V. Mikailionis. Teologijos disputas Seime arba kaip katalikiško kultūrinio šovinizmo sekėjai kovojo prieš Romuvą

Teisė ar teologija?

2019-ųjų metų birželio 25 d., antradienį, rytiniame ir birželio 27 d., ketvirtadienį, vakariniame Lietuvos Respublikos Seimo posėdyje buvo svarstomas nutarimo projektas dėl baltų religinės bendrijos „Romuva“ valstybės pripažinimo. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų tai tiesiog paprasčiausias teisinis formalumas, nes skelbti valstybės pripažinimą Romuvai rekomendavo teigiami Teisingumo ministerijos ekspertų ir visų trijų paskirtųjų Seimo komitetų vertinimai bei Lietuvos Vyriausybė. Buvo atsiklausta netgi Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (!!!), ir visos išvados buvo kuo palankiausios.

Tad ką kalbėjo apie religiją ir ypač apie tokį savitą dvasinį Lietuvos reiškinį, kuris vadinamas Senovės baltų religine bendrija „Romuva“ Seimo nariai? Priminsime, kad šis religinis dvasinis sąjūdis atsirado, tiksliau atgimė, XX amžiuje, kai pradėta gilintis, kokios yra mūsų tautos ištakos ar šaknys, be kurių, kaip žinia, neįmanoma tautos gyvastis. Dar nuo Jono Basanavičiaus laikų prasidėjęs ne tik tautosakos rinkimas, bet ir tyrimas atskleidė, kokie dvasiniai lobiai bei paslaptys slypi mūsų giesmėse, sutartinėse, dainose, tautiniuose raštuose ir netgi žodžiuose kalbos, kuri gimininga indiškajam sanskritui bei vedoms.

Iš esmės tomis birželio dienomis Lietuva išgyveno savotišką sukrėtimą, kai Seimas pagaliau buvo priverstas susimąstyti apie mūsų tautos likimą, apie tai, kas esame, kokią žinią iš praeities atnešame į dabartį ir netgi tai, ar mūsų tautos dvasinė būklė išgalės įveikti tuos iššūkius, kurie iškyla artėjant ekologinei pasaulio katastrofai. Ar savo tautosakinėje atmintyje išsaugojusi būdus, kaip išgyvendavusi sunkiausių pervartų laikais, tauta gali juos pasitelkti ir dabartyje? Kitaip sakant, ar vaikydamiesi globalistinių madų, mes neatsikratome tos vertingiausios patirties, kuri sutelkta lietuvių ir latvių, o anksčiau dar ir prūsų bei kitų giminingų kilčių tūkstantmetėje savastyje.

Įdomu, kad svarstant, atrodytų, vien teisinį Romuvos pripažinimo klausimą, vos ne kiekvienas Seimo narys nukrypdavo į teologiją, pasamprotaudamas, kas, jo supratimu, yra „teisinga“ religija, o kuo tikėti nedera. Šie svarstymai Seimo VI eilinės sesijos posėdžių Nr.301 ir 304 stenogramose priminė dviejų dalių dramą, kovą už ir prieš. Tad kiekvieno parlamentaro žodžius ir mintis verta iš stenogramos cituoti kuo tiksliau, tiesiog vos ne paraidžiui.

Tokia Seimo narių nuomonių išklotinė suteikia galimybę ne tik susipažinti su kiekvienu jų bei jų partijų programinėmis nuostatomis, kurios ypač žinotinos artėjant naujiems Seimo rinkimams, bet ir išvis gera proga apmąstyti dabartinę dvasinę Tautos būklę.

Įdomu, kad vos ne kiekvienas parlamentaras manosi gerai žinąs, kas yra „tikra“ ir mums tinkama religija, o kas tik niekinga „pagonybė“, tad posėdžiai tiesiog virsdavo teologiniais disputais su ekskursais į senąją ir naujesniąją Lietuvos istoriją.

„Konservatorijos mušamųjų fakultete“ užregistruotieji

Antradienį pirmasis kalbėjo Jurgis Razma (TS-LKDF). Jis pasiūlė, kad religinę „Romuvos“ bendriją reikią atskirti nuo „Romuvos“ sąjūdžio, kuris veikė maždaug nuo 1967 metų ir kuris nebuvo tokios jau ryškiai pagoniškos orientacijos, mat jame tikrai dalyvavo ir katalikiškų pažiūrų žmonės. Tikrai taip ir buvo, beje, kaip ir visais laikais, kai tik sprendžiamas tautos likimas. Ir vėl niekas neklaus, kokį tikėjimą išpažįsti, nes visų tikybų svarbiausias vardas buvo, yra ir bus Lietuva.

Seimo narys pripažino, kad tas sąjūdis nemažai prisidėjo ir prie mūsų Atgimimo, rūpinosi sugrįžimu prie senųjų kaimo tradicijų. Be abejo, taip ir buvo, tik kodėl vien prie kaimo? Juk jau tada aukštųjų mokyklų studentai Kernavėje per Rasos šventę ne tik aiškinosi lietuvių tautos dvasios paslaptis, bet ir giedodavo iš senovės žynių paveldėtas sutartines. Ir argi ne tada iš tikrųjų prasidėjo Dainuojančioji revoliucija? Nors KGB agentai tūnodavo vos ne po kiekvienu krūmu ir aktyviausius dalyvius po to vaikė iš Universiteto „su vilko bilietu“, nežiūrėdami ar tu katalikas, ar romuvis. Pvz., Jonui Trinkūnui jau nuo 1973 metų buvo griežtai uždrausta išvis ne tik bet kokia mokslinė veikla, bet ir ryšiai su studentija. Kaip, beje, ir Algirdui Patackui. Pastarajam irgi už tą patį, kad perdėm domisi lietuvių tautos esminėmis dvasinėmis paslaptimis.

Kodėl visgi J.Razma pasisako „prieš“ Romuvos religinės bendrijos pripažinimą? Todėl, kad pati religinė bendruomenė „Romuva“ sietina jau su 1992 metais. Taigi ją atriboja nuo ankstesnės romuvių veiklos. Betgi tai tik Romuvos oficialaus registravimo metai, tarsi sovietiniais laikais kompartijos centro komitetas būtų tik ir laukęs registruoti šiuos „buržuazinio nacionalizmo“ tvaiko pritvinkusius jaunuolius ir jų bendriją?

Taip, juos registravo, bet tik visai kita įstaiga, esanti prie Lukiškių aikštės, KGB būstinė, kuri šmaikštuolių dėl artimos kaimynystės su Konservatorija vadinta „Konservatorijos mušamųjų fakultetu“. Nejau, tarkime, dvasinis romuvių vedlys Jonas Trinkūnas iki 1992 metų ir po jų būtų visiškai skirtingi asmenys? Tiesiog kvailokai skamba ir kitas Romuvai keliamas reikalavimas, kad ši religinė bendruomenė turi veikti ne mažiau kaip šimtmetį. Na, o jeigu senoji baltų tradicija veikia keletą tūkstančių metų? Ar to nepakaktų šių laikų biurokratams? O jeigu dar tos tradicijos gyvybingus elementus išsaugojo ir vadinamoji „ liaudiška katalikybė“, kurios dėka padoriausi lietuvių kunigai stengėsi išvengti oficialiosios „Polskos vieros“? Negi su tokiu gausiu senojo tikėjimo paveldu, perimtu ir iš katalikiškų lietuviškų papročių, religinė bendrija teverta paniekinamo pavadinimo – neopagonybė?

Kada „išplausime“ religijos sampratą?

Rimantas Jonas Dagys (TS-LKDF) taip pat pratęsė teologinį disputą ir vėlgi suabejojo Romuvos teise į pripažinimą, nes jeigu mes tautinį arba kitokį paveldą įvedame į religijų sąvoką, mes atidarome neribotas galimybes išvis išplauti religijos kaip tokios sampratą. Įdomu, kodėl į religiją nebegalima įtraukti tautinio paveldo? Negi „teisinga“ religija laikysime tik tą, kurioje yra įvestas tam tikros gerai žinomos biblinės tautos paveldas?

Beje, R.J.Dagys iš dalies teisus, bet tik iš dalies. Juk pripažindami romuvių tikybą tikrai „išplauname“ abraominės kilmės religijų sampratą. Juk visos iki šiol Lietuvos valstybės pripažįstamos religijos – krikščionybė, islamas, judaizmas, karaimai – vienaip ar kitaip kildinamos „iš Abraomo“.

Nuostabus istorinis šansas Lietuvai atsiveria todėl, kad pirmą kartą pagaliau į jų gretą nori įstoti ir „neabraominė“ Romuva, kurios šaknys slypi ne vidurinių Rytų pusdykumėse, o gimtojoje žemėje. Priminsime, kad tokios prigimtinės religijos sėkmingai gyvuoja ir netęsdamos judėjų, krikščionių ar islamo tradicijos. Pasaulyje egzistuoja ir klesti hinduistų, budistų, pagaliau šintoistų ar islandiškoji Asatru bei kitos religinės bendrijos. Tad reikalaudami, kad Romuva atitiktų „katalikiškus standartus“, parlamentarai tiesiog vadovaujasi įsigalėjusiais stereotipais, būdingais katalikiškam kultūriniam šovinizmui. Religinių bendrijų įstatymas išvardija net daugiau kaip dešimtį „krikščionybių“?

Būtina dar kartą atkreipti dėmesį į tai, kad tomis birželio dienomis Lietuva tikrai išgyveno ypatingą istorinį virsmą: pirmą kartą viešai Seimo nariams iškilo būtinybė įvertinti ne krikščioniško „standarto“ reiškinį. Sutikime – tai nelengva užduotis, juk reikėjo ne tik atsikratyti savo šabloniškos religijos sampratos, bet ir pripažinti, kad greta jos egzistuoja Kitokios religijos pavidalas. Tarp kitko, įveikti tą ribą pasirodo ne taip sunku, nei galėtų atrodyti R.J. Dagiui. Ir tai netiesiogiai pripažino jis pats teigdamas: mes irgi tokias pačias tautines tradicijas gerbiame, – ir pasibaisėdamas pridūrė: – Tai ką, mes tada pagonys arba romuviečiai?“

Priminsime, kaip tokiu atveju elgiasi, pvz., japonai. Statistika liudija, kad Japonijoje yra apie 200 milijonų tikinčiųjų, nors gyventojų du kartus mažiau. Atsakymas paprastas: kiekvienas japonas lankosi ir šinto šventvietėse, taip pagerbdamas gyvąją savo protėvių tradiciją, ir atlieka apeigas budistų šventyklose. Beje, argi lygiai ne taip elgiasi ir kiekvienas lietuvis? Juk švęsdamas Rasą, Žolinę, lankydamas protėvių kapus per Vėlines, sėsdamas prie Kūčių stalo ar net degindamas Morę jis, be abejo, elgiasi kaip „pagonis“. Ir nuostabiausia, kad visi tie mūsų papročiai bei apeigos gražiausiai sugyvena su lietuviškąja katalikybe. Taigi abi tradicijas – ir krikščioniškąją, ir sentikiškąją – suderiname ir dėl to nejaučiame jokios sąžinės graužaties. Mat abi jos mums tiesiog būtinos, nes tik taip galime išlaikyti savos tautos gyvastį. Skirtumas čia tik tas, kad dauguma lietuvių tai atlieka tarsi nesusimąstydami, o romuviai senuosiuose papročiuose įžvelgia mūsų dabarčiai gyvybiškai svarbią tūkstantmetę Tautos patirtį bei išmintį.

R.J. Dagio baimes apmalšino Robertas Šarknickas (LVŽSF) , pirmiausia nusistebėjęs, kodėl atys lietuviai lietuvių istorijos vengia. Jis papasakojo, kaip prieš keletą dienų drauge su Japonijos ambasadoriumi Lietuvoje Širo Imasaki lankėsi Rasos šventėje Verkiuose. Mes vietoj vienos valandos <…> praleidome kone penkias valandas. Ir buvo džiugu stebėti, kad jis [ambasadorius – V.M.] labai džiaugiasi mūsų įdomia istorija, tradicijomis, apeigomis. Tai rodo, kad mes galime būti pasauliui labai įdomūs šiuo unikaliu reiškiniu. Be abejo, ne tik tuo, bet ir kitomis Romuvos veiklos sritimis, nes darna visuomenėje ir pagarba gamtai yra esminės šios bendrijos palaikomos vertybės. Todėl siūlydamas balsuoti „už“, R. Šarknickas tikisi, kad Romuvos pripažinimas paskatins dar didesnį pasaulio bendruomenės susidomėjimą mūsų šalies tradicijomis ir kultūriniu paveldu, unikaliu folkloru ir mitologija.

Taigi vieni už išsaugotą tautinį paveldą romuvius peikia, kiti gi giria ir vertina.

Kas yra nelengva Seimo nariui?

Savo kalboje Stasys Tumėnas (LVŽSF) prisipažino, kad kalbėti apie religiją ir apie naujų religinių bendruomenių pripažinimą subjektyvoka ir nelengva. Tad stengsis remtis tik dokumentais. Teisiniu požiūriu bendrija „Romuva“ atitinka minėto įstatymo 6 straipsnio „Kitų religinių bendrijų pripažinimas“ turinį, tačiau, nekvestionuojant Teisingumo ministerijos išvados, esti pagrįstų abejonių“. Tarp abejonių yra ir tokia: „ar religinė bendrija „Romuva“ identifikuotina su senovės baltiška religija. Seimo narys priminė Norberto Vėliaus žodžius, kad rašytinių baltiškos religijos šaltinių išliko nedaug, jie fragmentiški, ne visi patikimi.

