D. Kuolys apie švietimą ir kultūrą atkūrus Nepriklausomybę: Rytų Lietuvoje su mokytojais kalbėjau stovėdamas greta Lenino biusto

„Ne viskas pavyko, tačiau pats požiūris, kad moderni Lietuvos valstybė turi remtis laisvu žmogumi, laisva asmenybe, o tą laisvą asmenybę turi ugdyti atnaujinta mokykla, buvo ir lieka labai svarbus“, – sako Darius Kuolys, pirmasis atkurtos Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministras. Pokalbis su D. Kuoliu – tai Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Nesusitaikę“, skirtos šalies Nepriklausomybės atkūrimo trisdešimtmečiui, dalis. Paroda pratęsiama iki lapkričio 15 d.

– Papasakokite, kaip tapote pirmosios Vyriausybės kultūros ir švietimo ministru.

– Į kultūros ir švietimo ministrus atėjau raginamas vyresniųjų bičiulių – Sauliaus Šaltenio, Algirdo Patacko, Meilės Lukšienės. Jų paskatintas „ėjau“ su rimtų reformų idėja. Rūpėjo padėti pamatus savarankiškai visuomenei, kurios pagrindine ašimi būtų laisva, kūrybinga asmenybė. Į pirmosios Vyriausybės programą labai aiškiai įrašėme, kad švietimas ir kultūra bus prioritetinė valstybės raidos sritis.

– Kokios nuotaikos tuo metu tvyrojo?

– Tuo metu rūpėjo labai daug dalykų: atnaujinti bendrojo ugdymo turinį, keisti pačią švietimo struktūrą, tobulinti pedagogų kvalifikaciją ir kita. Tačiau pasirengimo sisteminėms reformos patirties nebuvo ir politikai dažnai ginčydavosi dėl dalykų, kurie Vakarų Europoje buvo savaime aiškūs. Kita aplinkybė: Komunistų partija dar daug kur veikė kaip vadovaujanti partija. Štai nuvažiavus į Rytų Lietuvą tekdavo kalbėti su mokytojais greta didelio Lenino biusto ir aiškinti, kad mes turėtume eiti Adomo Mickevičiaus, o ne Vladimiro Lenino keliu. Man lenkų vadovai atsakydavo, kad mums svarbus ir Leninas, ir Mickevičius.

– Ar pamenate ir daugiau keistų nutikimų iš anų laikų?

– Kai atėjau dirbti į Kultūros ir švietimo ministeriją, joje dar dirbo ministro pavaduotoja, atsakinga už pionierių ir komjaunimo veiklą visos Lietuvos mokyklose. Kai 1990-aisiais pasirašiau įsakymą dėl partijų organizacinės veiklos uždraudimo mokyklose, kilo didelis triukšmas Seime, tuo metu ypač piktinosi Lietuvos komunistų partija, kuri dar turėjo daug svertų savo rankose.

Reikia suprasti, kad net 1990-ųjų pradžioje ministerijos dar vykdė Komunistų partijos centro komiteto įsakymus. Atėjęs į ministeriją radau Centro komiteto nurodymu sunaikintus visus popierius, kuriuos tuo metu buvo siuntusi Komunistų partija LTSR ministerijoms.

– Kokia buvo visa ko pradžia?

– Mėginome dėti konceptualius pagrindus – pradėjome rengti Lietuvos švietimo koncepciją, kuri vėliau Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) buvo pripažinta kaip vienas konceptualiausių Rytų ir Vidurio Europos dokumentų. Švietimo ministerijoje mums rūpėjo burti Lietuvos ateities projektavimui intelektualus. Tuo metu prie vieno stalo sėdėjo ir diskutavo Meilė Lukšienė, Vytautas Kavolis, Marcelijus Martinaitis…

– Ko reikėjo naujovėms atsirasti?

– Maniau, kad imantis kultūros politikos svarbiausia keisti kultūros ir valstybės santykius. To meto nomenklatūriniai santykiai, kai ministras vienasmeniu sprendimu galėjo nuspręsti, ką finansuoti, ką uždaryti, mums atrodė nepriimtini. Dėl to radikaliai tuos santykius keitėm. Švietimo srityje kalbėjom apie mokyklų savivaldą, taip pat labai rūpėjo atkurti laisvę mokykloje. Iš Maskvos ėjo įsakymai militarizuoti mokyklas, o mes elgėmės priešingai. Prieš 1990-ųjų rugsėjo 1-ąją uždarėme Vilniuje veikusį karinį internatą ir vietoj jo įkūrėme „Lietuvių namus“ – mokyklą, kvietusią tremtinių vaikaičius iš Sibiro, iš kitų kraštų. Tai buvo simbolinis veiksmas.

– Ar buvo koks nors modelis, kuriuo rėmėtės kurdami kultūros ir švietimo pagrindus?

