Profesoriui Zigmui Zinkevičiui – 86

Sausio 4-ąją Lietuvos mokslų akademijos tikrajam nariui profesoriui Zigmui Zinkevičiui sukako 86-eri, bet iš kasmet pasirodančių vis naujų iškilaus kalbininko knygų nepasakytum, kad autorius tokio garbingo amžiaus.

Z. Zinkevičius Gimė 1925 m. Juodausių vienkiemyje prie pat Ukmergės. 1939-1945 m. mokėsi Ukmergės gimnazijoje. 1945-1950 m. studijavo Vilniaus universitete lituanistiką. Nuo 1946 m. jame dirbo. 1956-1962, 1964-1968 m. Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1973-1988 m. Lietuvių kalbos, 1988-1989 m. Baltų filologijos katedrų vedėjas, 1995-1996 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius, 1996 12 10 – 1998 03 25 – Lietuvos švietimo ir mokslo ministras.

Habilituotas humanitarinių mokslų akademijos akademikas, profesorius, nuo 1982 m. Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos (The Royal Academy of Letters, History and Antiquities) narys, nuo 1991 m. Norvegijos mokslų akademijos, nuo 1995 m. Latvijos mokslų akademijos ir Lietuvių katalikų mokslų akademijos narys.

Latvijos universiteto (1991 m.) ir Vytauto Didžiojo universiteto (1994 m.) garbės daktaras, Herderio premijos (1994 m.) laureatas.

Mokslinio darbo sritys – Lietuvių kalbos istorija, dialektologija, baltistika. 26 knygų, tarp jų šešių tomų (septynios knygos) “Lietuvių kalbos istorijos”, per 500 straipsnių lietuvių ir užsienio kalbomis autorius.

Brangus Lietuvos kalbotyros mokslo ir visos tautos lobis yra akademiniai Z. Zinkevičiaus veikalai Lietuvių dialektologija (1966), Lietuvių asmenvardžiai (2009) ar šešiatomė Lietuvių kalbos istorija (1984–1995), bet nepamirštami jo nuopelnai lietuvybės skatinimo ir išsaugojimo veikloje Pietryčių Lietuvoje, Vilnijos krašte. Profesorius buvo jau garbaus amžiaus, buvo pradėjęs ir nespėjęs užbaigti svarbių kalbos mokslo darbų, bet ryžosi eiti į švietimo ir mokslo ministrus (tas pareigas ėjo 1996–1998 m.). Ne aukšta pareigybė ar galėjusi biografiją papuošti nauja eilutė jam rūpėjo: kaip tuometis krikščionių demokratų partijos lyderis Z. Zinkevičius matė galimybę nulietuvintame Vilnijos krašte atidaryti naujas lietuviškas mokyklas ir suprato, kad niekas kitas iš to meto politikų šito darbo nesiims. Aukojo savo brangų laiką, sveikatą, susilaukė didžiulės visos tautos pagarbos ir neprietelių išpuolių.

Z.Zinkevičius niekada nebuvo abejingas lietuvių tautos ir lietuvių kalbos likimui. Jis yra pavyzdys gilaus mokslo žmogaus, jaučiančio atsakomybę už visa, kas vyksta su lietuvių kalba ar lietuvių tautos istorija. Kad ir aptarinėdamas senąjį Lietuvos valstybės vardyną – vietovardžius ir asmenvardžius – pasiremdamas šiuolaikinio kalbos mokslo duomenimis (istorinės, arba diachroninės, kalbotyros), Z.Zinkevičius rašė taip, kad ir nespecialistams būtų suprantama, aišku ir nekiltų didesnių abejonių. Mokslininkas nesibodėjo imtis ir labiau šviečiamojo pobūdžio knygų, kartais nedidelės apimties, bet labai reikalingų, mažinančių labai specializuoto mokslo atotrūkį nuo platesnę visuomenę jaudinančių dalykų.

2010 m. sausio 7 d. Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje buvo atidaryta paroda „Gyvenimas gimtajai kalbai“, skirta akad. prof. habil. dr. Zigmo Zinkevičiaus 85-erių metų sukakčiai paminėti. Lietuvos mokslų akademijoje per jam skirtąjį pagerbimo renginį Z. Zinkevičius kalbėjo apie savo naujausius darbus, kai kurie iš jų dar guli leidyklose ir netrukus turės pasirodyti. Darbingam, kūrybingam ir darbščiam žmogui metai ne kliūtis.

Alko redakcijos ir visų skaitytojų vardu sveikiname garbųjį profesorių su gražiomis sukaktuvėmis ir linkime neblėstančio kūrybiškumo žengiant lietuvių ir baltų kalbų bei kultūros tyrimo ir puoselėjimo keliu.