Iš tikrųjų iki XX amžiaus pirmosios pusės taip ir buvo. Tik seimūnas užmiršo pridurti, jog įžymusis mokslininkas tą spragą didžia dalimi netgi pats ir užpildė. Būtent jis sudarė ir išleido keturių solidžių tomų rinkinį „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“, kur originalo kalbomis bei vertimais ir komentarais išplėtojo senosios baltų tautų religijos vaizdą. Žinias papildė ir kiti leidiniai, pvz., Mato Pretorijaus daugiatomis veikalas „Prūsijos įdomybės“ bei daugybė kitų šaltinių ar veikalų.

Be to, daugiausia Vilniaus universiteto mokslininkų, paskatintų ir N. Vėliaus, dėka šimtai studentų pasklido po Lietuvą ir, pratęsdami tarpukario Lietuvos tautosakininkų veiklą, užrašinėjo ne tik dainas ar padavimus, bet ir papročius bei žinias apie liaudiškas religijos formas. Taip atsirado ištisa lentyna kraštotyros veikalų apie įdomiausias mūsų krašto vietoves. Be to, tikru tautos šventraščiu laikytinas ir „Lietuvių liaudies dainynas“, išleistas jau 23-asis tomas. Tai vis XX amžiaus lietuvių patriotinės inteligentijos, iš kurios praktiškai ir išaugo Romuva, nuopelnas. Tiesiog būtų keista, jeigu šviesiausioji tautos dalis, panirusi į tokius įstabius tautosakos lobius, nepriimtų jų ne tik protu, bet ir atvira širdimi.

S. Tumėnas konstatavo, kad Romuva kol kas priklauso tokioms religinėms bendrijoms, kurios neturi nei tradicijų Lietuvoje, nei valstybės pripažinimo statuso, mat tai „suponuotų pačios bendrijos įsteigimas XX amžiuje, jos veiksena būtent posovietinėje Lietuvoje ir jos pačios apibrėžtis, kad ši religija yra gyva ir aktualius bendruomenių narių poreikius tenkinanti dvasinių patirčių ir žinių visuma. Vos ne kiekvienas pastarojo sakinio žodis tarsi komplimentas, kurio galėtų pavydėti bet kuri religinė bendrija. Tačiau daroma išvada daugiau nei keista: pasirodo, jog ir veiksena, ir tai, kad ji gyva, Seimo nario nuomone, yra didžiausias Romuvos trūkumas. Kai kam tikriausiai būtų geriau, kad ji būtų neveiksni ir negyva? Seimūnui atrodo, blogai ir tai, jog Romuva yra kintantis ir prie naujų aplinkybių prisitaikantis darinys. Tačiau juk tai ir yra įstabus mūsų senojo tikėjimo bruožas, jo gyvybingumo paslaptis. Ak, kad visados tokia laksti būtų ir lietuviškoji katalikybė!

S.Tumėnas prisipažino esąs katalikas – ir nežadu keisti savo tikėjimo, ir nepatariu jums to daryti. Nors ir katalikas jis visgi pripažįsta: religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio, socialinio palikimo dalis, jei yra remiamos visuomenės. Štai čia romuviai, S.Tumėno nuomone, ir įkliuvo. Mat jie pagal statistinio surašymo duomenis 2011 metais teturėjo 5 tūkst. 118 sekėjų arba 0,17 nuošimčio gyventojų, kai katalikų tuo metu, nors ir šiek tiek sumažėjo, bet vis dar buvo per 77 nuošimčius.

Atrodytų, argumentas nepaneigiamas. Tačiau pažvelkime į tuos statistinės apklausos lapus, kuriuos turėjo užpildyti apklausiamieji. O ten buvo išvardintos visos Lietuvoje pripažintos tradicinėmis religijos ir tik po to sekė mažytis žodelis „Kitos“. Ir būtent ties juo niekaip nepaskatinti kažkodėl daugiau kaip 5000 žmonių prisipažino esą „susipratę“ romuviai. Beje, ta pati statistika liudija, kad „prisipažinusieji“ Romuvos sekėjai yra šeštoji pagal tikinčiųjų skaičių Lietuvos religija. O jei dar pridėtume romuviams prijaučiančiuosius šeimų narius bei giminaičius ir tokius asmenis, kurie, kaip parlamentaras R.J. Dagys, irgi „mėgsta švęsti“? Ar tai labai prieštarautų įstatyme įtvirtintai nuostatai, kad tokios religinės bendrijos gali būti valstybės pripažintos kaip Lietuvos istorinio, dvasinio, socialinio palikimo dalis bei tikrai yra remiamos visuomenės ir jų mokymas bei apeigos neprieštarauja įstatymams ir dorai.

Beje, daug tai ar mažai ir kiek sekėjų reikia turėti, kad bendruomenę galėtų pripažinti valstybė? Ketvirtadienio vakariniame posėdyje Simonas Gentvilas priminė, jog prieš dvejus metus „Lietuvos Seimas yra pripažinęs Naująją apaštalų bažnyčią, kuri turėjo tik 422 sekėjus, arba prieš trejetą metų Evangelinio tikėjimo krikščionių sąjungą, kuri turėjo 1 tūkst. 852 sekėjus, oficialiai registruotus. Negalima nepritarti ir šiems S. Gentvilo žodžiams: Kviečiu toleruoti kitokius už save… ir pripažinti tuos, kurie yra kitokie ir tiki tuo, ką mano.

Tačiau grįžkime į antradienio rytinį posėdį, kur tęsiasi teologinis disputas.

Kiek nuošimčių pagonybės slypi katalikybėje?

Povilas Urbšys (MSNG) į romuvius žvelgia kaip į tikrus Lietuvos patriotus, kurie brangina tikras lietuviškas tradicijas ir kuria būtent tą lietuviškąją tapatybę“. Jam nėra priimtina, kad „senovės lietuvių religija – pagonybė – yra pateikiama kaip priešiška krikščionybei. Remdamasis A. Patacko nuomone, jis teigia, jog lietuvio santykis su krikščionybe yra ypatingas, kad senoji mūsų religija visų pirma buvo susieta su vieno Dievo samprata, o ne su daugiadievyste. Tad parlamentaras pritaria A. Patacko nuomonei: gal verta prie jos sugrįžti bent jau tiems, kuriems dėl vienų ar kitų priežasčių krikščionybė yra nepriimtina?

