Lapkričio 12-osios LRT laidoje „Neišspręsti istorijos ginčai“ nagrinėta sudėtinga poetės Salomėjos Nėries biografija. Gyvenusi gan bohemiškai, besinaudojusi „buržuazinės“ visuomenės bonusais, bet nuo jaunystės pakrypusi į kairę, galiausiai atvežusi Lietuvai Josifo Stalino Saulę kultūros ir politikos veikėja vertinta per kūrybinę ir pilietinę prizmę. Laidoje dalyvavo istorikai Nerija Putinaitė ir Nerijus Šepetys.
Bendras laidos naratyvas atrodė savaime suprantamas iki banalumo. S. Nėrį yra už ką gerbti ir už ką smerkti.
Nemaža dalis jos kūrybos turi bendražmogiškos reikšmės ir įeina į lietuvių nacionalinę klasiką. Bet kaip Lietuvos valstybingumo naikintoja ji nusipelno rūstaus ir teisingo teismo. Nerimta teisinti ją tuo, kad Lietuvos likimas spręstas Kremliuje ir kad Saulės vežėjų vaidmuo buvo tik simbolinis. Pagal tokią logiką ir Antanas Sniečkus, ir Justas Paleckis, ir Vincas Vitkauskas su Liudu Gira taip pat buvo tik instrumentai.
Visgi būtent S. Nėris išskiriama iš šio konteksto. Kaip taisyklė, ją labiausiai teisina moterys. Nė vienam iš aukščiau paminėtų Lietuvos valstybės duobkasių nėra skirta tiek apologetinių tekstų kaip jautriai ir pažeidžiamai lyrikei. Rašytojai Petras Cvirka, Antanas Venclova ir Kostas Kubilinskas taip pat nėra tiek teisinami. Juk jie – vyrai, dominuojančios klasės atstovai. Kur jau ten juos lyginti su vargše sistemos auka?
Feminizuotų postmodernistinių kairuolių nuomone svarbi ne tiesa, svarbus jausmas. Net jei S. Nėris būtų dešimteriopai daugiau nusikaltusi lietuvių tautai ir Lietuvos valstybei, ji būtų pateisinama tuo, kad buvo jautri ir naivi romantikė, susižavėjusi radikalios kairės idėjomis, žadėjusiomis laisvę ir lygybę. O svarbiausia – ji buvo moteris. Prispausta nuožmaus, represyvaus patriarchalinio režimo ir svajojusi apie emancipaciją.
Visgi šioje laidoje N. Putinaitės pozicija kiek šiurpino. Lietuvos istorinės publicistikos klasikui Alfredui Bumblauskui paklausus, ar galima S. Nėries atgaila ką nors keistų jos vertinimuose, N. Putinaitė atsakė: ničnieko. Ar tai ta pati N. Putinaitė, užėmusi aukštas diakonės pareigas Evangelikų liuteronų bažnyčioje? Jėzaus Kristaus mokyme atgaila panaikina bet kokią nuodėmę. Bet ne N. Putinaitės mokyme?
Šepetys mestelėjo dar įdomesnę mintį. Anot jo, susižavėjimas kraštutine kaire nesąs joks kriminalas. Problemos esmę sudariusi S. Nėries orientacija į amžinai prakeiktą Rytų kaimyną. Taigi, Rusija – blogis, ar ji būtų kairioji, ar dešinioji. Europa – gėris, tiek kairioji, tiek dešinioji. Ideologijas keičia geopolitika.
Neatmestina, kad tokia retorika Lietuva ruošiama naujai tironijai – iš Europos Sąjungos kairiųjų pusės. Stalininis komunizmas iš Rusijos – blogis, sovietijoje pralaimėjęs trockinis komunizmas iš Europos – gėris.
Stalininis komunizmas pripažino tautą, bent jau kaip laikiną sociokultūrinę ir sociopolitinę formuotę. Trockinis komunizmas nuo pat pradžių buvo kosmopolitinis. Stalininis komunizmas grąžino tradicinę šeimą, trockinis – per Frankfurto mokyklą – siekia ją sunaikinti. O esmė ta, kad ir stalinizmas, ir trockizmas – totalitarinės mokyklos, tik viena iš jų buvo išsaugojusi šiek tiek daugiau sveiko proto nei kita. Ir dabar po liberalizmo priedanga propaguojama būtent ta komunizmo versija, kurioje to sveiko proto buvo mažiau.
