Štai ir įkopėme į 2020 metus, ir šiemet viena pirmųjų sukakčių yra 750 metų nuo Karusės mūšio. Jis įvyko 1270 m. vasario 16 d. Data kalendoriuje sutampa su kita žymia švente, kurią mes visi žinome, ir, ko gero, lieka jos šešėlyje. Bet šiandien mes apie ją būtent ir pakalbėsim.
Kalbamės su istorike Inga Baranauskiene.
Pradėsim pokalbį ne nuo pačio mūšio. Tai yra pirmoji didelė naujojo Lietuvos valdovo Traidenio pergalė. Traidenio atėjimas į valdžią istoriografijoje datuojamas labai įvairiai: datos svyruoja nuo 1268 iki tų pačių 1270 metų. Bet kuriuo atveju, tai yra pirmasis didelis Traidenio pasireiškimas istorijoje. Jis mūšio aprašyme neminimas, bet galima numanyti, kad tai Traidenio ar, blogiausiu atveju, kokio nors jo karvedžio pergalė, bet tai yra pirmoji Traidenio laikų pergalė.
Taigi, kas tas Traidenis ir iš kur jis atsiranda?
Iš tikrųjų Traidenis yra labai svarbi asmenybė Lietuvos istorijoje.
Keisti pokalbiai siekiant pritemti žygio į Saremą organizavimą Traidenio Lietuvai, nors kažin ar pats Traidenis iki tol buvo ką nors girdėjęs arba regėjęs apie Saremą. Taigi, nei Traidenio, nei jo žemės karių šiame žygyje nebuvo. Grobiamuosius reidus į Saremą ir estų žemes nuo seno rengdavo žemaičių kariauninkai, nes šias teritorijas laikė savo įtakos periferijomis. Pastarieji savo junginį sutelkė prie Medvėgalio ir per Kuršą patraukė į Saremą. Nuo Kuršo rago iki pietinės Saremo dalies vos apie 35 km ledu. Žemaičiams buvo žinoma, kad ordino pajėgos tuo metu vykdė karo veiksmus Žiemgaloje, todėl galima būtų manyti, jog pastarieji siekė išvengti akistatos, tačiau žygiui buvo suburta neįprastai gausi karinė grupuotė sudariusi virš 1800 karių, nors Saremui apiplėšti būtų pakakę tris kartus mažesnės kariaunos. Įdomu tai, kad sužinoję apie ordino kariuomenės telkimąsi vakariniame estų žemės krante, patyrę karo žygeiviai neketino trauktis, jie neeikvojo energijos šalia esančios Hijumos salos apiplėšimui, bet išsirikiavo gynybinei pozicijai ant ledo pastodami kelią į Saremą ordino pajėgoms ir priėmė mūšį.
Taip, Traidenio iškilimas yra paslaptingas, kaip, beje, ir Gedimino. Apskritai lietuvių savo šalies valdymas turi savitų struktūrinių ypatumų, sąlygotų senosios gyvensenos, pasaulėžiūros, tradicijos. Juos galima įžvelgti istorijos šaltinių žinutėse, o atskleisti jie gali būti sisteminiais tyrimais.
Einant tuo keliu, šiuo atveju pirmiausiai klaustina, o kasgi per žodis yra Traidenis ar Trojdenis, ką jis galintis reikšti, gal tai ne asmens vardas, o valdymo institucijos pavadinimas, turintis skaičiaus trys požymį. Plg. lot. triumviratus pavadinimą, reiškusį bendrą trijų vyrų sąjungą, sudarytą valdymui vykdyti ar jam užgrobti, senovės graikų trojėnus, mūsų Trak-ų šaknies vietų pavadinimus, tos šaknies pavardes, bendrinį žodį pa- trakęs ir t.t. ir pan. Visur čia galima įžvelgti žodžio ‘trys’ šaknies sandą.
Galima sakyti, kad Vaišalgas su Švarnu sudarė tandemą Lietuvai valdyti, iš jų valdžią paveržti galėjo jau trys asmenys, sudarę vadinamą triuviratą – liet. galėjusią būti tradena, germ. troidena vadinamą. Dėl to ją sudarę trys kunigaikščiai vėliau galėjo gauti Traidinių/Troidenių pravardes, o jų kaip asmenų iki tol buvę vardai tokiu atveju liko istorijai nežinomi. Suprantama, kad tokiai padėčiai esant įvardinti metraštininkams Traidenos instituciją kaip vadovavusią mūšiui nebuvo logikos ir tradicijos. Tad, logiška, kad sistemiškai tiriant tokios galėjusios būti Traidenių atsiradimo Lietuvos valdžioje istorinės aplinkybės.
To meto istorinių aplinkybių logika bylotų, kad didžioji Karusės mūšio lietuvių kariuomenės dalis, kurioje, suprantama, jau buvo ir nemažai žiemgalių, į mūšio vietą vyko iš Kuršo Rygos įlankos ledu. Kita nedidelė mobili grupelė, perėjusi Dauguvą, į mūšio vietą sąmoningai vyko pajūriu su tokiu tikslu, kad savo pėdsakais klaidintų livonus. Be abejonių lietuvių buvo žygiuota į Saremą turint pagrindinį tikslą muštis su livonais dėl Žiemgalos ne sausumoje, o ant ledo.