Iš tiesų, ir romuviai tam neprieštarauja, nes remiasi lietuvių tautosakoje ir sakmėse dažnai minimu visagaliu Dievu seneliu, o kitas dvasines galias laiko tik dievaičiais, t.y. tarsi šio galingiausiojo Dievo vaikais ar anūkais. „Perkūne, dievaiti…“ – dažnai per kalendorines šventes gieda romuviai. Tad Romuva išties atitinka ir tokius religinei bendrijai keliamus reikalavimus. Tai parlamentaras patvirtina remdamasis ir religiotyrininku G. Beresnevičiumi, kuris irgi nemanė, kad naujieji pagonys yra sukreivėjusios sąmonės ar kvoštelėję. Ne viskas taip paprasta <…> Objektyviai žiūrint, pavyzdžiui, Trinkūnų vedama grupė yra religinė bendrija su visais religijai būdingais atributais.

Atrodytų, Romuva jau vien todėl turėtų būti valstybės pripažinta. Tačiau ir P.Urbšys randa priekabių, atseit tai nesanti senoji religija, kadangi jos išvis prikelti neįmanoma. Tai esą tik iš kartos į kartą perdavinėjama etnografinė tradicija, kaimo papročiai ir šventės <…> natūraliai susiklosčiusi kaimo gyvensena su ašinėmis kalendorinėmis šventėmis. Be abejo, su ypatinga pasaulėjauta, – darė išlygą religijotyrininkas, kurio citata bando pasiremti parlamentaras.

Čia ir norėtųsi nesutikti su G. Beresnevičiumi. Vargu ar tik kaimo papročių perdavimu galima būtų paaiškinti, kodėl, pvz., tokį magišką poveikį daro sutartinės, ar vadinamieji tobulosios geometrijos „sodai“, ar paslaptingi ženklai ant tautinių juostų bei žalvario papuošalų. O juk visa tai – iš kartos į kartą perdavinėjama…

Daug žinių iš gilios senovės prasiskverbė iki mūsų ir per dainas ar giesmes, kurios akivaizdžiai nėra vien tik paprasta liaudies kūryba. Ir tai seniai pastebėjo visas pasaulis, pradedant J.V. Gete ar Herderiu, kurie irgi žavėjosi slėpiningomis lietuvių folkloro galiomis. Per jas senoji religija ir pasiekė mūsų laikus bei atskleidė savo gelmes, nors jos žyniai bei vaidilos buvo jėzuitų medžiojami it laukiniai žvėrys, pvz., Ukmergės miškuose. Kokia dar kita religija galėjo net keletą šimtmečių išlikti gana gyvybinga ir pasiekti mūsų laikus nebepalaikoma nei savų žynių, nei mokytojų ir be „kunigų seminarijų“?

Tad abejotinas ir toks P.Urbšio cituotas teiginys: Dabar iš kaimiškos etnografijos atėmę katalikiškus elementus tariamės aptikę grynąją pagonybę. Taip viename straipsnyje teigęs G. Beresnevičius. Tačiau romuvių sueigoje paklaustas, o kokią gi dalį tie kaimiški etnografiniai elementai sudaro liaudiškoje krikščionybėje, pamąstęs religijotyrininkas mums atsakė: „Nemažiau kaip 80 nuošimčių“.

Taigi romuvietiškas ačiū ir katalikų dvasininkams lietuviams, kurie suvokė, jog tie kaimiečių keisti papročiai yra labai svarbūs tautos gyvasčiai išlaikyti ir visiems naudingi, mat jų dėka, išsiugdžius darną su gamta, būdavo išgaunama iš gamtos daug daugiau gėrybių. Tad ir leisdavo net jėzuitai mužikėliams retkarčiais ratelius ant kalnelių pašokti.

Derėtų tik pridurti, kad net ir senojo tikėjimo daugiadievystės krikščionys neatsižadėjo, tik pavertė dievaičius ir dievaites šventųjų kultais. Tad į pastaruosius paprasti žmonės ir toliau kreipdavosi kaip į atitinkamus dieviškus specialistus pagalbininkus. Taip dievaičiai šv. Agotų ar Jurgių pavidalu atšuoliavo ir į mūsų laikus.

Tad visgi apie ką ta P.Urbšio „dūzgelė“? Lyg ir „už“, o gal daugiau „prieš“?

Kaip atsirado etnokultūra

Grįžkime į antradienio Seimo posėdžių salę, kur turėtų būti svarstomas ne teologinis, bet teisinis klausimas.

Valerijus Simulikas (LVŽSF) tai ir priminė: vyksta svarstymas, ar valstybė turi pripažinti Romuvą. Įstatymų leidėjus jis paragino patiems laikytis įstatymų, taip pat ir Religinių bendrijų įstatymo, Teisingumo ministerijos, net trijų Seimo komitetų teigiamų išvadų, kadangi esame tie, kurie įpareigoti priimti įstatymus ir jų laikytis. Jis priminė ir tai , kad šiuo metu yra devynios tradicinės Lietuvos bendruomenės, bendrijos, keturios valstybės pripažintos. Tad ar taps tarp pastarųjų penktąja Romuva?

Beje, ji gerokai paįvairintų religinį Lietuvos kraštovaizdį. Priminsime, kad devintuką tradicinių sudaro vien tik abraominės religijos: lotynų apeigų katalikai, evangelikai liuteronai ir reformatai, ortodoksai (stačiatikiai), sentikiai, judėjai, musulmonai sunitai ir karaimai. O valstybės pripažįstamos tapo dar keturios – Baptistų ir Sekmininkų sąjungos, Septintosios dienos adventistų ir Naujoji apaštalų bažnyčios.

Ragindamas balsuoti „už“, V. Simulikas priminė tas vertybes, kuriomis vadovaujasi, tai žmogiškumas, laisvė, laisvė į mintį“. Ir paklausė: Kiek mumyse tas vergas bijo kitaip mąstančių?

Robertas Šarknickas irgi tam pritarė: Aš kviečiu balsuoti už laisvę. Mes dažnai kalbame šioje salėje apie laisvę, bet patys kai kuriais atvejais elgiamės kiek kitaip. Palikite laisvę žmonėms patiems spręsti, juolab kad bendrija „Romuva“ visuomenei per beveik 30 metų įrodė, kad jinai visiškai nekenksminga yra, o kaip tik pritraukia ir puoselėja etnotradicijas.

