D. Kuolys. Ką daryt su rusų kultūra? – neįveikiamas galvosūkis lietuviškiems protams

„Joks atlikėjas iš Rusijos neįkels kojos į Lietuvą. Nesvarbu, ar koncertavęs okupuotose teritorijose, ar ne. Rusijos tautai irgi jau laikas susimąstyti. Valstybinio Vilniaus mažojo teatro direktorius informuotas, jog ryt laukiu arba aiškaus ir nedviprasmiško teatro meno vadovo R. Tumino atleidimo, arba tegul direktorius deda ant stalo savo pareiškimą išeiti iš darbo. Atsiprašau, garbusis režisierius man niekuo nesiskiria nuo girto rusų kareivio, belendančio į svetimą žemę“, – 2022-ųjų vasarį paskelbė tuometinis Lietuvos kultūros ministras Simonas Kairys.

Mūsų šalies propagandinis laukas ir ministro valdiniai tokiai pozicijai gana entuziastingai pritarė. Režisieriaus Rimo Tumino sulyginimui su „girtu rusų kareiviu“ bei jo ištrėmimui iš Mažojo teatro ir Lietuvos neprieštaravo nei prezidentas, nei premjerė, nei šalies teatro bendruomenė.

2023-iųjų sausį Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras savo svetainėje proklamavo, kad „išėmė iš repertuaro“ Sergejaus Prokofjevo „Romeo ir Džuljetą“ ir Igorio Stravinskio „Šventąjį pavasarį“. Tam pritardamas kultūros ministras išdėstė „mentalinio karantino“ – atsiribojimo nuo visos rusų kultūros – programą.

Ir štai, 1944-ųjų balandžio 23-iosios įrašas poeto Vinco Mykolaičio-Putino dienoraštyje:

„Simfonijos koncertai Vilniuje šiuo metu tai tikras dvasios poilsis ir nusiraminimas. Beveik visus juos lankau. Štai ir dabar neseniai sugrįžau iš 28-ojo šių metų simfoninio koncerto. Buvo atlikta Glazunovo „Karnavalas“, Rimskij-Korsakovo „Šecherazada“ ir Čaikovskio 4 simfonija. Visi trys labai stiprūs, dramatiški ir įspūdingi dalykai. Dirigavo Balys Dvarionas.“

Kalba Vincas Mykolaitis apie Vokietijos okupuotą, nacių valdomą Vilnių, apie miestą, vos prieš trejus matus patyrusį siaubingą bolševikinės Rusijos terorą. Terorą, prieš kurį sukilti ragino lietuvius 1941-ųjų vasarą rašytais eilėraščiais.

„Iš karto uždėti neigiamą štampą [rusų] tautybei ir jų kultūrai, manau, kad yra visiškai neteisinga, neadekvatu ir politikai taip elgtis neturėtų. […] Esu prieš Rusijos skleidžiamą, Kremliaus skleidžiamą kultūrą, kur kultūra naudojama kaip minkštoji galia, didinant Rusijos šovinistinę politiką“, – prieš kelias dienas pareiškė paskirtasis kultūros ministras Šarūnas Birutis.

Ir iš karto sulaukė Simono Kairio ir veik viso propagandinio lauko pasmerkimo.

LRT portale tokią Šarūno Biručio poziciją sukritikavo ir kalbintos kolegės humanitarės. „Čia reikia profesionalaus žvilgsnio ir požiūrio, o ne tokių [Biručio] pareiškimų. […] Stovėjimas nuošalyje – irgi politinė pozicija“, – sakė viena kolegių. O profesionalus žvilgsnis, pasak kolegės, mums rodo, kad rusų kultūros ir politikos neįmanoma atskirti. Todėl privalome laikytis aktyvios ir tvirtos pilietinės nuostatos visos rusų kultūros atžvilgiu – „skelbti jai moratoriumą“.

Tiesa, kolegė pripažįsta, kad vis dėlto pasitaiko kūrinių, oponuojančių Rusijos politiniam režimui. „Bet ar jie priklauso dabartinei rusų kultūrai? Tikriausiai ne“, – daro griežtą išvadą.

Ir kodėl ketvirtąjį dešimtmetį savoje valstybėje gyvenančius lietuvius rusų kultūros akivaizdoje vis ištinka paaugliška isterija?

Jau po 2022-ųjų vasario 24-osios, po Rusijos karinės invazijos į Ukrainą, Tėvynės sąjungos partijos vadovaujama Švietimo, mokslo ir sporto ministerija išmetė iš mokyklinės lietuvių literatūros programos Martyną Mažvydą ir įrašė į ją anksčiau nebuvusius rusų autorius Ivaną Krylovą, Ivaną Turgenevą.

Pasiūlymą įtraukti į programą ukrainiečių literatūros klasiką Tarasą Ševčenką, ministerija griežtai atmetė. Bet į rusų literatūros programą – Lietuvos jaunimo ir čia prieglobstį radusių ukrainiečių pilietiškumui ugdyti – įrašė Michailą Lomonosovą, Rusijos imperinius karus šlovinusį poetą. Ir šie sprendimai Tėvynės sąjungos ministrės buvo pasirašyti visam propagandiniam laukui tylint – taigi pritariant.

Ir štai, tas pats propagandinis laukas, šįsyk ir kolegų humanitarų lūpomis, skelbia reikalavimą atsiriboti nuo visos rusų kultūros. Taigi ir nuo baltistų Vladimiro Toporovo, Viačeslavo Ivanovo? Nuo didžiųjų XX amžiaus humanitarų Michailo Bachtino, Jurijaus Lotmano, Sergejaus Averincevo? Darsyk – nuo Boriso Pasternako ir Vladimiro Nabokovo?

Nuo Andrejaus Sacharovo, Sergejaus Kovaliovo, Anos Politkovskajos? Nuo rusų kultūros Lietuvos intelektualų Levo Karsavino, Vosyliaus Sezemano? Nuo rusiškai rašiusio Grigorijaus Kanovičiaus?

Ir kodėl mums iki šiol stinga ramaus kritiško žvilgsnio į rusų kultūrą? Kodėl vis pritrūksta išmintingos pusiausvyros? Gebėjimo skirti pelus nuo grūdų – nebrukti savo vaikams rusų imperinių tekstų, bet ir nesislėpti nuo visko, kas parašyta rusiškai.

O, regis, praverstų šiandien seno Lietuvos bajoro Česlovo Milošo liūdnas šypsnys: nuo Rusijos imperijos artimiausiu laiku nepabėgsime, tad reikia kuo geriau pažinti rusų kultūrą, kad Rusijai nepasiduotume.

1920-ųjų nuotraukoje – Michailas Bachtinas, jaunystės metais gyvenęs Vilniuje ir Odesoje: