D. Rastenienė. Gerų renginių sangrūda

Jai seniai stebiuosi, kaip gali būti, kad dažniausiai geri ar bent iš pavadinimo įdomūs renginiai susigrūda į tas pačias dienas ar eina tiesiog padieniui? Į klausimą iki šiol neatsakiau. Regis, informacijos gausu – rengėjai galėtų pasidomėti ir sąmoningai pasirinkti kitą kokią dieną. Juk kultūros renginių auditorija daugmaž ta pati… Bet taip nėra, renginiai ima ir sueina į tas pačias dienas… Ir taip toli gražu ne pirmas kartas!

Štai lapkričio 13 d. Vilniaus rotušėje vyks labai įdomi paskaita „Sovietinio modernizmo skrydis“, kurią skaitys kultūros aktyvistas ir tyrinėtojas Darius Pocevičius.

Kaip rašo rengėjai, o jie – tai Vilniaus rotušės darbuotojai, „modernizmo apraiškas, pasireiškusias 1955–1980 m. Vilniaus architektūroje ir vilniečių menininkų kūriniuose, reikėtų nagrinėti platesniame istoriniame ir politiniame kontekste.

Pastaraisiais metais tarpukario Kauno modernizmas iškeltas į tokius padebesius, kad tarpukario Vilniaus modernizmui viešajame diskurse dažnai nelieka vietos. Kaip nutiko, kad reprezentacinis kaunietiškas modernizmas, kurį tiksliau būtų vadinti eklektika, taip nustelbė vilnietiško modernizmo grynuolius?

Pirmąjį pokario dešimtmetį Vilniuje klestėjęs monumentaliojo klasicizmo stilius dažnai vadinamas įvairiais terminais: socrealizmu, socialistiniu klasicizmu, stalinine architektūra, Stalino ampyru, sovietiniu imperiniu stiliumi, pseudoklasicizmu, sovietiniu istorizmu, retrospektyvizmu. Iš kur kilo tokia įvairovė? Ar šie terminai nėra vartojami politiniais sumetimais?

Kalbant apie 1955–1980 m. modernizmą, dažniausiai prie jo pridedamas prielipas „socialistinis“ arba „sovietinis“. Kaip jis atitiko pasaulines modernizmo tradicijas? Ar V. Bložės ir S. Gedos eilėraščius, V. Čekanausko ir brolių Nasvyčių projektus, B. Žilytės ir V. Kisarausko tapybos darbus galime vadinti socialistiniu modernizmu? Kokius Vilniaus architektų, rašytojų, dailininkų ir skulptorių kūrinius priskirtume emblematiškiems lietuviškojo modernizmo kūriniams?

Į šiuos klausimus bandys atsakyti Vilniaus miesto tyrinėtojas Darius Pocevičius, neseniai išleidęs naują knygą „Istoriniai Vilniaus reliktai 1944–1990“.

Renginys vyks Vilniaus rotušėje, Vilnius, Didžioji g. 31, nemokamai.

xxx

Vilniaus rotušė matyt sumaniusi architektūrinį ciklą, nes lapkričio 20 d, 18 val. ten pat bus skaitoma paskaita „Avangardo architektūra Vilniui“. Paskaitą skaitys architektas prof. Tomas Grunskis.

Kaip rengėjai rašo, „ Avangardas mene ir architektūroje – tai visada kontraversija, kuri dėl jos priešpriešų, efemeriškos ir dinaminės įtampos dažnai yra atmetama tuo pačiu metu, kuriuo iškyla. Tai natūrali avangardo būsena, kad ir kur jis reikštųsi. Net ir atmestas, jis visada rodo visuomenės kultūros ribinius būvius, konfliktišką poreikį kvestionuoti dabartį ir utopinio mąstymo vektorius atskiru laikotarpiu. Paradoksalu, bet avangardas, būdamas dekontekstualus savo esme, gali būti atpažintas tik kontekstualiai, lyginant jo manifestus tam tikroje sociokultūrinėje aplinkoje tam tikru laiku. Tačiau net ir paneigtas jis dažnai tampa tos aplinkos kokybiniu rodikliu ar mato vienetu sociokultūrinei situacijai suprasti.

Avangardiška architektūroje gali būti idėja, metodas ir forma, produktai, kuriuos lemia esmingai kitoks – avangardiškas mąstymas. Be jo architektūra tėra „statybos menas“, pasiliekantis už sociokultūrinio reiškinio ribų. Apie būtent tokio – avangardinio – mąstymo apraiškas ir bus ši paskaita. Jas atpažinsime vieno įdomiausių architektų – kūrėjo Valdo Ozarinsko – bei jo bendraminčių architektų darbuose, kurtuose Vilniui ir Vilniuje XX a. pab. – XXI a. pr.“

xxx

O lapkričio 26 d. lektorius architektas Martynas Mankus čia skaitys paskaitą „Postmodernizmas lūžio metais“.

