Dabar, kai globalizmas (dažniausiai suvokiamas kaip kosmopolitizmas, nutautėjimas) mūsų viešojoje erdvėje tampa doktrina, o lietuvių kalbos vartojimui jau keliama alternatyva – vis plačiau plečiasi anglų kalbos vartojimas, verta suvokti, kad artėjame prie kryžkelės ir prisiminti mūsų istoriją. Ypač tuos, kurie prieš daugelį šimtmečių ėmėsi savo darbu palaikyti iškeltą XVI a. gimtųjų kalbų vertės idėją ir ją pritaikyti Lietuvos gyvenime. O juk senojoje Lietuvos valstybėje nebuvo tradicijos raštui vartoti lietuvių kalbą. Kalba gyveno ir plėtojosi sakytinės kalbos pavidalu, bet visoje Europoje daugelyje šalių net ir negausių tautų žemėse gimtosios kalbos jau turėjo įgijusios rašto kalbos formas, kito ir turtėjo religinės, intelektualiosios kalbos klodais.
XVI a. reformacija Europos mastu iškėlė gimtųjų kalbų vertės klausimą, atvėrė galimybes plačiau jas vartoti raštui, religinės veiklos sferose. Lietuvoje išaugo asmenybės ir susidarė tylių, darbščių raštijos darbuotojų grupės, kurios visą savo gyvenimą paskyrė, kad kalba išeitų tik iš sakytinės kalbos barų, kad ji taptų pilnaverte, Naujųjų laikų poreikius atliepiančia, kad ji pajėgtų gyvuoti visose gyvenimo sferoje. Asmenybės, kurios suvokė laiko esminį iššūkį ir visas jėgas skyrė valstybės, visuomenės modernizavimui ir lietuvių kalbos vartojimo ribų plėtimui, vertos mūsų atminimo, padėkos ir pagarbos ženklo. Tokio paminklo „Reformacijos ir lietuvių raštijos pradininkams“ kūrimą ir statybą Vilniaus reformatų skvere inicijavo Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija. 2017 m. draugija kartu su Lietuvos dailininkų sąjunga, pritariant Vilniaus miesto savivaldybei, paskelbė konkursą paminklui. Pirmą vietą laimėjo D. Matulaitės ir J. Balkevičiaus paminklo projektas.
Paminklas yra skirtas dešimčiai žymiausių Reformacijos pradininkų Lietuvoje ir lietuvių raštijos kūrėjų: Stanislovui Rapolioniui, Abraomui Kulviečiui, Mikalojams Radviloms Juodajam ir Rudajam, Martynui Mažvydui, Baltramiejui Vilentui, Jonui Bretkūnui, Andriui Volanui, Merkeliui Petkevičiui ir Jokūbui Morkūnui. Jie įkūnija kultūrinės veiklos Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje ir Prūsijos Kunigaikštystės jungtį, stiprų pasiryžimą visas jėgas skirti Lietuvos valstybės savarankumui, intelektualinio gyvenimo ir lietuvių kalbos turtinimui. Šiame būryje yra po lygiai dirbusių Didžiojoje ir Mažojoje Lietuvoje, pasauliečių ir dvasininkų, liuteronų ir reformatų.
Paminklui vieta yra parinkta pradėtame tvarkyti Reformatų skvere prieš Vilniaus reformatų bažnyčią.
Reformatų skveras yra miesto plotelis šiuo metu daugiausia turtingą Reformacijos istoriją Lietuvoje ir Vilniuje menanti vieta, nors ir stipriai apgriauta. Reformatų skvero vietoje nuo XVI a. antrosios pusės buvo Vilniaus evangelikų kapinės, o kai 1640 m. Vilniaus evangelikų reformatų bažnyčia buvo ištremta iš Vilniaus miesto, ji įsikūrė už miesto sienos dabartinio Reformatų skvero teritorijoje. Iš 2018 m. archeologinių kasinėjimų sužinojome, kad pirmoji už miesto pastatytoji buvo medinukė (atkastas jos pamatų kampas). Amžiams slenkant bažnyčią reikėjo perstatyti, keitėsi jos vieta sklype, ilgainiui iškilo sinodo ir konsistorijos – visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės evangelikų reformatų bažnyčios administracijos – institucijų pastatai. Sinodo pastatas yra išlikęs, o konsistorijos pamatus atkasė pernai archeologai. Tad šis miesto sklypas vertas pažymėti tokiu atminties ženklu, kuris sutelktų mūsų požiūrį į pačią Reformaciją Lietuvoje, į tai, ką svarbiausia ji mums paliko, kas tebėra įaugę į mūsų gyvenimą.
