Dėl pandemijos pernai negalėjome pristatyti naujausio istorijos paveldo metraščio „Terra Jatwezenorum“ (Jotvingių kraštas) tomo nei mūsų krašte, nei Lietuvoje. Punske neįvyko konferencija. 2020 m. metraštyje spausdinama daug vertingų ir įdomių straipsnių. Verta su jais susipažinti. Antrojoje dalyje skelbiama 18 istorinio pobūdžio straipsnių. Jos apimtis – 24 spaudos lankai (384 puslapiai).
Kuo įdomi XII tomo antroji dalis?
Skyriuje „Istorijos vingiuose“ skelbiama vienuolika įvairių straipsnių.
VU istorijos fakulteto studentas Paulius Birgelis rašo apie Suvalkų krašto problemą Lietuvos ir Lenkijos santykiuose 1918–1923 m. Šia tema jis yra parašęs ir apgynęs bakalauro darbą. Pasak autoriaus, po Pirmojo pasaulinio karo Suvalkų ruožo gyventojai neliko abejingi dėl Antantės valstybių pasiūlytų demarkacinių linijų projektų. Jiems sienų klausimas buvo svarbus ne tik dėl tautinių, bet ir dėl ekonominių aspektų. Dėl Suvalkų krašto kilo konfliktas tarp Lietuvos ir Lenkijos valstybių. Po 1920 m., kai Lietuva neteko Vilniaus, vis daugiau dėmesio reikėjo skirti jo atgavimui, o Suvalkų krašto problema tapo antraeilė. Antantės valstybės nesipriešino Lenkijos siekiui įtraukti Suvalkų kraštą į valstybės sudėtį, kas galiausiai pradėta įgyvendinti 1923 m. vasarį.
Įdomus yra Deimantės Aidukaitės straipsnis „Pas našlelį dalį gausiu, bet širdelės neatgausiu…“. Autorė siekia pristatyti našlių santuokų sudarymo įpročius prieškario Zanavykijoje. Pagrindinis tyrinėjimo šaltinis – Barzdų, Gelgaudiškio, Griškabūdžio, Ilguvos, Kaimelio, Lekėčių, Lukšių, Paežerėlių, Paluobių, Plokščių, Sintautų, Slavikų, Sudargo, Sutkų, Šakių, Valakbūdžio ir Žemosios Panemunės katalikų parapijų santuokos metrikai. Chronologinės ribos apima 1922–1938 m. laikotarpį, kuomet buvo pradėtos ir baigtos pildyti įvardytos metrikų knygos.
Prof. kun. Kęstutis Žemaitis tęsia pasakojimą apie Vilkaviškio vyskupą Antaną Karosą okupacijų metais. Tai ketvirtas šia tema autoriaus parengtas straipsnis. IX tomo 1 dalyje pasirodė „Vyskupas Antanas Karosas Punske: pabėgėlis ar tremtinys?“, X tomo 1 dalyje – „Vyskupas Antanas Karosas Marijampolėje (1920–1926 metai)“, o XII t. 1 dalyje – „Vyskupo Antano Karoso veikla Vilkaviškyje 1926–1940 metais.“
Šioje dalyje yra ir kraštotyrininko Gintaro Lučinsko iš Alytaus du straipsniai. Pirmame („Karininkas, partizanas, poetas Benediktas Labenskas-Labėnas /1918–1949/“) autorius rašo apie partizaną, Šarūno rinktinės vadą, laikinai ėjusį Dainavos apygardos vado pareigas, poetą Benediktą Labenską-Labėną. Jį 1949 m. kovo 7 d. rytą nužudė MGB agentai Kostas Kubilinskas-Varnas (sovietų poetas) ir Algirdas Skinkys-Rytas.
Antrame G. Lučinsko straipsnyje („Lietuvos vietinės rinktinės Lazdijų (Seinų) apskrities komendantūra 1944 m. pavasarį“) autorius dalijasi savo įžvalgomis apie Lietuvos vietinės rinktinės Lazdijų (Seinų) apskrities komendantūrą. Prie LVR apskričių komendantūrų buvo steigiami kariniai daliniai. Į juos, be kaimo vaikinų, gausiai savanoriais stojo gimnazijų ir specialiųjų vidurinių mokyklų paskutinių klasių moksleiviai. Švietimo įstaigų vadovai jaunuolių pasiryžimui neprieštaravo ir rėmė jų sumanymą. Lazdijų (Seinų) apskrities komendantu buvo paskirtas plk. ltn. Jonas Kazitėnas-Kaziutis. Komendanto pavaduotoju ir ūkio vedėju paskirtas mjr. Stasys Vladas Asevičius. Lazdijų apskrities komendantūra buvo sudaryta 1944 m. kovo mėn. Prie jos buvo įsteigta kuopa, kurią sudarė trys būriai. Apie tarnybą LVR Lazdijų (Seinų) apskrities komendantūroje 1944 m. pavasarį trumpus atsiminimus yra parašę tų įvykių liudininkai. Šie atsiminimai skelbiami straipsnyje.