Taigi, JAV Demokratų partijos ir Europos Liaudies partijos pavyzdžiu esame kreipiami į šiuolaikinę kraštutinę kairę. O tam reikia pavyzdžių. Ir S. Nėris vėl tampa simboliu, šįsyk – po mirties. Atvežusi J. Stalino Saulę dabar ji šepečių ir putinaičių rankomis veža mums Herberto Markuzės (Herbert Marcuse) saulę.
Putinaitė, dergianti daktarą Joną Basanavičių ir poetą Justiną Marcinkevičių, kūrusius lietuviškos Lietuvos projektą, vaidina labai panašų vaidmenį kaip ir S. Nėris. Pasak lietuvių politinės publicistikos klasiko Viliaus Bražėno, nėra skirtumo – ar Kremlius bus Maskvoje, ar Briuselyje. N. Šepetys čia dar konceptualesnis, ideologines stovyklas vertindamas pagal geopolitiką.
Putinaitė, vertindama lietuvių literatus pagal jų santykį su sovietija, stokoja nuoseklumo. S. Nėris, kaip ir A. Venclova, P. Cvirka, vedė Lietuvą iš laisvos valstybės į sovietiją. J. Marcinkevičius – atvirkščiai. Bet ką reiškia tauta ir tautinė valstybė, kai bendras naratyvas – trockistinis-komunistinis? Kad ir pridengtas liberalizmo vėliava. Taigi, tiek putinaičių, tiek šepečių laukia istorijos teismas. Ne švelnesnis nei nėrių.
Autorius yra istorikas ir politologas
Man atrodo, kad S.Nėries tragedija buvo paprastesnė. Visuotinai žinomas rusiškojo nacional–imperializmo suktumas ir veidmainiškumas, paremtas grąsinimais ir prievarta. Be abejo, Salomėja buvo patriotė, išaugusi ir susiformavusi to meto Lietuvos kultūroje. 1940 m. užėjusiems rusų komisarams ją, kaip ir daugelį to meto Lietuvos kultūrininkų apgauti nereikėjo didelių pastangų. Taip apgauti buvo daugelis. Kitiems baigėsi blogiau.Pateko į tremtį, lagerius ar buvo nužudyti.Reikėjo kažkiek laiko, kol Nėris perprato rusiškąjį nacizmą. Tikriausiai, pradėjo reikšti tam tikrą nepasitenkinimą, pasireiškė atgaila. Tačiau to meto rusų represiniai organai nesiryžo prieš ją imtis kitiems įprastų represijų, nes ji buvo per daug žinoma. Todėl su ja buvo susidorota kitokiu būdu. Taip galima paaiškinti jos paslaptingą ligą. Panašiai nutiko ir P. Cvirkai. Nepaisant to, S. Nėris yra Lietuvos poezijos klasikė.
Matyt, kaip ir Knutas Hamsunas – norvegų literatūros klasikas, Albertas Speeras- žinomas vokiečių architektas?
Norvegai, vokiečiai ar kitos skaitlingos tautos nelygintinos su maža lietuvių tauta. Jie neturi savo didžiųjų imperinių kaimynų, kai Lietuva jau daug šimtmečių turi net tris, kurie pakaitomis Lietuvą okupuodavo. Kita sena tiesa, tai tautos vieningumas. Susitelkimas ir santarvė tarp valstybės piliečių–didelė jėga. 1991 m. sausio įvykių metu tai buvo praktiškai patvirtinta. Šiandieninėj Lietuvoj žydų tautybės ir kai kurie kiti piliečiai gvoltu šaukia:”Ansemitizmas, ansemitizmas ir t.t.” Tai ne kas kita, kaip bandymas sukiršinti ir suskaldyti piliečius, sukelti sumaištį ir betvarkę valstybėje. Paprastai po to ateina vienas iš didžiųjų imperinių kaimynų kažkurių ginti. Jam tai būna geras pretekstas imperijai plėsti.
