B. Puzinavičius. Ar tik susidorojimas su prof. V. Rakučiu?

Šiomis dienomis mane labai sukrėtė žinia apie susidorojimą su Lietuvos Respublikos Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės pirmininku prof. dr. Valdu Rakučiu. Todėl tiesiog negaliu tylėti, nors ir nesu gabus „rašytojas“, ar koks nors publicistas. Keletą naktų net negalėjau ramiai miegoti. Manau, ne tik šis, bet ir kiti faktai rodo, kad valdančioji naujųjų liberalų neokomunistinė grupuotė, pasinaudodama karantino ir pandemijos apribojimais, patyliukais, išvengdama masinių protestų, siekia atsikratyti paskutiniais patriotinių jausmų ir veiklos motyvų dar nepraradusiais veikėjais – prof. V. Rakučiu, prof. Adu Jakubausku, žinomu publicistu ir žurnalistu Vidmantu Valiušaičiu, Seimo nariu Petru Gražuliu ir kitais. Gal ir per drąsiai sakau, bet bijau, kad gal net ir dr. Arvydas Anušauskas, dabartinis Krašto apsaugos ministras, ko gero, negali būti tikras, kad ir jam nebus rezgamos kokios nors pinklės, į kurias jis galėtų būti įpainiotas.

Prisipažinsiu, stebėjausi, kai sužinojau, kad prof. V. Rakutis, toks žinomas ir gerbiamas istorikas, įstojo į tą simuliakrinę, veidmainišką, savo veiksmais pavadinimo neatitinkančią, šiuolaikinių liberalkomunistų grupuotės užvaldytą TS-LKD partiją.

Žinoma, negaliu kalbėt už prof. V. Rakutį, bet gal dabar ir jis pats įsitikino, su kokia kompanija susidėjo, kuri gal ir paspendė jam spąstus, kad galėtų juo atsikratyti, nes vos tik pradėta jo veikla Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijoje, matyt, pradėjo nepatikti Gabrieliaus ir Ko kompanijai. Ši grupuotė, tikriausiai, ir pasitelkė jai tarnaujantį nacionalinį manipuliuotoją – LRT, kurio sudėtyje yra ir manipuliavimo informacija padalinys – Žurnalistinių tyrimų skyrius, kuris nėrėsi iš kailio, kad tik sukompromituotų anksčiau valdžioje buvusius „valstiečius“ , o dabar bando diskredituoti dabartinės sudėties valdančiajam „dvarui“ kažkuo neįtinkančius pareigūnus. Juk publikacija, dėl kurios pradėta linčiuoti V. Rakutį, pasirodė būtent LRT portale.

Pacituosiu kelis, mano nuomone labai iškalbingus žinomų žmonių teiginius apie profesoriaus V. Rakučio pasisakymą holokausto klausimu bei prieš jį nukreiptos šmeižto kampanijos nepagrįstumą ir absurdiškumą. Vyskupas Jonas Kauneckas: „Labai atidžiai skaičiau jo mintis apie holokaustą. Ne, tikrai negaliu prikibti nė prie vienos jo minties. Viskas teisingai ir nuoširdžiai pasakyta. Nuoširdus bandymas išsiaiškinti holokausto kilmę ir priežastis. Bet jis priverčiamas atsiprašyti“.

Visuomenės veikėja dr. Jūratė Laučiūtė straipsnyje „Už ką ir kieno atsiprašė Prezidentas“ rašo: „Lietuvoje, jau yra nuomonių, kurias viešai skelbti draudžiama, yra žmonių ir tautų, apie kurias kalbėti tiesą jau yra ne tik draudžiama, bet ir už tai baudžiama…“

O politologas stebisi ir klausia: „Po tokio totalinio partijos vadovybės susidorojimo su prof. Rakučiu negaliu nesistebėti ir neklausti, ar gausūs patriotiški TS-LKD nariai ir rinkėjai, taip pat tą partiją remiančios „patriotinės“ visuomeninės organizacijos vis dar iš tiesų nesupranta, ką remia, ar vis dėlto nuoširdžiai trokšta, kad Lietuvos istorijos politika ir Laisvės kovų istorija būtų rašoma F. Kukliansky ir Kremliaus ideologų“?

