2025–2026 m. minėsime 195-ąsias 1830–1831 m. sukilimo metines. Prisiminkime sukilimo užuomazgas ir laikmečio dvasią. Napoleonmečiu laisvių skonį pajutę europiečiai nenorėjo vėl grįžti atgal prie 1815 m. Vienos kongrese reabilituotos griežtos rankos monarchijos.
Šis nenoras taikytis įžiebė 1830 m. Prancūzijos, Belgijos ir kitų Europos valstybių revoliucinius ir tautinio atgimimo judėjimus.
Įtampa jautėsi ir buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse. Lenkai ir lietuviai buvo nepatenkinti dėl griežtesnio ir vis represyvesnio Rusijos imperijos caro valdymo.
Rusijos imperija laužė 1815 m. Lenkijos Konstituciją, represavo nelegalius būrelius, griežtino cenzūrą. Daugiau laisvių ištroškusias tautas slėgė trisdešimt penki metai carinės Rusijos valdžios priespaudos.
Priespauda, vidinės problemos, kitų valstybių sukilėlių pasiekimai, viltis sulaukti ginkluotos paramos iš Prancūzijos ir Anglijos 1830 m. lapkritį Varšuvoje įkvėpė rengtą sukilimą.
Tų pačių metų pabaigoje Lietuvoje buvo pradėti platinti iš Lenkijos atsiųsti atsišaukimai. Vilniuje buvo sudarytas Vyriausiasis komitetas ir slapti sukilimo komitetai netrukus pradėjo kurtis ir kitose apskrityse. Pirmieji sukilo Raseiniai.
Čia 1831 m. kovo 25 d. suliepsnojęs sukilimas greitai išplito visoje Lietuvoje. Lietuviškieji sukilėlių daliniai puldinėjo miestuose buvusias Rusijos kariuomenės įgulas ir smulkesnius dalinius. Visgi sukilėliams svarbiausių taškų, kur laivais turėjo būti atgabenti anglų ir prancūzų ginklai – Kauno, Vilniaus, Trakų ir Palangos – užimti nepavyko.
Gegužę Rusijos kariuomenė sukilėlius jau buvo stipriai išblaškiusi ir jie pradėjo slapstytis miškuose. Čia prasidėjo partizaninis sukilimo laikas. Sulaukta lenkų sukilėlių pagalbos. Juos vedęs generolas Antanas Gelgaudas netrukus tapo Vyriausiuoju sukilėlių kariuomenės vadu Lietuvoje.
Pertvarkius lietuvių ir lenkų karines pajėgas, ruoštasi kovoti toliau. Ketinta apgulti Vilnių, bet Panerių puolimas sukilėliams buvo nesėkmingas ir likusios pajėgos buvo nukreiptos į Kauną, Šiaulius, Kuršėnus. Deja, čia mūšiai su gausesne ir geriau aprūpinta Rusijos kariuomene taip pat buvo pralaimėti.
1831 m. sukilimo laužai liepsnojo ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje ir Vakarų Ukrainoje. Sukilėlius rėmė dvasininkai, vildamiesi išsilaisvinti iš baudžiavos, į pasipriešinimą įsitraukė ir valstiečiai.
Metų antrojoje pusėje sukilimas buvo galutinai numalšintas. Drąsūs sukilėliai buvo tremiami, buvo priversti emigruoti, nusavintas jų turtas.
Nemažai sukilėlių sumokėjo pačią brangiausią kainą savo gyvybėmis. Tačiau ši kova parodė buvusios Abiejų Tautų Respublikos tautų siekį kovoti už prarastą valstybingumą ir nenorą taikstytis su Rusijos imperijos tironija.
Sukilėlių likimus primena ir Vytauto Didžiojo karo muziejaus Spaudos rinkinyje saugomas vienintelis toks žinomas dokumentas. Tai yra Vilniaus civilinio gubernatoriaus kanceliarijoje sudarytas sukilimo dalyvių alfabetinis sąrašas.
Rusų kalba parengtame rankraštyje šalia pavardžių nurodoma, ką asmuo veikė sukilimo metu ir kokia bausmė už dalyvavimą jam paskirta.
Vertingas dokumentas į Vytauto Didžiojo karo muziejaus rinkinius pateko maždaug prieš 90 metų, kuomet jį dovanojo advokatas Pranas Ysakas – buvęs Vyriausiosios rinkimų komisijos, prižiūrėjusios Lietuvos Steigiamojo Seimo rinkimus, sekretorius.
Rankraštis dar vertingesnis tuo, jog jame galima rasti vienos garsiausių sukilimo dalyvių, grafaitės Emilijos Pliaterytės ir jos šeimos narių pavardes.
Pastaraisiais metais rankraštis buvo rodytas Lietuvos nacionalinio muziejaus, Kelmės krašto muziejaus ir Zarasų krašto muziejaus rengtose parodose.
Džiaugiamės ir didžiuojamės, kad nenuginčijamos vertės, itin reta ir vertinga XIX a. pirmos pusės okupuotos Lietuvos kovas už laisvę menanti vertybė 2024 m. atnaujinta. Buvo atkurtos trūkstamos knygos viršelio ir odinės nugarėlės dalys, sutvirtinti kampučiai, įriebalinta oda.
Restauruojant buvo nuvalyti lapai, atkurtos trūkstamos popieriaus dalys, formuota ir sutvirtinta bloko nugarėlė, nuplyšęs viršelis sujungtas su bloku. Netolimoje ateityje būtinai pasidalinsime knygos skaitmena, kad visi galėtų ją pavaryti.
Restauravimo darbus finansavo Lietuvos kultūros taryba.
Čia galima pažiūrėti, kaip prastai knyga atrodė prieš restauraciją.
Parengta pagal Vytauto Didžiojo karo muziejaus pranešimą
Kada ją visą nuskenuotą bus galima pamatyti internete?
Kodėl abėcėlė buvo pakeista alfabetu ?
Todėl, kad pirmiau ir buvo vadinama alfabetu, o tik vėliau Jablonskiui sunorminus lietuvių kalbą, pradėtas naudoti žodis “abecėlė”
Na, mes šitą žinom, bet kodėl net šimtas metų po Jablonskio naudojam svetimas sąvokas ?
Todėl, kad dalis net ir inteligentų to nesuvokia. Jiems ir w ar q tinka. Liberalų valdžiai lietuvių kalba, jos grynumas ar pan. dalykai jau seniai neberūpi. Rūpinimasis kalba liko tik atskirų entuziastų ir pasišventėlių reikalas. Grįžtame į lenkmetį, į tokią būseną. Tai rodo lietuvių sąmoningumą ir pilietiškumą. Dar nesubrendome kaip politinė tauta.