2008 metais pradėti Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos pastato atnaujinimo darbai atskleidė tarpukariu šiose patalpose (H. Manto g. 25) veikusios Klaipėdos miesto bibliotekos ženklus. Smalsiems bibliotekininkams kilo natūralus klausimas: O kur dingo čia buvusios knygos? Tai paskatino leistis į neįtikėtiną, išskirtinę kelionę išblaškytų knygų pėdsakais.
Šiuolaikiška senoji biblioteka
Per savo gyvavimo laikotarpį 1920–1945 m. Klaipėdos miesto biblioteka buvo sukaupusi apie 40 tūkst. knygų. Ji buvo viena didžiausių ir naujoviškiausių bibliotekų Lietuvoje. Bibliotekoje buvo įrengtas knygų liftas, reguliuojamo aukščio metalinės lentynos, jau 1923 m. rengiant paskaitas visuomenei buvo naudojamas, galima sakyti, šių laikų medijų pirmtakas – skaidrių rodymo aparatas.
Glaudūs ryšiai su Vokietija leido Klaipėdos miesto bibliotekai formuoti vertingus fondus, o darbuotojams kelti kvalifikaciją Berlyne ir Karaliaučiuje. Pagrindiniai ir nuolatiniai bibliotekos skaitytojai buvo amatininkai, pirkliai, darbininkai, jūreiviai, įvairių įstaigų darbuotojai, mokytojai, tarnautojai, valdininkai, bankininkai, namų šeimininkės, mokiniai bei kūrybinė inteligentija: rašytojai, menininkai, aktoriai.
Nepaisant sudėtingo, kupino politinių ir tautinių prieštaravimų laikotarpio, kai Klaipėdos kraštas iki 1923 m. buvo Vokietijos, o vėliau Lietuvos sudėtyje, biblioteka suvaidino svarbų vaidmenį visuomenės švietime ir prisidėjo prie kultūros židinio formavimo.
Stulbinantys atradimai laukė visai šalia
Prieš 12 metų pradėtos prarastos knygų kolekcijos paieškos nuvedė iki Vokietijos, Karaliaučiaus ir dar toliau. Visgi, kaip vėliau paaiškėjo, taip toli ieškoti nereikėjo. Nemažai šios bibliotekos spaudinių glaudėsi Šv. Jurgio bažnyčioje, Vilniuje. Knygos čia atkeliavo 1945 metais įsteigtų Knygų rūmų darbuotojų dėka, kurie važinėjo po šalį ir rinko saugojimui visus vertingus leidinius.
Ilgus dešimtmečius Šv. Jurgio globojamoms knygoms 2013 metais teko kraustytis į Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos saugyklas. Tuo metu ir buvo praskleista paslapties uždanga apie nežinia kur pražuvusias knygas. Tarp neįkainojamo senojo Lietuvos knygos paveldo lobių rasta knygų su Klaipėdos bibliotekos priklausomybės ženklais.
Dramatiškus cenzūros laikus išgyvenusios knygos po truputį grįžta ir įsikuria tarp savų sienų. Kelionės bilietu tampa knygos priklausomybės ženklas – Klaipėdos miesto bibliotekos antspaudas. Besikeičiant bibliotekos pavadinimui, keitėsi ir antspaudai: Stadt-und Landesbibliothek Memel; Stadtbücherei Memel; Klaipėdos Miesto Knygynas. Į Klaipėdos apskrities viešąją I. Simonaitytės biblioteką jau pargabenta ir sutvarkyta apie 2800 knygų.
Šiuo dideliu atradimu knygų paieška nesibaigė. Ji tęsiama toliau, nors iki šiol taip ir nepavyko sužinoti kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis išvežta didžioji Klaipėdos miesto bibliotekos fondo dalis.
