M. Kundrotas. Krikščionys ir baltų sentikiai: ar tikrai tokie skirtingi?

Įvairių tikėjimų santykiai šiais laikais būna gana skirtingi. Nuo radikalaus religinio išskirtinumo iki sinkretizmo arba reliatyvizmo. Šiuo atveju norėtųsi rasti ketvirtą kelią – užuot vien tiktai priešinus skirtingus tikėjimus, kuriant dirbtinę mišrainę ar abejingai teigiant vienodą kiekvienos pusės teisumą panagrinėti tai, kas iš tiesų jungia, o kas skiria.

Pagrindinis skirtumas tarp krikščionybės ir pagoniškųjų religijų – kad krikščionybėje dievybės gerumas tampa svarbesnis, nei jos galia, o pagonybėje dažniau apeliuojama į galią. Pagoniškas žmogaus santykis su dievybe savo esme atitinka siuzereno ir vasalo santykį. Dievui skiriamos kulto apeigos mainais į jo teikiamą pagalbą. Dievai čia veikiau garbinami, nei mylimi. Kaip įžvelgė šviesaus atminimo mąstytojas ir visuomenės veikėjas Kazimieras Uoka, pats išpažinęs baltų tikėjimą, dievai pagonybėje kartais gali būti blogi, o velniai – geri.

Visgi šiuos skirtumus pavojinga absoliutinti. Taip galima nueiti iki Dariaus Barono pozicijos, jog esminės žmogiškosios dorybės – kažin koks krikščionių monopolis, arba atvirkščiai – iki objektyvios tiesos, objektyvios doros atmetimo vardan galios, ką sau leidžia kai kurie šiuolaikiniai pagonybės restauratoriai, ypač – iš fašistų ar nacistų stovyklų.

XI a. krikščionių vyskupas Adomas Brėmenietis pagonis baltus vadino žmogiškiausiais iš žmonių, pačia geriausia žmogiškumo prasme. Jiems pripažintos dorybės, labai artimos Kristaus mokslui – artimo meilė, atjauta, santūrumas. Tai tikrai priešinga D. Barono ir Co interpretacijoms apie pusiau žvėris, žemiausių aistrų valdomus, vulgarius stabmeldžius. Regis, kai kurie viduramžių krikščionys lengviau atpažindavo moralines bendrybes kitose pasaulėžiūrose, nei šiuolaikiniai fariziejai iš vienos ar kitos stovyklos.

Krikščioniškiesiems šovinistams vertėtų prisiminti bent jau kalbos faktą, jog žodžiai „dora“, „tiesa“, „darna“ įvairiose kalbose atsirado gerokai anksčiau, nei tomis kalbomis kalbančias tautas pasiekė krikščionybė. Ko gero, galima sakyti, jog pagoniškosioms religijoms trūko absoliuto sampratos gėrio ir blogio takoskyroje, bet būtų naivu ar net melaginga teigti, jog ši skirtis pagonims buvo visiškai svetima. Galbūt kai kurios dorybės pagonių būdavo suvokiamos skirtingai, nei Naujajame Testamente, tarkime – nugalėti priešą buvo svarbiau, nei ieškoti su juo kokių nors sąlyčio taškų, bet ar šiuo atžvilgiu evangeliška buvo viduramžių krikščionybė?

Naujasis Testamentas pateikė išties unikalią ir beprecedentę Dievo sampratą, kur visagalis iš savo gerumo ir meilės silpnam žmogui pats sutinka tapti silpnu: iš pradžių – kūdikiu, po to – auka ant kryžiaus už žmonijos nuodėmes. Visgi tam tikrų tokio pasirinkimo provaizdžių galima rasti ir pagonybėje. Tarkime, baltų tikyboje žinomas šiltas Senelio Dievo įvaizdis. Dievas ateina į žmonių pasaulį ir į jų gyvenimą seno, silpno žmogaus pavidalu, kad patikrintų žemės gyventojų atjautą ir kitas dorybes. Panašių atvejų esama ir kitose pagoniškose religijose, tarkime, Havajų senbuvių tikėjime yra deivė, bandanti žmonių dorybes močiutės pavidalu.

Žinoma, šie įvaizdžiai toli nuo kryžiaus aukos pilnatvės, bet puikiai atskleidžia, kad galios absoliutinimas pagonybėje – gerokai perdedamas tiek krikščionių, tiek pagonybės rekonstruktorių, pernelyg besistengiančių atmesti „krikščionišką“ moralės sampratą. Kam atrodo, jog pagonybės ir krikščionybės Dievas – šimtu procentų skirtingi, lai pasiklauso Andriaus Kulikausko dainos „Ateina Dievas“. Tobula baltų tautosakos ir Evangelijos sintezė. O gal net ir daugiau, nei sintezė, tai – pirminės bendrybės atpažinimas.

