A. Rusteika. Tik vienetai dar ryžtasi mąstymo kančiai

Rytą lėtai, bet dar atsiranda šviesa. Dešimt minučių po nelaisvės skambučio apsimesti, kad negirdėjai, paklausyti tylos – ir keliesi būti tokiu, kokiu reikia. Toks mūsų protestas: nupjovęs liežuvį išgirsi lietuvį, prapjovęs lietuvį – atrasi amžinai prieš visą nekaltą pasaulį kaltą baudžiauninką.

Sušildo srovelės į kelnes iš baimės kalbėt ką galvojam: o ką valdžia ar kaimynai pasakys, o ką rusai ar Briuselis pamąstys, o ką gėjai ar žydai atsakys, o jeigu marsiečiams nepatiks? Tik viena lietuviui nerūpi – ką lietuviai pasakys.

Susijaudinę prieš svetimuosius kaip sudrėkę trylikmetės, ištroškę šokiuose visiems bernams patikti, nors mums niekas nenori patikti. O kaip net nepaprašyti mokam atsiprašyti, nors mūsų niekas nei nemano atsiprašinėti! Drąsioji nebylių šalis, tėvų namus pamiršę tūkstantmečio vaikai, viešųjų pirkimų, virtualių pinigų ir orių vėtrungių karta.

Vis pučiamės, kad labai svarbūs, nes mus nukariaus – kam tas vargas, jei galima nebrangiai nusipirkti? Visada alkani nesidera, girti viską užmiršta, tik blaivininkai viską prisimena ir primena. Bet naujieji neužmirštuolių komjaunuoliai nieko neprisimena ir neužmiršta, jie tiesiog viską žino geriau.

Atspausdinti 3D spausdintuvais iš pigios, protui draugiškos portalų laikraštienos, tik viens-du, copy/paste – ir iš jų nebrangiai surenkamos bendruomenės, visuomenės, vertybės ir valstybės. Čia visi viską skolon iki mirties jau nusipirkę, sotūs nebesvajoja apie maistą, tapatybėmis susirūpinę laisvai besiporuojantieji – apie meilę.

Gyvieji numirėliai turi viską, o tiems, kurie dar yra, labiausiai rūpi tai, ko nėra. Laisvieji kalba apie nelaisvę, teisieji – apie neteisybę, tik vergai visada laisvi ir visus su džiaugsmu privers tokiais būti. Ir tai visiškai įmanoma, nes imitaciniame gyvenime svarbu ne būti, o atrodyti.

Atrodymas yra viskas, kreivų veidrodžių ir primityvumo turguje žmonių ir esmių nebėra, čia bendrauja ir grūmiasi įvaizdžiai. Niekas tiek nekalba apie tiesą, kaip melagiai, žurnalistai ir politikai, seksualiausios pupytės lovoje yra absoliutūs nuliai, visi tik skundžiasi dėl pinigų, bet niekas – dėl proto. Geriausias komplimentas – gerai atrodai.

Imituojama viskas: moralumas ir tikėjimas, reformos ir rūpinimasis žmonėmis, ištikimybė sutuoktiniui ir meilė Tėvynei, orgazmai ir marazmai. Kaukes nakčiai nusiima ir pasideda ant spintelės šalia vibratoriaus ir dirbtinių dantų stiklinės, bet vis dažniau su jomis ir užmiega.

Kasdien sunkiau atskirti įvaizdį nuo tikrumo, o asmenukės ir nukopijuoti bunkeriai tapo vyraujančia globalaus meno ir bendrystės forma. Tikrovės likučiai šalinami kasdiene klikasklaidos doze, drąsūs ir tiesą mylintys apžvalgininkai laikina ir vizgindami stimburiukais komentuoja visuomeninio manipuliuotojo šefės įvaizdžius.

Atrodymui skiriamas nebe rytinis moteriškas ritualas, o visas gyvenimas. Keletas dvasios ubagų, galinčių susiskambinę tave viešai apspjaudyti, tampa didžiausiu baubu ir valdžia, su kuria slaptai derasi prezidentai. O kalbantieji visiems iki vieno žinomą tiesą sukelia masinę alergiją.

Sakai ką galvoji – idiotas. Į prabilusįjį kaip nereikia su baime atsisuka kaip per mišias į pagadinusį orą. Mūsų sielas pakeitė įvaizdžiai, kurių praradimas reiškia socialinę, politinę ir finansinę mirtį. Net tam, kad pameluotum, reikia pažinti tikrumą, kurio atrodymų pasaulyje nebeliko.

Čia kasdien, iškilmingai pliurpiant telikams įvyksta didysis, sakralus ir visų pamėgtas pakeitimo stebuklas – žmogus tampa savo atvaizdu. Tikrumas sukelia patyčias, atvirumas atstumiamas, retas pasitiki ir tiki nuoširdumu – juk tai įvaizdis arba kvailumas.

Ir vynas iš kraujo atvirsta į vandenį. Tik vienetai dar ryžtasi mąstymo kančiai ir nepaniekina teisingumo jausmo. Ateina naujieji, nusmuktaklyniai švonderiai su daugiaspalvėmis ir atmintinai iškaltu gerumu gyvūnėliams. Nemeilės prisipildo akys protingųjų, kurie viską parduos. Ir plastmasė užlieja viską.