Knygų su bibliotekos antspaudais pasitaiko ne tik Lietuvos ir Europos bibliotekose, bet ir asmeninėse klaipėdiečių knygų kolekcijose, antikvariatuose, internetiniuose aukcionuose, sendaikčių turguose. Kai kurių senųjų klaipėdiečių prisiminimuose šmėžteli žinia, jog rastos kelios dešimtys knygų su bibliotekos antspaudais senų namų palėpėse.
Netikėtos sąsajos su šių dienų naujienomis
12 metų paieškų ir tyrinėjimų atradimai sugulė Jurgos Bardauskienės rengiamoje knygoje „Kultūros palikimo beieškant. Klaipėdos miesto biblioteka 1920–1945 metais“, kuri pasieks skaitytojus jau šių metų rudenį. Istorinę įvykių interpretaciją papildys gausi ikonografija, archyvinė medžiaga, amžininkų prisiminimai ir gyvi liudijimai. Ši knyga pasakodama apie neįtikėtinai įdomią kilnojamojo kultūros paveldo migraciją, tuo pačiu atskleidžia ir Klaipėdos krašto to meto kultūrinio gyvenimo kontekstą.
Knygos autorė Jurga Bardauskienė dalijasi atradimais, kurie įgauna naują prasmę šio įtempto laikotarpio įvykių akivaizdoje. Senosios Klaipėdos miesto bibliotekos taisyklėse ji aptiko tokį punktą: Jeigu šeimoje, kurioje yra iš bibliotekos paimtų knygų, kuris nors narys suserga užkrečiama liga, knygas privaloma nedelsiant grąžinti bibliotekai ir apie tai įspėti bibliotekos darbuotojus, kad tos knygos būtų dezinfekuotos ar tam tikrą laiko tarpą neišduodamos.
Galbūt prieš porą mėnesių tai būtų nuskambėję kaip egzotika, tačiau šiandien jau suvokiama, kokia svarbi yra kiekvieno žmogaus atsakomybė prieš save ir prieš kitus. Dar visai neseniai žinia, jog Klaipėdos apskrities viešosios I. Simonaitytės bibliotekos visos knygos yra dezinfekuojamos, būtų tiesiog sukėlęs nuostabą. Tačiau bibliotekininkai įsitikinę, kad kovojant su nematomu priešu, tai tampa svarbia žinia ir reikšmingu dalyku, užtikrinančiu saugų naudojimąsi bibliotekos paslaugomis.
Ši knyga bus įdomi visiems, besidomintiems savo krašto istorija ir leis pažvelgti į ją iš netikėtos – knygų likimo – perspektyvos. Pagal rengiamą knygą ketinama sukurti mokomąją programą apie proveniencijas (knygos priklausomybės ženklus) ir parengti literatūrinį maršrutą.
Puikus, nuostabus sumanymas taip išradingai pateikti biblioteką: bibliotekos gyvenimą kaip nuotykį, o jos knygas – tartum žmones, negailestingai išblaškytus istorijos audrų.
Jau nepamenu, kas pasakė (Lichačiovas?), jog jei kokie nors gamtos kataklizmai sunaikintų Žemėje viską, bet išliktų bibliotekos, žmonija greitai vėl atsistotų ant kojų. Jei bibliotekų neliktų, tektų pradėti nuo pačios pradžios…
Gyvuok, Biblioteka, visada, per amžius gyvuok!
Visos elektroninės laikmenos su žiniomis jose būtų visiškoje užmarštyje, iš knygų būtų galima sužinoti. Toks skirtumas.
Įdomu ar kartais nepakliuvo dalis knygų į naikinamas bibliotekas? Vieni saugoja knygas, o kiti naikina, vietoj to kad atiduotų saugantiems.
Vienas iš tokių siaubų buvo Technikos bibliotekos sunaikinimas. Jos fonduose tokių lobių būta, gal net ir vienintelių egzempliorių… Buvo baisu patikėti, jog mes taip galime, jog tokiems „žygdarbiams” savo Nepriklausomybe naudojame…