– Dėliodami santykių tarp kultūros ir valstybės modelį, suvokėme labai aiškiai, kad amerikietiškas sprendimas patikėti kultūrą privačiam sektoriui Lietuvai netiks: be valstybės paramos nacionalinė kultūra neišsilaikys. Bet labai svarbu, kad valstybės remiama kultūra išsaugotų savarankiškumą, nepatirtų nomenklatūrinio spaudimo. Žiūrėdami į skandinavus mėginome įtvirtinti ištiestos rankos finansavimo principą. Tada atsirado Kultūros ir meno taryba, atsirado ekspertų komisijos, per kurias pradėti skirstyti pinigai kultūrai, – mėginome sukurti lankstesnį finansavimo modelį, kuris labiau atitiktų vakarietiškus principus.

Reikėjo reaguoti į iššūkius, kylančius čia ir dabar, ir kartu stengtis padėti pagrindus ateičiai. Švietimas M. Lukšienės buvo suvoktas kaip laisvos visuomenės savikūros būdas – jeigu mes galime save kurti, tai tik per švietimą. Taip pat švietimui reikėjo atsakyti į visus socialinius, politinius iššūkius. Tuo metu buvo labai nuvertintas mokslas. Pamatėm, kad mokyklas palieka labai daug vaikų. Svarstėm, ką daryti, ir įvedėm privalomą dešimtmetę mokyklą. Suskaičiavom, kad tuo greitu sprendimu sulaikėm daug mokinių, ypač berniukų, mokykloje.

– Kaip šiandien įvertintumėte anuomet pasiektus tikslus?

– Ne viskas pavyko, tačiau pats požiūris, kad moderni Lietuvos valstybė turi remtis laisvu žmogumi, laisva asmenybe, o tą laisvą asmenybę turi ugdyti atnaujinta mokykla, buvo ir lieka labai svarbus. Tik gaila, kad per tuos tris dešimtmečius, o ir dabar, jo ne visuomet laikytasi.

– 1990-ieji Lietuvai buvo pokyčių metai, kokie pokyčiai vyko kultūriniame lauke?

– Nežinomybė šalyje buvo labai didelė, gatvėmis dar važinėjo sovietų šarvuočiai ir Romualdas Ozolas per Amerikos balsą vis pranašaudavo, kad šiai Vyriausybei likusios kelios dienos. Tai buvo natūrali įtampa, kuri sprogo Sausio 13-ąją, ir tiktai po pučo Maskvoje (1991 m. rugpjūtį) toji atmosfera tapo normalesnė.

Galvojom, kaip kultūros žmonėms išsilaikyti radikalių permainų laiku, nes prasidėjo griūtis, tuščias valstybės biudžetas, daug kultūros institucijų, priklausiusių profesinėms sąjungoms, kolūkiams, gamykloms, ėmė byrėti. Tai buvo gaisrų gesinimo laikas. Kūrėme stipendijų sistemą menininkams, Muziejų, Kilnojamųjų kultūros vertybių įstatymus… Siekėme, kad mūsų paveldas permainų laikotarpiu nebūtų išgrobstytas. Tuo metu, pirmaisiais Nepriklausomybės metais, buvo apiplėštas Gintaro muziejus Palangoje. Kiek vėliau, išeivijos Lietuvių fondui skyrus lėšų Lietuvos kultūrai, didelė dalis jų buvo nukreipta į muziejų apsaugą, nes sovietmečiu muziejai buvo be rimtesnės apsaugos.

– Ar yra koks nors dalykas, apie kurį, žiūrint atgalios, negalite pamiršti?

– Manau, kad Sąjūdžio lyderiai 1992 m. padarė labai rimtą klaidą neišdirbę visos Seimo kadencijos. 1990-aisiais Lietuvos visuomenė suteikė pasitikėjimą Sąjūdžio parlamentarams ketveriems metams, ir tai, kad Sąjūdis, kitaip nei latvių ar estų Liaudies frontai, neišbuvo viso jam skirto laiko ir neįvykdė iki galo reikalingų reformų, buvo nuodėmė. Buvo susipriešinta Sąjūdžio žmonių rate, o po pirmalaikių Seimo rinkimų pasikeitus politinėms jėgoms daug kas sustojo. Manau, kad jei ketverius metus būtų nuosekliai eita reformų keliu, būtų labiau atsinaujinusi pati visuomenė ir Lietuva užimtų panašias pozicijas kaip Estija. Deja, nuoseklesnio atsinaujinimo neįvyko.

Pokalbis su Dariumi Kuoliu yra Lietuvos nacionalinio muziejaus parodos „Nesusitaikę“, skirtos Kovo 11-osios trisdešimtmečiui, dalis. Parodoje pasakojama apie šalies žmonių pasipriešinimo, laisvėjimo ir laisvės kelią nuo XX a. 6 dešimtmečio iki pat 1993 metų, kai iš Lietuvos buvo išvestas paskutinis Sovietų Sąjungos karinis dalinys. Paroda Lietuvos nacionaliniame muziejuje veiks iki lapkričio 15 d.