Mykolas Majauskas (TS-LKDF) irgi pareiškė nuomonę: Aš asmeniškai esu už tai, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau įvairiausias konfesijas išpažįstančių žmonių“ ; taip pat pasiūlė „žengti progreso keliu ir nekeisti mūsų istorijos ir neprarasti mūsų identiteto“. Tačiau visa tai parlamentaras suvokia labai savotiškai, mat esą Konstitucinis Teismas išaiškinęs, kad „religinės organizacijos atrama visuomenėje turi būti tvirta ir ilgalaikė, o neapsiriboti „keliais veiklos dešimtmečiais, viena arba keliomis žmonių kartomis. Ir vėl iškilo biurokratinis kazusas – romuviai mat patys kalti, jog užsiregistravo ne prieš pora šimtmečių, o tik prieš 27 metus, tarsi kompartija išvis būtų pripažinusi tokius „nacionalistinius elementus“. Beje, Rusijos caro valdžia buvo sukalbamesnė — kunigaikštį Joną Gediminą Beržanskį Klausutį dar 1915.VI.14 ji pripažino senovės lietuvių tikėjimo žmogumi.

Žinotina ir tai, jog dar šeštajame XX amžiaus dešimtmetyje, pvz., Vilniaus universitete dėstytojai bei studentai ne tik susibūrė į Indijos-Lietuvos draugiją, kurioje buvo lyginama vedų ir lietuvių religiniai panašumai, bet ir griebtasi ezopinės gudrybės – išrasta etninė kultūra. Jonas Balys mat dar 1934 metais pasiūlė labai gražų žodį TAUTOTYRA. Tačiau kraštotyrininkai jį vartoti nedrįso, nes kompartijos instruktoriams jis priminė „smetoninius“ tautininkus. O štai etnologija ar etinė kultūra visai kas kita, nors graikiškas žodis ETNOS reiškia tą patį — tautą plačiausia prasme. Laimė, kad partškolose graikų kalbos niekas nedėstė…

Pagaliau diskusijai skirtas laikas baigėsi ir svarstyme „už“ ir „prieš“ buvo padėtas… daugtaškis, nes galutinis balsavimas turės vykti ketvirtadienį po pietų. Tarpinio balsavimo rezultatai kai kam teikė vilčių, o kai kam sukėlė ypač didelį galvos skausmą: už — 46, prieš – 19, susilaikė – 18. Tad nekantriai laukta ketvirtadienio, kai turės prasidėti lemiamoji kova.

Už šeimą, bet prieš Romuvą

Tačiau trečiadienį birželio 26 d. įvyko neįtikėtinas teisinėje valstybėje dalykas: viena iš konfesijų, nusiteikusi neigiamai kitos atžvilgiu, išplatino nurodymus, kaip Seimo nariai privalą balsuoti. Turime omenyje Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko Arkivyskupo Gintaro Grušo laišką, adresuotą Seimo narių grupei „Už šeimą“, kuriame išdėstyti argumentai, kodėl parlamentarai neturėtų suteikti valstybinio pripažinimo Romuvai. Tarp kitko, pastaroji bene nuosekliausiai rūpinasi tradicine lietuvių šeima ir laikosi visų istoriškai susiformavusių vardynų-krikštynų, vestuvių, palydėtuvių į Dausas ir kitų papročių.

Kreipimesi žadėta į Romuvą pažvelgti iš istorinio-mokslinio požiūrio taško. Buvo paskelbtas toks „mokslinis“ atradimas: senovėje išvis nebuvę jokių baltų, tad ir „sąvoka senovės baltų religinė bendrija“ yra istoriškai-moksliškai beprasmiška, nepagrįsta ir todėl klaidinanti. Taigi Romuva apsišaukėlė, prasimaniusi kažkokios neegzistuojančios tautos tradicijas, tad ir kalbėti nebėra apie ką! Galima tik įsivaizduoti, kaip kelis kartus karste apsivertė vokiečių baltistas G.H.F. Nesselmanas, kuris XIX amžiaus viduryje kaip tik ir pasiūlė daugiau kaip 20 lietuviams giminiškų genčių nebevardinti, o apjungti vienu žodžiu — baltai.

Romuva Seimo nariams tą pačią dieną išsiuntė argumentuotą atsakymą į šį ir kitus katalikų hierarcho teiginius. Jame, pasirašytame Senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ Krivės Inijos Trinkūnienės, be kita ko, primenamas Konstitucijos 26 straipsnis: Žmogaus laisvė išpažinti ir skleisti religiją arba tikėjimą negali būti apribota kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai būtina garantuoti visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ir dorovę, tad Seimo paskirtis svarstyti ne teologinį ar „istorinį-mokslinį požiūrį“, o tik teisinį klausimą. Krivė savo atsakyme pareiškė: Mes, išpažįstantieji senąjį baltų dvasinį paveldą, nematome reikalo teisintis ir veltis į teologinius ginčus. Juk sprendžiamas Seime ne koks nors teologinis, religinis, mitologinis ar istorinis klausimas, o teisės viršenybė ir demokratija. Pripažinimo laukia ne kokie nors atskiri teiginiai, ne asmenys ar asmenų grupės , o mūsų senoji dvasinė tradicija. Pripažinti savo šaknis – kiekvienos valstybės garbės ir gyvybės reikalas.

Tačiau Arkivyskupo kreipimesi bandoma vis grįžti prie teologinių klausimų: nenustatyta, jog teikiamo balsavimui nutarimo subjektės –taip vadinamos senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ – artikuliuojamos pažiūros būtų pakankamos, kad jas būtų galima traktuoti kaip nuoseklų bei išbaigtą mokymą.

Atsakydama Romuvos Krivė katalikybės hierarchui priminė elementarią religijotyros teiginį, kad religinis mokymas nebūtinai yra rašytinės formos, daugelis prigimtinių religijų jį perduoda iš kartos į kartą per įvairias praktikas, per mitus, giesmes, dainas, apeiginius veiksmus ir kitais būdais. Negalima taikyti vienos religijos normų kitai religijai, pateikiant tai kaip reikalavimą.

Akivaizdu, kad Arkivyskupo kreipimasis tiesiog persunktas kultūrinio šovinizmo dvasia. Apmaudu, jog to nepastebėjo Seimo nariai, kurie, užsimiršę, kad turi vykdyti įstatymų leidybos prievolę, neatsilaikė pagundai sublizgėti savo žiniomis apie „teisingą“ religiją ir kitatikių klystkelius.

Ar egzistavo senovėje baltai?

Vos V. Simulikui paraginus balsuoti „už“ ir pozityviai žiūrėti į visuomenės atstovus nepriklausomai nuo jų pasirinkimo į tikėjimo laisvę, pirmasis „prieš“ vėl pasisakė

R.J.Dagys: Aš tikrai gerbiu visus žmones, kurie tiki į visas deives, – prisiekė parlamentaras, bet irgi suabejojo baltų egzistavimu, nes tai tik mokslinis konstruktas. Baltai nėra nei tauta, nei kultūriškai, religiškai vieninga grupė <…> Prūsų, lietuvių, latvių religinių tikėjimų kompleksai buvo labai skirtingi.

