Č. Iškauskas. Kremlius Seime, arba „žalieji žmogeliukai“ prieš valstybę

Nesupraskite tiesiogiai: jokiu kremliumi (rusų senoji miesto dalis, apjuosta gynybinėmis sienomis su bokštais, vandens grioviais; senąja rusų kalba – detinecas, gradas ir t.t.) mūsų Seimas neapjuostas, tėra tik Sausio 13-osios išlikusių užtvarų fragmentai, bet ir juos ketina iškelti, nes jie esą darko Seimo rūmų vaizdą…

Bet Kremlius tapo Rusijos politiniu bastionu, carų, generalinių sekretorių, prezidentų, valdančiojo elito įtvirtinimu, todėl paprastai siejamas su visais iš jo išeinančiais tuo metu egzistuojančio režimo sprendimais. Pastarąjį dešimtmetį šie sprendimai šokiravo pasaulį. 

Nedaug kam yra pavykę įžengti į Maskvos Kremlių. Tik Krymo chanatas 1571 m. sudegino miesto centrą, o prieš tai, 1534-1535 m., LDK kariuomenei nepavyko įveikti jo įtvirtinimų. Bet 1610 m. spalio 11 d. į Kremlių įžengė lietuvių ir lenkų kariuomenės įgula. Motiejus Strykovskis rašė, kad „Algirdas tarsi Vakarų riteris sulaužo ietį į Kremliaus sieną“, o A. Vijūkas-Kojelavičius pridūrė, kad „smeigia jis ją į Kremliaus vartus, galiausiai išsitraukia kalaviją…“ Tiesa, Maskvos Kremlius buvo užimtas neilgam: 1612 m. Maskvoje ir aplinkinėse srityse kilo visuotinis sukilimas ir po apsiausties Kremliuje įsitvirtinusi lietuvių ir lenkų karių įgula kapituliavo, o visi jos nariai sukilėlių buvo išžudyti. Po keleto šimtmečių, 1812 m. rugsėjo-spalio mėn., Maskvą buvo neilgam užėmusi į Rusiją įsiveržusi Napoleono armija.

Tai tiek apie rusiškąjį Kremlių. O dabar apie lietuviškąjį…

Pasirodo, jis įsikūrė Vilniaus centre, kažkada buvusioje Nerimi plukdytų sielių apdorojimo ir paskirstymo, paskui stadiono, šiuo metu didingai stūksančio Seimo vietoje. Tautai ji svarbi dar ir todėl, kad čia 1990 m. kovo 11 d. buvo priimtas Nepriklausomybės aktas, o kitų metų Sausį ošė didinga laisvės ištroškusių žmonių minia. Jos suręstos užtvaros, lyg dainuojančios revoliucijos bastionas, atlaikė sužvėrėjusių okupantų išpuolį.

Po 28 metų ši istorinė vieta tapo taikaus tūkstančių žmonių pasipriešinimo valdantiesiems placdarmu. Ne, kovo 15-osios protesto akcija prieš Seimo darbą nevirto langų daužymu ar policijos atkirčiu, kaip 2009-ųjų sausio 16 d. Tuomet profsąjungų surengtas protesto mitingas virto riaušėmis, kai į Seimo langus pasipylė akmenys, kiaušiniai, o policija panaudojo ašarines dujas, daug riaušininkų suėmė, paskui teisė. Vėliau pasirodė komentarų, kad smurtu buvo suinteresuotos kelios radikalios organizacijos, anarchistų judėjimai, netgi Penktosios kolonos, likusios dar nuo garsiosios „Jedinstvos“, palikuonys (apie tai esu rašęs).

Tuomet galėjai įtarti, kad Kremliaus pasiuntiniai pasirengę Seimo šturmui, kaip darė 1991-ųjų sausio 10 d., po K.D. Prunskienės vyriausybės sprendimų. Dabar gi, kaip pasakė vienas opozicijos politikas, Kremlius jau įsikūrė pačiame Seime ir būtent jis daro lemiamą įtaką kai kuriems jo sprendimams. Akivaizdu, kad visos šios parlamentinės krizės detonatoriumi buvo paslaptimis ir sąmokslo teorijomis apaugęs balsavimas dėl Mindaugo Basčio apkaltos.