Dievas čia – pavargęs nuo žmonių nuodėmių, sulinkęs po jų našta, jo gailimasi, užuot bijojus. Nors, pasak Biblijos, Dievo baimė – išminties pradžia, bet taip pat pasakyta, jog tobula meilė išstumia baimę. O atjauta – viena pagrindinių meilės prieigų. Šioje dainoje Dievas – lyg tai Kristus, lyg tai Senelis – lyg ir kaltinanti, kartu ir atleidžianti figūra. Jo akivaizdoje gėda savo ydingumo, bet ši gėda – švelni, veikiau ugdanti, apvalanti, nei gniuždanti.

Atidesnis religijotyrininkas primins, kad pagoniškose religijose taip pat galima sutikti už žmones pasiaukojančių dievų. Pavyzdžiui – graikų Prometėją, iš dievų valdovo Dzeuso paėmusį ir žmonėms dovanojusį šventąją ugnį, dėl to prikaltą ir kankinamą Kaukazo kalnuose. Arba toltekų ir actekų Kecalkoatlį (majų Kukulkaną), paaukojusį žmonėms savo širdį, tapusią kelrode Aušrine žvaigžde. Vis dėlto tai skiriasi nuo aukščiausio ir vienatinio Dievo, absoliutaus visagalio, tapusio auka už puolusį žmogų, įvaizdžio.

Dėl ribotų istorinių šaltinių sunku pasakyti, ar tokį pasiaukojančios dievybės įvaizdį turėjo baltai. Užtai čia būta daug pasiaukojusių žmonių, verčiau sutikusių žūti, nei išduoti savo gentį, šalį, kultūrą. Pilėnų Margirio istorija primena biblinį Samsoną. Abiem atvejais pasirinkta mirtis vietoje vergovės. Įdomu, ar D. Barono tipo mokslininkai ir Biblijos veikėjui priskirtų desperaciją, dekonstruodami jo didvyriškumo istoriją, pasakytų, jog jis mirė iš baimės? Dar įdomiau, ką tokiems mokslininkams pasakytų judėjai.

Dar vienas svarbus aspektas krikščionybės ir pagonybės santykiuose – savasties klausimas. Daugeliui šiuolaikinių pagonių jų tikyba svarbesnė tuo, kad ji suprantama kaip sava, nei tuo, kad ji – objektyviai teisinga. Krikščionybėje svarbesnė pretenzija į objektyvią tiesą. Savastis – asmeninė, tautinė, lytinė – čia egzistuoja, bet ji įsilieja į begalinį visuotinumą kaip jo dalis. Kilus konfliktui tarp tiesos ir savasties tikras krikščionis pasirinks tiesą, tikro pagonio atveju labiau tikėtinas priešingas pasirinkimas, gal ir visai atmetant objektyvios tiesos esamybę.

Visgi ir šis konfliktas – tarp tiesos ir savasties – įsigilinus atrodo mažiau radikalus, nei žvelgiant paviršutiniškai. Vienintelis garbingas santykis su tiesa – suvoktas ir išgyventas autentiškai. Nors krikščionybė teigia esant objektyvią tiesą ir pati skelbiasi esanti objektyvi tiesa, ją kiekvienas privalo atrasti asmeniškai ir savarankiškai. Šventraščiai, papročiai, dvasininkai ar bendruomenės gali tik nurodyti kelią, bet juo kiekvienas eina pats. O jei taip, tiesa ir savastis tam tikrais atvejais gali būti glaudžiai susijusios.

Gal nuskambės šiek tiek eretiškai, bet nuoširdi klaida gali būti vertingesnė už suvaidintą tiesą. Apaštalas Paulius laiške Titui rašė, jog tyriems viskas tyra. Tai – provokatyvus teiginys. Norint juo galima pateisinti bet ką, tačiau jo esmė glūdi intencijoje. Kai žmogus iš tikrųjų siekia tiesos, jo klaidos tėra laikini suklupimai kelyje į šią tiesą. O kai tiesa priimama dėl savanaudiškumo ar bukumo, prieš vidinį įsitikinimą ar tiesiog – be apmąstymo, pati priimta pozicija išlieka teisinga, bet santykis su ja – niekingas.

Itin dažnai pabrėžiama ir taip pat pernelyg absoliutinama krikščionybės ir pagonybės skirtis – klausimas, ar Dievas – vienas, ar jų yra daug. Čia galima prisiminti 82-ąją psalmę, kur sakoma: Dievas pakyla dievų susirinkime. Taigi ir Biblijoje galima rasti daug dievų, tiesiog vienas jų išskiriamas ir iškeliamas kaip aukščiausias ir pirmapradis.