Rimanto Zagrecko straipsnis („Tauro apygardos Vytauto rinktinės 4-oji kuopa“) – tai naujas žvilgsnis į pokario rezistenciją Lietuvos ir Lenkijos pasienyje. Autorius bando apžvelgti Ožio būrio istoriją. 1946 metais šis būrys tapo didelio Pietų Lietuvos pasipriešinimo centro – Tauro apygardos sudedamąja dalimi ir buvo pavadintas 4-ąja kuopa. Ši kuopa buvo atsakinga už saugų Lenkijos-SSRS sienos perėjimą ir prisidėjo prie Lietuvos partizanų ryšių su lietuvių emigracija Vakaruose stiprinimo. Straipsnyje atskleidžiama būrio kūrimosi pradžia, jo išdėstymo vietos, apibrėžiamos būrio veiklos ribos, analizuojamas kelių būrio vykdytų užduočių pobūdis.
Išliekamos vertės turi du rašytojos alytiškės Scholastikos Kavaliauskienės straipsniai. Pirmame ji aprašo Alovės Švč. Trejybės bažnyčios ir parapijos istoriją. Alovės bažnyčios parapija siekiasi su Daugų, Nedzingės, Merkinės, Nemunaičio ir Alytaus parapijomis. Parapija yra didelė: 10 kilometrų pločio ir 14 ilgio. 1932 metų inventorizacijos akte išvardyta 40 parapijos kaimų ir vienkiemių. Šiais laikais Alovės parapijoje yra 27 kaimai, kai kur du kaimai susijungė, vienkiemiai irgi prisijungė prie kaimų.
Antro straipsnio pavadinimas „Nepalūžusi ir nepraradusi tikėjimo… Izabelė Skliutaitė-Navarackienė“. Izabelė Skliutaitė-Navarackienė gimė 1925 m. Dvarčėnų kaime, Daugų valsčiuje. Skliutų šeimoje iš 12 vaikų užaugo 7, Izabelė buvo penktoji. 1964 m. eksternu išlaikė valstybinius egzaminus Marijampolės švietimo mokykloje, 1971 m. įstojo į Šiaulių mokytojų institutą ir gavo aukštojo mokslo mokytojos diplomą. Įsijungė į disidentinį judėjimą Lietuvoje, siuntė siuntinius politiniams kaliniams. Dalyvavo Sąjūdžio renginiuose, mitinguose, Baltijos kelyje… Buvo sužeista Sausio 13-ąją prie televizijos bokšto, apdovanota Sausio 13-osios medaliu.
Mokytoja Elvyra Biliūtė-Aleknavičienė iš Alytaus skelbia du straipsnius. Pirmajame pasakojama apie Alytaus gimnazijos kapelionus ir tikybos mokytojus. Gimnazijos vadovai, mokytojai ir joje dirbantys kunigai buvo vieninteliai kultūros nešėjai ir skleidėjai Dzūkijoje. Per 20 metų jie išugdė daug tautos patriotų, mokslininkų ir apie 30 kunigų. Sovietmečiu ne vienas gimnazijos auklėtinis kunigas buvo apkaltintas antisovietine veikla, patyrė lagerių ar tremties kančias. Nemažai Alytaus pirmosios gimnazijos auklėtinių kunigų, vengdami sovietinio teroro, savo noru pasitraukė iš Lietuvos, tačiau nuo jos nenutolo, gyvendami svetur puoselėjo tautines ir religines vertybes.
Antrajame straipsnyje („Vaikai be vaikystės“) autorė pasakoja apie išvežtą į Sibirą Kazimiero ir Janinos Pažėrų šeimą. Su kitais nelaimėliais jie buvo įstumti į belangius vagonus ir kaip didžiausi nusikaltėliai nežmogiškomis sąlygomis dardenami ištisas savaites, kol atsidūrė Talijanuose. Buvo pasakyta, kad čia jų namai. O tie namai – nuo caro laikų likę barakai, į kuriuos buvo sugrūstos lietuvių šeimos.
Skyriuje „Minėjimai“ skelbiami du straipsniai.