Protesto mitingas „Mes kaltinam“, sutraukęs apie 5000 žmonių, tapo ta jėga, kuri turėjo sukrėsti valdančiąją daugumą permainoms. Protesto akcijos organizatoriai kitą dieną Seimo vadovui įteikė reikalavimus, kurių pagrindinis – surengti naujus Seimo rinkimus. Galima abejoti, kodėl tarp tų organizatorių – savo retorika išgarsėję žurnalistai, o ne plačiosios visuomenės atstovai, visuomenininkai, tautos pasiuntiniai iš visos Lietuvos. Galima įtarti, kad taip Andrius Tapinas ar Rita Miliūtė tiesia sau takelį į būsimą valdžią, kad tokiais metodais LRT suvedinėja sąskaitas su Ramūnu Karbauskiu ir Seimo komisija LRT veiklai tirti.

Tai, kaip sakoma, jau išvestiniai samprotavimai. O mitingo esmė – užkirsti kelią dabartinei valdžios daugumai savivaliauti, tarnauti tiems interesams, kurie neatitinka nei nacionalinio saugumo reikalavimų, nei žmonių poreikių, ir visa tai apgaubiant imitacine paslapties skraiste, slapto balsavimo šydu.

Apskritai, kokiais atvejais Seimas nutaria pasirinkti ne viešą balsavimą?  Pagal Konstituciją slaptas balsavimas yra privalomas tik trimis atvejais: dėl nepasitikėjimo vyriausybe, premjeru arba vienu iš ministrų. Bet štai Seimo statute numatytas slapto balsavimo atvejų sąrašas išplėstas sudaro galimybes neskaidriems sandoriams ir manipuliacijoms. Tai pabrėžė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.

Dar daugiau: kaip išaiškino Seimo teisininkai, jeigu Seimo narys paviešina, kaip balsavo per slaptą balsavimą, tai galima laikyti slapto balsavimo principo pažeidimu. Netgi biuletenio fotografavimas, net jei tos nuotraukos ir nebus paviešintos, jau yra pažeidimas. Susidaro užburtas ratas: tautos patikėtinis, pasislėpęs už laisvo apsisprendimo galimybės, gali pareikšti bet kokią savo nuomonę, net ypač žalingą valstybei, ir už tai jis jokios atsakomybės neprisijima. Jo rinkėjai niekada nesužinos, kaip, pavyzdžiui, jo rinktas seimūnas vertina galimą Rusijos įsiveržimą į Lietuvą…

M. Basčio atvejas irgi neeilinis. Konstitucinis Teismas yra paskelbęs, kad M. Bastys šiurkščiai pažeidė Konstituciją ir sulaužė priesaiką, kai nuslėpė savo ryšius su buvusiu KGB darbuotoju Piotru Vojeika. Kiti jo veiksmai, dėl kurių buvo inicijuota apkalta, buvo atlikti iki 2016 m. lapkritį jam duodant priesaiką.

Kitaip sakant, antradienį slaptai balsavę seimūnai nepritarė M. Basčio mandato panaikinimui, taip lyg ir pritarę jo nusikalstamiems ryšiams su KGB agentais. Kilus erzeliui Seimo nariai – pozicija ir opozicija – ėmė vieni kitus kaltinti nesąžiningu požiūriu į valstybei iškilusias grėsmes. Šie nesutarimai dar kartą parodė, kad Seimo vadovybė ir valdančioji dauguma nevaldo padėties vienoje aukščiausių šalies įstaigų. Jie išryškėjo ir protesto mitinge ketvirtadienį.

Susikompromitavusį Seimą kitą antradienį dar kartą patikrins dar viena „byla“- dėl socialdemokratų darbo partijos (grupės, atskilusios nuo LSDP) frakcijos nario Artūro Skardžiaus viešųjų ir privačių interesų pažeidimo bendradarbiaujant su Baltarusijos įmonėmis ir nedeklaruojant savo asmeninių (šeiminių) interesų atsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje. Jam ketinama pradėti apkaltą. Bet ar vėl Seimas nepaslys ant keisto teisinio reglamentavimo?

Tokie įvykiai perša įtarimą, kad būtent Seimas, o ne kokios nors radikalios organizacijos, atskiri visuomenės veikėjai, tampa Kremliaus irštva, kuri čia randa gerą dirvą reikšti savo interesus. Kol kas šie interesai pasireiškia tik atskirose ekonomikos, finansų ar asmeninio pasipelnymo srityse, bet kas gali paneigti, kad Seimo nariai taip nebalsuos, kai bus svarstomi esminiai ir neatidėliotini nacionalinio saugumo, iškilusių grėsmių užkardymo, gynybos klausimai?

Ar toks politiškai angažuotas ir nesubrendęs Seimas sugebės pasipriešinti valstybei žalingiems sprendimams? Ar patirsime 1940-ųjų okupacinio marionetinio Liaudies seimo sprendimų  žalą?

www.iskauskas.lt