertybės. Nėra bendrų vertybių – nėra ir pagrindo tolerancijai.

Tolerancija kaip savaiminė vertybė – gana vėlyva samprata. Ir labai prieštaringa. Ilgainiui taip suprasta tolerancija naikina bet kokias vertybes ir tapatybes, nes būdamas kuo nors gali užgauti kitą, kuris tuo nėra.

Tokia tolerancija principo lygmenyje taip ir lieka abstrakcija, nes ji niekam nėra naudinga. Užtai praktikoje šis principas dažnai taikomas pasirinktinai: Jūs mane toleruojate, o aš Jūsų – ne.

Tokiai tolerancijai išrastas kitas pavadinimas – tolerastija. Galimas buitinis pavyzdys: tolerancija reiškiasi tada, kai krikščionis neina į gėjų klubą ir neaiškina ten, kaip kam gyventi; tolerastija – tada, kai gėjus ar prijaučiantis eina į bažnyčią ir ten aiškina, kaip kam gyventi.

Kai kuriais atvejais galima ir tolerancija svarbiais klausimais, kai jungia pozicijos kitais svarbiais klausimais. Pavyzdžiui, galima gerbti Oskarą Vaildą ar Fredį Merkurį, nes jie kūrė aukšto lygio kultūrą, nors jų gyvenimo būdas moraliniu požiūriu, švelniai tariant, abejotinas. Taigi, gerbiame žmones ne už jų ydas, o ignoruodami jas vardan to gėrio, kurį jie teikė visuomenei.

Nenormalu reikalauti gerbti ar toleruoti žmogų tiesiog todėl, kad jis – žmogus. To reikalaujantys tolerastai elgiasi veidmainiškai, nes patys be jokios tolerancijos žvelgia į Adolfą Hitlerį ir tuos, kuriuos patys su juo sieja. O juk visi jie – žmonės.

Šiuolaikinės tolerastijos tėvas Herbertas Markuzė bent atvirai pripažino savo šališkumą: jis siūlė toleruoti visa, kas ateina iš kairės, ir represuoti visa, kas ateina iš dešinės. Jei būtų elgiamasi priešingai, tai būtų taip pat prieštaringa. H. Markuzės sekėjai – didesni veidmainiai ir už jį: jie skelbia absoliučią toleranciją visiems ir viskam, bet iš tiesų siekia tolerancijos tik vienai pusei kitos sąskaita.

Šiandien Lietuvai labai trūksta tikros tolerancijos. Katalikai priešinami su protestantais ir stačiatikiais, krikščionys – su pagonimis, lietuviai – su tautinėmis mažumomis.

Bendras projektas, vardu Lietuva, liko tik teorinė abstrakcija, vietoje vienos ir vienintelės Lietuvos regime dvi, tris, o gal ir dešimt skirtingų Lietuvų.

Ne šiaip skirtingų, bet ir susipriešinusių.

Lietuvos Himne nėra tolerancijos sąvokos, bet yra vienybė. Krikščioniškuose kanonuose taip pat nėra minima tolerancija, bet minima meilė.

Meilė ir vienybė – daugiau, nei tolerancija, bet tikrai ne mažiau. Meilė verčiau matys savo objektą kenčiantį, nei gyvenantį bevertį gyvenimą.

Vienybė kalba apie bendrą idealą, kurio pagrindu telkiasi skirtingi žmonės. Vienybė nėra vienovė, kaip meilė nėra seilėtas sentimentalumas, kurio apimtam žmogui visvien, kaip kitas elgiasi, svarbu, kad tik jam būtų smagu. Tolerancija įeina ir į meilės, ir į vienybės sąvokas.

Istorinę Lietuvą kūrė skirtingų tautų ir tikėjimų žmonės, jos projektas buvo sėkmingas, kol šie žmonės mylėjo ar bent gerbė vieni kitus ir buvo vieningi. Kol klestėjo tolerancija.

Kai radosi pirmarūšiai ir antrarūšiai piliečiai, įsikišo užsienio jėgos ir Lietuva žlugo. Tai gresia ir dabar, juolab kad Lietuva dabar nėra tokia didvalstybė, kokia buvo praeityje. Dabar šią valstybę sunaikinti – daug lengviau. Tereikia suskaldyti iš vidaus.

Akademinėje, žurnalistinėje, politinėje ir teisinėje plotmėje šiandien vyrauja viena idėjinė linija. Šią liniją vieni vadina liberalia, kiti – leftistine. Faktas, kad kitoms pozicijoms viešosios erdvės lieka vis mažiau. Paradoksalu, bet liberalizmas, labiausiai iš visų ideologijų išplėtojęs tolerancijos teoriją, šiandien yra mažiausiai tolerantiškas.

Dar vienas paradoksas, kad viešoji erdvė ir visuomenės nuostatos skiriasi.

Didžioji dalis Lietuvos, pasak oficialių, reprezentatyvių apklausų, nėra nei liberali, nei leftistinė. Taigi, politinė, teisinė ir informacinė sistema stumia į užribį didžiąją dalį tautos.

Ši didžiuma tautos nukreipiama prieš savo pačios valstybę, kurią reprezentuoja vis mažiau priimtinos jėgos. O taip nuteikta tauta – lengvas kąsnelis priešams iš išorės.

Diktatas nėra tolerancija. Tolerancija įmanoma tik atsisakius diktato.

Maža vilties, kad tai supras nuo valdžios apgirtusi šiandieninė politinė, teisinė ir informacinė sistema. Bet tai dar gali suprasti visuomenė. Suprasti, pajudėti ir atsikovoti užgrobtas, nusavintas ir iškreiptas sąvokas. Tarp jų ir tolerancijos sąvoką.

Sugrąžinkime jai tikrąją prasmę, vertybines jungtis ir pagarbą žmogaus laisvei. Ne tik vienos krypties.

Autorius yra politologas