Labai įdomios ir vertingos yra prof. dr. Broniaus Makausko įžvalgos apie Suvalkų sutartį („Suvalkų sutartis – po šimto metų“). Straipsnyje autorius trumpai apžvelgia Lietuvos ir Lenkijos santykių raidą nuo naujoviškų valstybių atkūrimo iki Lietuvos sostinės aneksijos. Po Kauno, Kalvarijos nevykusių bandymų sustabdyti karinius veiksmus prieita dar prie vienų derybų, šįkart Suvalkuose. Sutartis pasirašyta 1920 m. spalio 7 d. Po kelių dienų ji buvo sulaužyta Želigovskio „maištu“. Šį straipsnį ketiname skelbti punskas.pl portale.
Prof. kun. Kęstutis Žemaitis rašo apie kunigą Motiejų Gustaitį („Kunigas Motiejus Gustaitis – „Žiburio“ šviesos nešėjas“). Pirmojo pasaulinio karo ir nepriklausomybės kovų nualintoje valstybėje trūko ir mokyklų, ir jose dirbti pasiruošusių mokytojų. Tai supratęs kunigas Motiejus Gustaitis rengė „Žiburio“ draugijos mokyklų darbą. Kunigas augo katalikiškoje ir tautiškai sąmoningoje aplinkoje, mokėsi lietuvybės dvasia gyvoje Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. Šiomis vertybėmis jis gyveno pats ir ugdė savo mokinius. Ypač jo ryškus gyvenimo tarpsnis buvo jam direktoriaujant Lazdijų Žiburio gimnazijoje.
Skyriuje „Po meno skliautais“ skelbiami du straipsniai.
Muzikologė Sofija Jūratė Vyliūtė rašo apie altorių meistrą Adomą Karalių („Medinis paveldas. Ieškant Adomo Karaliaus pėdsakų Suvalkų gubernijos bažnyčiose“). Adomas Karalius buvo vienas ryškiausių medinių altorių meistrų, sakralinės dailės kūrėjų Suvalkų gubernijoje. Dirbo pietryčių Lietuvoje, vadinamoje Užnemunėje, ir lietuvių etninėse žemėse Lenkijoje. Sukūrė meninės, istorinės vertės altorių, altorėlių, sakyklų, klausyklų, kitų medinių, drožyba puoštų bažnyčios vidaus įrangos dalių. Jo darbo altorius yra ir Punsko bažnyčioje.
Sigitas Birgelis straipsnyje „Užrašyti šviesos“ pristato senus negatyvus, kurie 2020 m. gegužės viduryje buvo aptikti atnaujinant Punsko „Senąją kleboniją“. Jos palėpėje buvo surasta 13 fotografinių stiklo plokštelių (negatyvų). Šie negatyvai nėra išskirtiniai, nes panašių Lenkijoje ir Lietuvoje yra išlikę nemažai. Mums šis kuklus negatyvų rinkinys yra svarbus dokumentiniu, socialiniu, etnografiniu, o gal ir meniniu požiūriu.
Kiti šiame skyriuje spausdinami straipsniai:
Alfonsas Vitkauskas „Tikras kaimas turi savo kalvį…“ (apie kalvį Motiejų Tarasevičių);
Stanislovas Sajauskas ir Ignas Narbutas „Lito priešistorė“.
„Naujų knygų“ skyriuje Gintaras Lučinskas rašo apie neseniai pasirodžiusią knygą. 2020 m. gegužės pabaigoje Dzūkijos skaitytojus pasiekė didelio formato knyga-albumas „22-eji nepriklausomybės metai Merkinėje (1918–1940)“. Tai Merkinės krašto muziejaus direktoriaus Mindaugo Černiausko (kartu su pagalbininkais – Arūnu Amšiejumi, Žygimantu Buržinsku, Algimantu Černiausku, Sakalu Gorodeckiu ir Gintaru Lučinsku) parengtas, gausiai senovinėmis fotografijomis ir archyviniais dokumentais iliustruotas leidinys (450 psl.).
Skyriuje „Gyvi mūsų atminty“ skelbiamas Sigito Birgelio reportažas „Kelionės po Sūduvos dvarus“. „Daug Sūduvos dvarų dingo laiko verpetuose arba virto griuvėsiais, bet yra ir tokių, kurie šiomis dienomis išgyvena aukso amžių. Laikas, o tiksliau, geri šeimininkai ir ES lėšos, suteikė jiems naują šansą gyvuoti. Lietuvos dvarai – tai svarbus mūsų istorijos, kultūros ir architektūros paveldas. Tai neginčytina,“ – rašo S. Birgelis.
Metraščio pabaigoje spausdinamos straipsnių santraukos lenkų ir anglų kalbomis.
Visus „Terra Jatwezenorum“ tomus galima nemokamai skaityti internete.
Sigitas Birgelis, punskas.pl.