Labai taiklus pastebėjimas. Įvertinant struktūrų veikimo metodus, itin didelė tikimybė taip ir buvus. Ta pati puiki įžvalga (analogija) ir su Cvirka
Ir visgi manyčiau, kad S. Nėries didesnio puolimo negu kitų priežastis yra ne trockizmo ir stalinizmo konfrontacijos frontas, kaip, beje, ir J.Marcinkevičiaus atžvilgiu, o pažiūrų lietuviškasis “antilenkizmas” jų kūryboje, laikysenoje. Pvz. tai yra akivaizdu S. Nėries poezijos eilutėje – “Vilnele bėk į Viliją, o Vilija į Nemuną. Sakyk Tėvynę mylime – labiau mes už gyvenimą”. J. Marcikevičiaus, apskritai, tiek kūryba, tiek veikla susijusi su lietuvybės, jos dvasios gaivinimu Vilniuje (eilutė su pakilimu -“išvažiuoja Vilniun Simas”). Apie tokią priežastį, beje, bylotų ir tas faktas, kad tą TV laidą, kurioje S. Nėris išdavike laikoma, vedė prolenkiškos Lietuvos istorijos istorikas Lenkijos valstybės, ar net ne du kartus, už nuopelnus jai apdovanotasis – A. Bumblauskas. Taigi, čia tais veiksmais ne H. Markuzė į Lietuvą yra vežamas, o veikiau stengiamasi nutraukti, išguiti lietuvybės tapatybes sostinėje Vilniuje.
O šių laikų ideologinio išsivertimo pavyzdys—-buvęs Rusijos priešas Kadyrov tapo Kremliaus šunimi.
Gerbiam Cvirką, Nėrį , Girą už jų kūrinius iki 1939 metų. Spausdinsim, įdėsim į chrestomatijas . Bet mandagesniais žodžiais pridursime , kad vizginosi bolševikų valdžiai. Ar aiškiai sudėliojau ?
Salomėja, kaip ir daugelis kitų lietuvių Vaikų-paklydėlių, grįžo Tėvynei – arba tiesiogine atgaila arba savo kūryba. Salomėjos perskaitykit Eglę žalčių karalienę, o Kubilinsko – Vilką vilkišių. Sūnus, kuris tėvui liko ištikimas, nesupranta kodėl tėvas tiek džiaugiasi kito sūnaus, paklydėlio, sugrįžimu. Tam gerajam sūnui toks nesupratingumas atleistinas. Bet Putinaitė yra krikščionių kunigė – turėjo būti ką nors girdėjusi apie atgailą. Tuo labiau, kad dėl savo nuolatinės antilietuviškos agitacijos pati yra dukra paklydėlė. Ir nerodanti jokių atgailos ženklų.
Iš tikrųjų viskas atleistina jiems kaip yra pamokyme pasakyta sūnaus paklydėlio atveju, be to, juo labiau, kad galimai jie klaidingai ėjo Smetonos politikos rodytu keliu – 1939 m. spalio 10 d. Tarpusavio paramos sutartis su Maskva, jai dislokuojant 20 tūkst. karių Lietuvoje, bei 1940 m. birželio 14 d. ultimatumo priėmimas, kariuomenei nesipriešinant – atiduodant tėvynę Lietuvą Maskvos valdžiai, areštavus jos reikalavimu savo ministrus ir taip atiduodant juos Maskvos teismui ir t.t. ir pan. Taigi gal tokiu atveju ir Smetonos valdžios asmenų politiką, konkrečiai priimtus 1939 m. ir 1940 m. Maskvos ultimatumus derėtų laikyti kalaboravimu, išdavyste, o ne tik Nėries, buvusios jau Maskvos nelaisvėje, už geležinės uždangos, į Maskvą nuvežtos atliktą Stalino pagarbinimą?… Kur šiuo atveju TV laidoje kalbėjusiųjų tėviški protai ir širdys…
Kai Mao vykdė kultūrinę revoliuciją, mokiniai žudė mokytojus, kurie buvo seno raugo. Lietuvoje tai dar nevyksta ?
Kundrota pasodino o tas p y d a r a s kuris praloše 40 milionu penciju kaupimo antrankis namu arestas ha ha ha ha
Eilinį syki pažymėsiu, kad Marius Kundrotas man yra vienas geriausių „Alko“ autorių, jo straipsniams ir net pačiai jo laikysenai, kiek sugebu ją pajusti, dažniausiai su malonumu pritariu (su nedidelėmis išimtimis, apie kurias dabar ne laikas kalbėti). Ir šis straipsnis – ne išimtis.
Lietuvos fašistuojanti valdžia neturi kitų darbų,kaip tik juodinti Tarybų Sąjungoje gyvenusius Lietuvos patriotus,tada žmonės buvo tikrai geresni,nei dabartiniuose supuvusio kapitalizmo laikais ,reikia butinai kažką apkaltinti išdavyste,dar svarbiau perrašyti visą istoriją,kokie mes lietuviai būtume buvę galingi,jei nebūtų buvę “okupantų”,bet žmonės supraskite,jeigu būtų laimėjęs hitleris,Lietuvos nebebūtų.