Neįsiveldami į mokslinius ginčus, galime tik pasakyti, kad visi šie parlamentaro teiginiai, švelniai tariant, tiesiog labai netikslūs. Juk baltais buvo pavadinta ištisa giminiškų tautų ir genčių grupė. Beje, visą tą kultūrinę bei dvasinę bendriją galima pavadinti, sekant Tacitu ar Kazimieru Būga, ir aisčiais. Seimo nariams šiais visais klausimais patartume kreiptis į savo kolegą Seime kapitalinių veikalų apie aisčius-baltus autorių akademiką Eugenijų Jovaišą, kurį tegalime užjausti, kad tenka klausytis tokių mažaraščių išvedžiojimų apie mūsų tautos tūkstantmetį istorinį kelią.

Taip pat visiškai anaiptol nėra akivaizdu, kad niekada nebuvo jokios vieningos universalios baltų religijos, kaip mano R. J. Dagys. Akivaizdu tik tai, jog jos pavadinimas galėjo būti kitoks, tačiau visų baltų kilčių vieningumą liudija vadinamieji baltų hidronimai, kurie išplitę beveik nuo Uralo kalnų iki pat būsimos Germanijos vidurio, o gal ir toliau. Tačiau tiems, kurie mūsų šalį vadina Lietuvėle, patikėti tuo sunku ir baisu – dar lenkai įsižeis!

P. Urbšys irgi pratęsė teologinį, o ne teisinį, klausimo nagrinėjimą. Mūsų tautos etnogenezės šerdyje glūdi ikikrikščioniškos ir krikščioniškos pasaulėžiūros klodai. Jie yra vienas su kitu susilieję. Todėl niekada nepritariu nuomonei, kuri žemintų romuviečių indėlį į mūsų tautos tapatybės išsaugojimą. Jie daugiau negu 50 metų vykdo šią svarbią misiją“. Ir čia pat atsiranda žodelis „tačiau“: Tačiau jei kalbame ne apie etnografinę, kraštotyrinę misiją, o apie valstybės remiamą religinę misiją, turime suvokti, kad mes visi priimame didelę atsakomybę tiek už tos bendruomenės nuveiktą darbą, tiek prieš ikikrikščioniško lietuvių tikėjimo sampratos išsaugojimą. Taigi mauras savo darbą atliko, o dabar tegu eina velniopi ar dievopi?

Atsakomybė esą tokia didelė, tad balsuodami „už“ galime sumenkinti ir patį senovės lietuvių tikėjimą, ir patį „Romuvos“ bendruomenės nuveiktą darbą. Tokios minčių ekvilibristikos pavydėtų net patsai Ignacijus Lojola. Įsivaizduokite kaip kilnu: kad nesumenkintume Romuvos, balsuokime „prieš“. Nors P. Urbšys pradėjo nuo to, kad lyg ir reikėtų balsuoti „už“.

Kas nori privatizuoti lietuvybę?

Į disputą įsijungė Andrius Navickas (TS-LKDF). Kaip religijų žinovas ir portalo „bernardinai.lt“ buvęs redaktorius ir straipsnių autorius jis esą žinąs, kad „baltų „Romuva“ nepretenduoja į jokį ikikrikščionišką paveldą. Jie pretenduoja į dabartines religines konstrukcijas čia ir dabar.

Romuviai išties šiam parlamentarui turi būti dėkingi dėl kelių priežasčių. Pirma, jis patvirtina, kad romuviai tikrai gyvuoja čia ir dabar, ir antra – tikrai turi teisę, jie yra įregistruoti. Bet… Vėl tas abejonių kupinas „bet“ ar „tačiau“ apie Seimo atsakomybę, nes mat iškyla klausimas: ar mes tęsime sovietmečio politiką, kai iki 1940 metų etnokultūra, krikščioniškos tradicijos gyvavo labai gražiai ir harmoningai, o sovietmečiu buvo atskirtos ir supriešintos.

Kitaip sakant, iš rankovės vėl ištraukiama sena žymėta korta, esą komunistai skatinę kraštotyrinį sąjūdį kaip priešpriešą katalikybei. O juk jau minėjome, kad kiekvienas kraštotyrininkas ar žygeivis KGB buvo sekamas ir persekiojamas taip pat uoliai, kaip ir patriotiškai nusiteikę kunigai. Taigi kas bando atskirti ir supriešinti etnokultūrą ir krikščioniškas tradicijas „čia ir dabar“ bei pratęsti sovietmečio politiką?

Keistą tikėjimą išpažįsta A. Navickas: aš netikiu, kad kam nors priklauso lietuvių kalba, kad kokia nors religinė tradicija gali privatizuoti etnokultūrą. Anksčiau manydavome, kad lietuvių kalba visgi priklauso lietuvių tautai, o kas link tradicijų privatizavimo – tai čia labai tiktų žemaitiškas pasakymas: „Kitą tuo tep, kuo pats kvep“. Juk jau vos ne visi valstybės ritualai nebeišsiverčia be katalikų hierarchų apeigų ir pašventinimų, tarsi Lietuvoje religija jau nebeatskirta nuo valstybės ir turėtume konstituciškai įtvirtintą valstybinę religiją. Antai ir šiemet liepos 12 dieną, kai buvo inauguruojamas, lietuviškai – išventinamas, Tautos išrinktasis Prezidentas, tik po palaiminimo apeigų Arkikatedroje jis buvo išleistas pasirodyti Katedros aikštėje ir susitikti su tautiečiais, susirinkusiais iš visų Lietuvos kampelių su savų regionų, miestų ir miestelių vėliavomis, kad paliudytų įstabią Lietuvos vienybę įvairovėje. Tačiau šis Prezidento susitikimas su Tauta buvo neleistinai chaotiškas bei skubotas, tarsi lietuviai nebeturėtų nei savitų papročių, kurių dėka „pakeldavę“ net į karalius, nei dainų, nei pagaliau įspūdingų tradicinių švenčių.

Tad nors Romuva visgi ir nėra, pasak A. Navicko, „sovietmečio projektas“ (ačiū ir už tai), bet Tas lietuvybės ir krikščionybės supriešinimas, etnokultūros ir krikščionybės supriešinimas, kurį mes šiandien norime padaryti, yra tikrai sovietmečio, deja, tradicijos tąsa. Pastarasis teiginys vertas mažiausiai daktarinės disertacijos. Tai didis istorijos mokslo atradimas: pasirodo, tie nenaudėliai komunistai, norėdami sužlugdyti krikščionybę, visaip stiprinę lietuvybę ir etnokultūrą, kad ją supriešintų su krikščionybe. O mes naivuoliai iki šiol Sniečkų ir jo bendrus laikėme tik sovietinių okupantų pakalikais, kurie bandė Lietuvoje įvesti „nacionalinę savo forma ir socialistinę savo turiniu“ sovietinę surogatinę fasadinę kultūrą.