Šiuo metu verda skirtingų požiūrių į paminklus susidūrimai. Kyla priešpriešos – skirtingų požiūrių į lietuvių kultūrą, jos ateitį – bangos. Atrodytų, kad dabar nepalankus metas atsiminti mūsų kultūros žymiausius asmenis. Bet kai perkeliaujame mintyse mūsų istorijos šimtmečius, kyla klausimas, o kada buvo tas tinkamas metas? Skirtingi požiūriai – mūsų išgyventos istorijos, skirtingų kultūrinės atminties pavidalų atspindžiai ir, manau, jie lydės mus ilgai. Mes iki šiol neturime deramų atminties ženklų tiems, kurių veikla padėjo mums išlikti per šimtmečius. Dabar dar galime rasti jėgų ir padėkoti tiems, kurie prieš daugelį šimtmečių daug kuo prisidėjo, kad būtų išlaikytas Lietuvos valstybės savarankiškumas, kad Lietuva modernėtų ir kad lietuvių kalba turtėdama išlaikytų tęstinumą. Laikas padėkoti tiems, kurių darbai atgulė į mūsų kultūros pamatus.
Lietuvos Reformacijos istorijos ir kultūros draugija kviečia visus, neabejingus iškilioms mūsų kultūros asmenybėms, prisidėti lėšomis prie paminklo statybos. Paminklas turėtų būti baigtas 2020 m.
Paminklo statybai renkamų lėšų sąskaitos numeris SEB banke LT69 7044 0600 0090 8619.
2019 m. rugsėjo 29 d.
Tuo ir vertingi Reformatoriai, kad stengėsi, jog lietuvių kalba išeitų iš sakytinės kalbos ribų. Važiavau pažintinėje ekskursijoje po Mažąją Lietuvą prie Nemuno. panemune, reformatorių bažnyčias, klausiausi apie jų evangelinį darbą, puoselėjant lietuvių kalbą. Girdėjau, kaip iš prūsų lietuvininkų sklido šviesa su pagalba Didžiajai Lietuvai, mušantis vėliau su katalikų bažnyčios mokymo lietuviais. Mat, skirtingai nuo katalikų pastangų, kur buvo skleidžiama, jog Dievas supranta tik lenkiškai (K. Garšva), reformatoriai mokė, jog į Dievą reikia melstis gimtąja kalba.
Tai, kad iki tol turėjome tik sakytinę kalbą, nėra teisinga, nes turėjome runas ir mokyklas jomis rašyti bei skaityti (pvz., Skaitulė prie Maleckažemio).
Nėra įvertintos senesnės už netolimą praeitį hetitų runos, kuriomis lietuviškai buvo rašoma toli prieš mums pareinant į dabartines geografines platumas. Lietuviai savo runomis (hieroglifai) rašė būdami ne tik kad mažojoje Azijoje, bet ir prie Nilo paliktose kapavietėse, ant sfinksų. Pavyzdžiui, Tutanchamono auksinio sarkofago šone hetitų runomis yra išrašyta, jog valdovas buvo Aistusas Kijopsas (J. Šeimys), o ant veido paženklintas užrašas Aisa (S. Sinkus). O iš aisčių susidariusių tautų kalbos tėra artimesni arba tolimesni mums kalbos dialektai (V. Toporovas). Runinį raštą, išeitų, turėjome visą laiką, naudojome jį ir kaip slaptaraštį. nors aisčių (baltų) tautų užkariautojams patogiau sakyti, jog savo rašto pas mus nebuvo, skaityti nemokėjome ir tik jie nešė į “beraštę” mūsų tautą mokslo šviesą.
Tai, kad kalbos ir istorijos tyrėjams paminklą jau statome, yra svarbus laiptas – ačiū už tai Lietuvos Reformacijos ir kultūros draugijai. Antrasis ratas paminkle lietuvių istorijos ir kalbos tyrėjams, įskaitant svetimas šalis, manau, bus pastatytas po devyniasdešimties metų.
Žinote, kas maloniai nustebino? – „Dviračio žinios” ėmėsi lietuvių kalbos saugojimo.
Neseniai kažkokios popsiukės „šiuolaikišką” kalbą demonstravo, šiandien – seno seimūno beprasmių sakinių srautą, tarpusavyje nesusijusių žodžių kratinį…