Vertinant pragmatiškai, gal V. Rakutis ir turėjo būti apdairesnis, atsargesnis, įvertinti „visuomet teisiųjų“ visokio plauko sionistinių organizacijų ir jų parankinių, skleidžiančių „vienintelę teisingą nuomonę“ apie holokaustą, galią ir įtaką. Bet vargu, ar ir tai būtų jį išgelbėję, nes, kaip minėjau, matyt, prasidėjo platesnio masto kampanija, kurios tikslas – pašalinti iš postų visus patriotizmo nepraradusius ir dabartinei valdančiajai grupuotei nepavaldžius Lietuvos istorinės atminties ir laisvės bei nepriklausomybės kovų atminimo, jų įamžinimo puoselėtojus.

Beje, ir pats V. Rakutis šiomis dienomis paskelbtoje publikacijoje pripažino, kad pagrindinis prasidėjusios kampanijos taikinys yra ne jis, o LGGRTC. Tą patvirtina ir š. m. vasario 1 d. per nacionalinio manipuliuotojo radiją po 9 val. žinių transliuota laida „Aktualijų studija“, iš kurios turinio galima spręsti, kad norima paskleisti ir pagrįsti sumanymą, jog reikia keisti LGGRT centro vadovybę.

Gali būti, kad dabartinis valdantysis „dvaras“ ir jo trubadūrai ne tik nenori leisti formuotis ir skleistis istoriniam lietuvių tautos kovos už laisvę ir nepriklausomybę naratyvui, bet ir bijo sąžiningų ir patriotiškai nusiteikusių istorinės atminties puoselėtojų, vis dar esančių minėtoje Seimo komisijoje bei LGGTC, kad šie neatskleistų valdančiųjų grupuotės ir jų artimųjų ryšių su sovietinėmis valdžios ir saugumo struktūromis.

Akivaizdu, kad prasidėjo kompromitavimo kampanija ir prieš LGGRT centro Generalinį direktorių prof. Adą Jakubauską ir jo patarėją žinomą publicistą, žurnalistą ir visuomenės veikėją Vidmantą Valiušaitį. Kompromitavimui, kaip ir Stalino laikais, pasitelkiami pasipiktinusiųjų darbo žmonių, šiuo atveju, istorikų (P. Gražulio atveju – menininkų) laiškai, adresuoti ne kam kitam, o, kaip skelbiama, ryšius su sovietiniu saugumu palaikiusio veikėjo, KGB rezervisto dukrai Viktorijai Čmilytei-Nielsen, kuri dabar, taip pat ir TS-LKD partijos narių paremta, įsitaisė Seimo pirmininkės poste. Šioji pavedė klausimą dėl A. Jakubausko ir V. Valiušaičio veiklos ištirti „TS-LKD mortyrai“ – Radvilei Morkūnaitei- Mikulėnienei.

Lauksime rezultatų, kuriuos gal ir nesunku prognozuoti. V. Valiušaitis, kaip žinia, jau pasitraukė, gal būt, norėdamas padėti LGGRTC direktoriui A. Jakubauskui. Bet vargu ar dabartinio Seimo bei TS-LKD partijos viršūnėlei to užteks. Juk ši partija jau turi patirties dorojantis su jos nepaskirtais ir jai neįtinkančiais bei jai nepaklūstančiais LGGRTC pareigūnais. Antai, atėję į valdžią po 1996 m. rinkimų ir Seimui pirmininkaujant prof. Vytautui Landsbergiui, vadinamieji konservatoriai atleido iš pareigų tuometinį LGGRTC Generalinį direktorių, buvusį disidentą, kalintą sovietiniuose kalėjimuose ir lageriuose mokslų dr. Vytautą Skuodį.

