Vis daugiau žmonių stengiasi mažinti cukraus vartojimą, nes tai svarbu gerai savijautai ir sveikatai. Tačiau perkant ne visada paprasta suprasti, kiek cukraus iš tiesų yra maisto gaminiuose.
Ką iš tikrųjų reiškia užrašai etiketėse: „be cukrų“, „nepridėta cukrų“ ar „mažai cukrų“? Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) žinovai vartotojams paruošė trumpą gidą, kaip geriau suprasti ženklinimą ir teisingai pasirinkti norimą gaminį.
„Ženklinimas yra labai svarbi žinių dalis, kurią vartotojas gauna apie maisto gaminį. Todėl maisto etikečių skaitymas turėtų tapti įpročiu, padedančiu pasirinkti tuos gaminius, kurie geriausiai atitinka lūkesčius ir mitybos poreikius.
Siekiant pasirinkti sveikatai palankesnį maistą, pavyzdžiui, turintį mažiau cukrų, svarbu vertinti gaminį ne tik pagal dėmesį atkreipiančius teiginius, tačiau ir pagal kitus svarbius bruožus – sudėtį, maistingumą, į kuriuos įsigilinus tampa daug lengviau pasirinkti, – pažymi Ilona Drulytė, VMVT Maisto skyriaus patarėja.
Kur ieškoti žinių apie cukrų?
Maisto gaminių etiketėse pateikiamas sudedamųjų dalių sąrašas, kuriame visos sudedamosios dalys išvardijamos mažėjimo tvarka – nuo didžiausio iki mažiausio kiekio. Skaitant šį sąrašą galite sužinoti, ar gaminyje yra pridėtinių cukrų.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į maistingumo deklaraciją, kuri etiketėje dažniausiai pateikiama lentelės forma. Joje nurodoma maisto energinė vertė bei pagrindinių maistinių medžiagų kiekiai: riebalų, sočiųjų riebalų rūgščių, angliavandenių, cukrų, baltymų, druskos. Maistingumo deklaracijoje nurodomas visų maiste esančių cukrų kiekis – tiek natūralių, tiek pridėtinių.
Kuo skiriasi terminai „cukrus“ ir „cukrūs“?
Maisto gaminių etiketėse dažnai sutinkami terminai „cukrus“ ir „cukrūs“, tačiau jie reiškia ne tą patį.
Cukrus – vienaskaita, bendrinis pavadinimas vienai specifinei cukraus rūšiai, disacharidui, vadinamam sacharoze arba stalo cukrumi. Tai saldi kristalinė medžiaga, gaunama iš cukranendrių ar cukrinių runkelių.
Cukrūs – daugiskaita, apima įvairias cukraus rūšis, tokias kaip: monosacharidai (pavyzdžiui, gliukozė, fruktozė) ir disacharidai (pavyzdžiui, sacharozė, laktozė), išskyrus poliolius. Šie cukrūs gali būti ir natūraliai randami vaisiuose, daržovėse, pieno gaminiuose ir kituose maisto gaminiuose.
Taigi, kalbant apie sveikatai palankius pasirinkimus, reikia kalbėti ne tik apie cukrų (sacharozę), bet ir apie kitus cukrus (gliukozę, fruktozę ir kt.).
Kaip iššifruoti skirtingus teiginius ant pakuočių?
Maisto gamintojai, norėdami atkreipti dėmesį į tam tikras maisto gaminio savybes, papildomai gali nurodyti užrašus (teiginius) dėl cukrų kiekio maiste. VMVT žinovai primena, ką reiškia šie teiginiai:
Teiginys „Be cukrų“ – gali būti nurodomas tik tuo atveju, jei 100 g arba 100 ml produkto yra ne daugiau kaip 0,5 g cukrų. Tai apima visus cukrus: ir natūralius, ir pridėtinius.
Teiginys „Nepridėta cukrų“ – nurodomas tik tuo atveju, jei į gaminį nebuvo įdėta jokių monosacharidų arba disacharidų, arba bet kokių dalių, naudojamų saldinti, pavyzdžiui, medaus, sirupų ar pan.
Tačiau maisto gaminys gali turėti natūralių cukrų. Todėl gaminių, į kuriuos nebuvo pridėta cukrų, bet jų yra natūraliai sudedamosiose dalyse, be užrašo „Nepridėta cukrų“ ženklinime privaloma nurodyti: „Gaminio sudėtyje yra natūralių cukrų“.
Teiginys „Mažai cukrų“ reiškia, kad kieto 100 g gaminio yra ne daugiau kaip 5 g arba skysto 100 ml gaminio yra ne daugiau kaip 2,5 g cukrų.
VMVT primena, kad, norint geriau atpažinti mažiau cukrų turintį maistą, neužtenka tik žvilgtelti į reklaminį užrašą ant pakuotės – labai svarbu skaityti ir suprasti maisto etiketes, nes tik gerai žinant, ką reiškia kiekvienas teiginys, galima teisingai pasirinkti sveikatai palankesnius ir mažiau cukraus turinčius gaminius.