Tiek krikščionių mąstytojas Gilbertas Keitas Čestertonas, tiek pagoniškųjų religijų tyrėjas Gintaras Beresnevičius sutiktų su įžvalga: kuo religija autentiškesnė, arčiau pirmapradžio tikėjimo, tuo gyvesnė joje pirmapradžio, aukščiausiojo Dievo atmintis. Jei priimame teiginį, jog visa žmonija kilo iš vienos šaknies, o tai patvirtina ir genetika, logiška manyti, jog iš pradžių būta vienos bendros religijos, kokia ji bebūtų buvusi.

Iš tiesų pirminės dievybės figūra – daug senesnė, nei pati Biblija. Nesvarbu, ar ši dievybė būtų suvokta panteistiškai, kaip visa persmelkianti dvasia (algonkinų Manitu), ar užgožta jaunesnių, bet aktyvesnių dievų (baltų Dievas, galimai tapatus jam Praamžius, Prakorimas, indų Djausas ar Pradžiapatis).

Lietuvos valdovas Gediminas sakė, jog Lietuvoje visi gali garbinti Dievą pagal savo papročius – tiek krikščionys, tiek pagonys – ir visi garbina tą patį Dievą. Griežtesnis krikščionis primins retorinį apaštalo Pauliaus klausimą: kaip galima lyginti Kristų su Beliaru? Priešiškiau nusiteikęs pagonis irgi vengs tapatinti savo Dievą su „kryžčionių“ Dievu. Tačiau tas pats apaštalas Paulius atėniečiams aiškino, jog jų aukuras „Nežinomam Dievui“ gali būti užuomina į jo skelbiamą Dievą.

Žinoma, naivu būtų tapatinti visus žmonijos dievus – jie pernelyg skirtingi tiek savo charakteriais, tiek biografijomis. Bet, jei priimame tezę, kad kažkada žmonija turėjo vieną ir tą patį Dievą – o būtent taip teigia Biblija – logiška manyti, kad kai kurios religijos galėjo išsaugoti atsiminimus apie jį, tegul ir miglotus.

Labiau evoliucionavusios religijos – Egipto, Mesopotamijos, klasikinės Graikijos, Romos – jau buvo praradusios šiuos atsiminimus. Tačiau pagonių filosofai nuo Sokrato iki Aristotelio ir toliau grynai savo protu priartėjo prie minčių apie pirmapradį ir vienatinį. Taigi, tiek istorinė atmintis, tiek proto raida veda prie to paties, kaip ir apreiškimo religijos – judaizmas, krikščionybė, islamas.

Krikščionybė iš esmės – tarpinis variantas, savotiškas tiltas tarp politeizmo ir griežtojo monoteizmo, kuriam atstovauja tiek judaizmas, tiek islamas. Dievas čia – vienas trijuose asmenyse, apimantis tiek asmeninę, tiek bendruomeninę dimensiją. Maža to. Krikščionybė mažina skirtį tarp griežtai antžmogiško Dievo įvaizdžio ir pagoniškosioms religijoms būdingų žmogiškų dievybių sampratų. Čia centrinė figūra – Jėzus Kristus – yra ir aukščiausias Dievas, ir žmogus, patyręs visus žmogaus būčiai būdingus išmėginimus, dėl to – artimas ir savas.

Ar krikščionybė ir pagonybė šiandien turi, ką viena kitai pasiūlyti? Tikrai taip. Krikščionybė jau pasiūlė išgrynintą gėrio ir blogio skirtį, kas suteikia tikslesnį moralinį kompasą. Ji pasiūlė atpirkimą, suteikiantį viltį išsivaduoti iš savo ydų ir pasiekti tobulybę. Galiausiai ji pateikė atvirą laiko sampratą, kas leido kilti pažangos idėjai, svetimai ciklinio laiko kultūroms. Pagonybė šiuolaikinę kultūrą gali praturtinti dialektika, skirtybių darnos idėja, atkurti prarastą žmogaus ryšį su kita kūrinija, gali sustiprinti pagarbą kitoms gyvybės formoms, o taip pat – suvokimą, kad kiekvienas iš mūsų – didesnės visumos dalis.

Taigi, įvairios religijos turi daug bendro, o kai kurie jų tarpusavio skirtumai suteikia galimybių vienai kitą praturtinti. Tai suderinama su nuoseklia pozicija, kad vienos religijos – teisingesnės už kitas, vertinant jų sistemas in corpore, tačiau kartu suvokiant, jog tiesos visuma glūdi tik pačiame Dieve ir bet kokia religija – net pati teisingiausia – turi tik jos fragmentus.