V. Skuodis buvo Helsinkio grupės narys, Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komiteto narys, 1978–1979 m. nelegalaus pogrindžio žurnalo „Perspektyvos“ sumanytojas ir redaktorius. 1975-1979 m. parengė studiją „Dvasinis genocidas Lietuvoje“. 1979 m. suimtas už antisovietinę veiklą, 1980 m. nuteistas 12 m. kalintas iki 1987m., o po to ištremtas į užsienį ir iki 1989 m. gyveno JAV. Prasidėjus realiems demokratizavimo procesams Sovietų Sąjungoje grįžo į Lietuvą. 1994 m. vasario 17 d.  LR Seimas, tuomet vadovaujamas LDDP atstovo Česlavo Juršėno, patvirtino Vytautą Skuodį naujai įsteigto LGGRT Centro Generaliniu direktoriumi.

Tačiau 1996 m. į valdžią grįžusiems V. Landsbergio vadovaujamiems vadinamiesiems konservatoriams netiko buvęs sovietinio režimo disidentas ir kalinys Vytautas Skuodis LGGRT centro Generalinio direktoriaus poste. V. Landsbergio vadovaujamas LR Seimas 1997 m. vasario 13 d. atleido V. Skuodį iš LGGRTC generalinio direktoriaus pareigų ir po kelių dienų į šį postą pasodino pradedančią istorikę Dalią Kuodytę. Gal tuo metu valdžiusiems vadinamiesiems konservatoriams svarbus argumentas D. Kuodytės naudai buvo tas, kad studijuodama Vilniaus universiteto Istorijos fakultete ji buvo ne kokia nors disidentė, ar rezistentė, bet komjaunimo organizacijos sekretorė? Atkūrus nepriklausomybę, žinoma, paskubėjo „persidažyti,“ bet vėliau vėl, „nusidažė“ naujųjų liberalų, arba, kaip dabar vadinama, liberalkomunistų spalvomis. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generaline direktore ji buvo iki 2008 m. Vėliau nėrė į politiką su Liberalų sąjūdžiu. Būdama Seime, mano nuomone, pasižymėjo kaip arši liberalė.  Bet 2016 m. jos politinė karjera, atrodo, baigėsi, nes po tais metais vykusių rinkimų ji nepateko į Seimą. Būdama LGGRT centro Generaline direktore, buvo dar ir 2005–2007 m. veikusios Liustracijos komisijos pirmininkė. Matyt, visada buvo artima ir sava Lietuvoje šeimininkaujančiam pokomunistiniam „dvarui“ ir jo parankiniams. Todėl ir liustracijos rezultatai tokie, kokie yra.

Na, o grįžtant prie rašinio pradžioje paminėto Seimo nario P. Gražulio ir jo buvimu Seimo Kultūros komitete pasipiktinusių 700 kultūros ir meno atstovų kreipimosi į Seimą, manau galima paminėti taiklius ir ironiškus Nidos Vasiliauskaitės pastebėjimus „Hmm, rimtai“? Nejaugi P. Gražulis toks galingas, kad jo buvimas Seimo Kultūros komitete neva užkerta kelią BET KOKIAI kultūros plėtotei! „Tai reiškia: poetai nebegalės rašyti naujų eilių ir skelbti jų net ir FB, tapytojams neišeis nė vienas paveikslas, dirigentui nebesidiriguos, smuikininkei nebesigros, vertėjai pamirš mokėtas kalbas, skulptoriai nebeišbris iš kūrybinės krizės ir niekam šalyje nebeateis į galvą nei viena nauja idėja – ir viskas dėl Gražulio, štai koks supergalingas jis“.

Seimo pirmininkė V. Čmilytė-Nielsen taip reagavo į minėtą kultūros veikėjų kreipimąsi: „Jeigu atvirai ir nuoširdžiai, aš sunkiai įsivaizduoju Seimo komitetą, kuriame „tiktų“ toks politikas, kaip P.Gražulis“.

O aš savo ruožtu norėčiau paklausti „Jeigu atvirai ir nuoširdžiai, aš sunkiai įsivaizduoju Jus Seimo pirmininkės poste“. Manau, ir Jūs turėtumėte savęs paklausti, kurgi gi Jūs labiau tiktumėte.

Spausdinti