Kad būtų išvengta tokio supriešinimo (katalikų ir romuvių?), A. Navickas siūlo šiandien atidėti tą klausimą, nebalsuoti. Galbūt ateis laikas, kai mes galėsime valstybės pripažinti ir šitą bendriją, bet tikrai ne šiandien.

S. Gentvilo (LSF) nuomonė buvo priešinga: „Gerbiamas Andriau, man atrodo, atėjo diena, kad būtent šiandien reikia pripažinti šią religinę bendruomenę valstybės vardu“. „Priešingai negu teigia Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininkas, kuris, atsiuntęs laiškus, kvestionuoja Teisingumo ministerijos Juridinių asmenų registro duomenis, „Romuva“ jau 25 metus laukia šitos teisės ir, man atrodo, jinai išaušo“.

Kuo Romuva trukdys kitam žmogui?

M. Majauskas (TS-LKDF) ragino balsuoti „prieš“. Jis atrado naują priežastį . Aš asmeniškai esu už tai, kad Lietuvoje būtų kuo daugiau įvairiausias konfesijas išpažįstančių žmonių. Išpažink ir tikėk kuo tik nori, kol tu netrukdai kitam žmogui“. Ir kuo gi Romuva trukdys kitam žmogui? Mat, pasirodo, kad „šis įstatymo projektas yra konkrečiai apie valstybės dotacijas ir mokymą mokyklose. Tos valstybės dotacijos ir „skiria valstybės pripažintas ir nepripažintas vadinamąsias religijas.

Taip iš teologijos aukštybių kalba pasuko į ekonomines žemumas. Pradės mat čia visokie „neopagonys“ prašinėti valstybės dotacijų ir leidimo mokyti savo tikybos mokyklose. O juk šį valstybinės paramos auksinį kranelį į save seniai jau atsukusi vyraujančioji religija, tad kam su kažkuo dalintis, netgi su tokiais nykštukais, kurių tėra 0,17 nuošimčio? Ir šiaip jau net 4 krikščioniškos bendruomenės valstybės pripažintos, o Romuva įsigeidė būti penktąja ir dargi būdama neabraominė!

Eugenijus Jovaiša (LVŽSF ), kviesdamas balsuoti „už“, priminė dar kartą Lietuvos Konstituciją (Seimo nariams!), kuri labai aiškiai nusako tikėjimo, religines laisves, išpažinimo laisves. Ir Religinių bendruomenių įstatyme pabrėžta, kad mūsų piliečiai gali sudaryti tokias religines bendruomenes, kurios kyla iš mūsų kultūrinio, etninio palikimo. Akademikas kreipėsi į Seimo narius kaip į išsilavinusius žmones ir inteligentiškai paaiškino abėcėlinę tiesą, kad teiginiai apie baltus, kurie neturėjo nei savo kultūros, nei savo tautinio identiteto, yra tiesiog niekuo nepagrįsti. Mes akademiko vietoje būtume tiesiog vožtelėję per „išsilavinusių žmonių“ galvas visomis trimis jo išleistomis „Aisčių“ trilogijos „plytomis“, kad ir jie pajustų tikrai esant baltus-aisčius netgi „čia ir dabar“.

Tačiau ir akademiko žodis nenuramino aistrų. Buvo vėl sugrįžta prie teologijos, tik šį kartą – su politiniu prieskoniu.

Kas vykdo Kremliaus instrukciją?

Žygimantas Pavilionis (TS-LKDF), pasisakydamas „prieš“, siūlė atkreipti dėmesį į geopolitinius ir teisinius argumentus. Jis mat skaitęs Aleksandro Dugino raštus, kur „labai stambiu šriftu“ parašyta, kad Rusijos KGB nuosekliai nuo sovietinių laikų darė viską, kad pagonybė Lietuvoje sustiprėtų“, mat „krikščionybė yra vienas iš tų akmenų, kuriuos reikėtų Lietuvoje sunaikinti. Todėl parlamentaro nuomone, norėdami ar nenorėdami, sąmoningai ar nesąmoningai šiuo metu tie, kurie teikia šį projektą (pripažinti Romuvą –V.M), tiesiog vykdo Kremliaus instrukciją.

Nekreipkime dėmesio į nedideles klaideles, pvz., į tai, kad minėtas aršus imperinis šovinistas A. Duginas, įkvėpęs ir V. Putiną, visur regi Rusų pasaulį ir trokšta sunaikinti tik katalikybę, nes ortodoksinę rusišką stačiatikybę garbina.

Ir dar vienas abejotinas, o teisingiau šmeižikiškas ir melagingas Ž. Pavilionio teiginys. Matyt, parlamentaras bus pasiskaitęs dar neparašytos ar neužbaigtos A. Navicko disertacijos, kurioje įrodinėjama, kad komunistai Lietuvoje, norėdami sužlugdyti katalikybę, labai rėmę lietuvybę bei etnokultūrą, taigi ir pagonybę.

Taigi apie kokią „Kremliaus instrukciją“ kalbama? Ir kaip sovietiniais laikais sekėsi ją vykdyti, aprašo kitas autoritetas, viską regėjęs iš arčiau, o ne iš Maskvos. Tai KGB gen. majoras G.K. Vaigauskas, kuris parengė „vadovėlį praktikams“, iškalbingu pavadinimu „Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“. Veikalas išleistas 1986 metais ir saugotas LTSR KGB Specbibliotekoje, kitaip sakant, specfonde. Tačiau tai, kas buvo įslaptinta, Atgimimo laikais tapo vieša Politkalinių ir Tremtinių sąjungos dėka, tad cituojame iš pakartotinės laidos.

Knyga atskleidžia ir Romuvos veiklą. Be kita ko, kagėbistiniai agentai praktikai savikritiškai prisipažįsta kai kada apsižioplindavę: Kurį laiką kraštotyrinių ir turistinių klubų veiklą nepakankamai kontroliavo partiniai ir tarybiniai organai. Renginiai (net respublikos mastu) vyko nesuderinus su aukštesnėmis instancijomis. Pirmiausia kalba eina apie Rasos šventes Kernavėje, „saulėgrąžos“ šventes (pagoniškas kultas) ir kt. Jose dalyvaudavo šimtai žmonių. Taigi KGB generolas liudija, kaip Rasa buvo švenčiama be agentų „globos“ 1967-aisiais ir gal dar kitąmet. Po to ji pradės vykti jau „suderinus“, nes juk reikės užsirašyti ir įsidėmėti aktyviausius dalyvius…

„Konservatorijos mušamųjų fakulteto“ veikėjai pastebėjo ir tai, kad romuvių iniciatyva „Buvo organizuojamos ekskursijos, ekspedicijos, turistiniai žygiai į Baltarusijos TSR teritoriją, kur gyvena lietuviai. Čia, prisidengus švietėjiška veikla, buvo skleidžiamos nacionalistinės idėjos. Tepriminsime, kad turimi omenyje kraštotyrininkai, žygeiviai, N. Vėliaus suburti į mokslines ekspedicijas, tai buvo šimtų studentų žygiai, po kurių atsirado ištisa lentyna kraštotyrinių knygų, pvz., „Gervėčiai“, „Merkinė“ , „Dieveniškės“ ir t.t.

Ž.Pavilionio nuomone, „norėdami ar nenorėdami, sąmoningai ar nesąmoningai šiuo metu tie, kurie teikia šį projektą (pripažinti Romuvą – V.M.), tiesiog vykdo Kremliaus instrukciją.“

Gen. Vaigauskas, matyt, šiek tiek kitaip suprato Kremliaus instrukcijas: „Nuo 7-o dešimtmečio vidurio iki pastarųjų metų (1986 – V.M.) KGB susiduria su klerikalų ir nacionalistų bandymais ideologiškai veikti jaunimą ir inteligentiją, įsiskverbiant į kraštotyros ir turistines draugijas (klubus, sekcijas).“ Atkreipiame dėmesį, kad generolas autoritetingai patvirtina dviejų lietuvių tautos konfesijų – katalikų ir romuvių — vieningą veiklą (KGB žargonu tai „klerikalai ir nacionalistai“).

Gaila, kad Seimo nariai nebuvo skaitę ir kitų generolo išaiškinimų, o juk jam (skundikų būta visur) žinota ir Romuvos niekur viešai neskelbta veiklos programa.

Taigi kauniškiai „stukačiai“ praneša: mokytojas Audėnas, aktyvus Kauno kraštotyros klubo „Romuva“ dalyvis, pasakė: „Romuvos“ užduotis – atgaivinimas senų papročių, net pagoniškų švenčių, kurios padės lietuviui išvengti internacionalizmo ir tarybinių idėjų poveikio; mums reikalinga humanistinė, bendražmogiška ideologija, pvz., Vydūno ir Gandi idėjos. Jomis galima remtis. Lietuvos pagoniškoji religija yra artima jų idėjoms ir todėl reikia ją atgaivinti. Beje, argi ne čia ir slypėjo mūsų Dainuojančiosios revoliucijos ištakos?

O skaitydami sekančią pastraipą turėtų suklusti sąjūdiečiai, juk ar ne jų veiklos ateitį bei planus nusakė kitas sekamasis „objektas Urbonavičius“. Jis kraštotyrą laikė viena iš kenkėjiškos veiklos formų, kurios pagrindas „organizacija be organizacijos“. Jis toliau kalbėjo, o skundikas užrašinėjo: kraštotyra padės išplėsti nacionalinį judėjimą, sukurti didelę organizaciją be nario bilietų ir ženklų, be konkrečios struktūros, bet turinčią vieną idėją.

Baigdami pažiūrėkime Popiežiui į akis

Bet sugrįžkime prie Ž. Povilionio glausto, tačiau labai turiningo pasisakymo. Pagalvokite apie tai, kaip būtumėte pažiūrėję popiežiui į akis, nes bandėte šį įstatymą prieš metus priimti, bet, matyt, susigėdote. Iš tikrųjų, susigėsti kai kam tikrai reikėtų, ypač tiems, kurie neišgirdo Popiežiaus Pranciškaus žodžių, pasakytų Lietuvos jaunimui (ir ne tik jam) 2018 metų rugsėjo 22 d. Vilniaus širdyje Katedros aikštėje. Beje, išmintingasis dvasinis krikščionijos vadovas, be kita ko, pasakė: …norėčiau jums pasakyti, kad neužmirštumėte savo tautos šaknų. Prisiminkite praeitį, pakalbinkite senolius – nėra nuobodu kalbėtis su vyresnio amžiaus žmonėmis. Eikite pas senolius ir paprašykite, kad jie jums papasakotų apie jūsų tautos šaknis, džiaugsmus, kentėjimus ir vertybes. Šitaip, semdamiesi iš savo šaknų, vesite pirmyn savo tautą, savo tautos istoriją siekdami didesnių vaisių. Brangus jaunime, jei norite, kad jūsų tauta būtų didi ir laisva, prisiminkite savo šaknis ir veskite tautą pirmyn…

Tačiau Ž. Pavilionis (kaip tikriausiai ir Lietuvos kaltalikų hierarchai) nepažiūrėjo tada „popiežiui į akis“, tad Seimo tribūnoje teišlemeno, kad Mes būsime išjuokti visame krikščioniškame pasaulyje, nes mes, aišku, būsime unikalūs tuo. Tikriausiai išijuoktas bus ir pats Popiežius, kuris atseit nusišnekėjo?

Baigdamas Ž. Povilionis pagrasino būsima Konstitucinio Teismo byla, jeigu Seimo nariai nebalsuos „prieš“.

Ir vis tiek 40 Seimo narių balsavo už, ir tik 31 prieš, bet 15 susilaikė. Žmonių įprastu protu vadovaujantis varžybų rezultatas krepšinio religiją išpažįstančioje šalyje būtų aiškus ir neginčijamas. Tačiau Seime veikia kitoniško žaidimo taisyklės: pergalę gali nulemti „susilaikiusieji“, o tokių šiuo atveju būta net 15. Taigi pagal Seime nustatytas „žaidimo taisykles“ visi kaip vienas „susilaikėliai“ pridedami prie tų, kurie nusistatę „prieš“.

Betgi tuo pačiu žmonišku protu vadovaujantis jie juk galėjo susilaikyti nepasiryžę balsuoti nei „už“, nei „prieš“, nes abejojo, taigi bent pusė būta vienokių ir kita – kitokių abejojančiųjų. Tačiau kažkodėl visi jų taškai priskiriami vien pralaimintiesiems. Įsivaizduokite, kokia audra kiltų, jeigu teisėjai taip būtų nusprendę krepšinio aikštelėje?

Bent kiek mąstančio žmogaus galvai išvis atrodo, kad „susilaikymas“ sumanytas tik kaip patogus būdas išsisukti nuo aiškaus atsakymo: rinkėjai juk pasižiūrės, kaip balsavo jų išrinktasis, ir įsitikins, jog jis ne „prieš“ pripažinti Romuvą, tačiau… Taigi tik 6 „susilaikėlių“ balsais Romuva po 27 metų, kai oficialiai įregistruota, valstybės liko nepripažinta.

Autorius yra literatas, rašytojas, poetas, vertėjas, Romuvos vaidila