„Postmodernizmas – dažnai vartojamas terminas, skirtas apibrėžti vieną dominuojančių XX a. pabaigos architektūros tendencijų. Pastaruoju metu šio laikotarpio architektūra Lietuvoje susilaukia nemažai dėmesio: šiai srovei priskiriami objektai yra tiek griaunami, tiek pripažįstami kultūros vertybėmis. Postmodernizmo tendencijos XX a. pabaigoje persipynė su esminiais politiniais, socialiniais, kultūriniais lūžiais visuomenėje. Paskaitoje bus siekiama atskleisti, kiek ir kaip šie lūžiai atsispindėjo to meto Vilniaus ir visos Lietuvos architektūroje“, rašo rengėjai.
xxx

Ne veltui parašiau žodį sangrūda. Tą pačią lapkričio 13 d., tik valandą anksčiau, 17 val., Vilniuje Vrublevskių biblioteka rengia paskaitą ar susitikimą „Žiemgalių, sėlių ir kuršių praeitis XIII a. dokumentuose“. Tai projekto „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ pristatymas.

Kaip rašo rengėjai, renginyje dalyvauja šio projekto sumanytojai bei vykdytojai – Andrius Bitaitis, asociacijos žiemių pradas „Simkala“ vadovas, Gražvydas Balčiūnaitis, Pasvalio krašto muziejaus istorikas, bei autorius istorikas Tomas Baranauskas. Istorikas išsamiai pristatys šio projekto metu parengtus rinkinius „Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae“, „Sėlos aktai. Acta Seloniae“ ir „Kuršo aktai. Acta Curoniae“.

Projekto leidinius papildo 24 didelio formato įrėmintų dokumentų fotokopijos, kurios bibliotekoje bus eksponuojamos iki gruodžio 7 d.

Žiemgala XIII a. dokumentuose – tai istorinių dokumentų paieškos užsienio archyvuose, trukusios net keletų metų, jų studijų bei publikavimo projektas, skirtas Žiemgalos ir jos kaimyninių žemių istorinės raidos bei geografijos pažinimui.

Dokumentų fotokopijų rinkinys sudarytas iš plačiai po Europos archyvus išsibarsčiusių ir į leidinius „Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae“, „Sėlos aktai. Acta Seloniae“ ir „Kuršo aktai. Acta Curoniae“ įtrauktų XIII a. aktų, bulių, žemių aprašų bei vėlesnių kai kurių jų nuorašų didelio formato reprodukcijos. Įdomu tai, kad šie dokumentai kartu yra ir seniausios Šiaurės Lietuvos gyvenviečių „gimimo“ – t. y. paminėjimo – metrikos, kurių neturėjo galimybių pamatyti nei šių vietų gyventojai, nei plačioji Lietuvos visuomenė.

„Žiemgalos aktai. Acta Semigalliae“ – į šį leidinį pateko visų pirma du Žiemgalos istorinės geografijos pažinimui ypatingą reikšmę turintys 1254 m. balandžio mėnesio Žiemgalos dalybų aktai. Lietuvai jie svarbūs dar ir tuo, kad čia pirmą kartą paminėtos šiaurės Lietuvos vietovės – Žagarė, Šilėnai (prie Kuršėnų) ir Žiemgalos kaimynė Upytės žemė. Ten pat esantis Upytės ir Žiemgalos kaimynystėje buvusios Šiaulių žemės paminėjimas yra reikšminga nuoroda, padedanti Šiaulių krašte lokalizuoti 1236 m. įvykusį Saulės-Šiaulių mūšį – pirmosios įspūdingos Lietuvos karinės pergalės vietą.

„Sėlos aktai. Acta Seloniae“ – tai projekto „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ tęsinys. Šio rinkinio tema – rytinė Žiemgalos kaimynė Sėla, kurios dalybų aktas sudarytas 1256 m. pabaigoje. Žiemgalos ir Sėlos istoriniai likimai XIII amžiuje buvo glaudžiai susiję. Juos sieja 1218–1226 m. formaliai gyvavusi Sėlos vyskupija, apėmusi rytų Žiemgalą ir šiaurės Sėlą, taip pat galutinis viduramžių vokiečių ekspansijos rezultatas – Kuršo, Žiemgalos ir Sėlos padalijimas į bemaž lygias pietines ir šiaurines dalis, atitekusias atitinkamai Lietuvai ir Livonijai (nuo 1918 m. – Latvijai).

„Kuršo aktai. Acta Curoniae“ – tai projekto „Žiemgala XIII a. dokumentuose“ trečioji dalis, skirta vakaruose su Žiemgala besiribojančiam Kuršui. Kuršo aktų palikimas yra pats gausiausias, o jo dalybų aktai yra išsamiausias XIII a. istorinės geografijos šaltinis visose baltų žemėse. Kuršą su Žiemgala XIII a. siejo ne tik bendra kova prieš kalavijuočius ir kryžiuočius, ne tik geografinės sąsajos, bet ir panašus istorinis likimas. Kuršas, kaip ir Žiemgala bei Sėla, XIII a. buvo padalintas į šiaurinę ir pietinę dalis, kurios po XIII–XIV a. kovų atiteko atitinkamai Livonijai ir Lietuvai, o vėliau – Latvijai ir Lietuvai.

Leidiniuose parengtos naujos jų tekstų lotynų bei senąja vokiečių kalba publikacijos bei pirmą kartą skelbiami vertimai į lietuvių kalbą.

Projekto trečiojo etapo rezultatą – leidinį „Kuršo aktai. Acta Curoniae“ – vakaro metu bus galima įsigyti nemokamai.

xxx

Vėlgi ta pačią lapkričio 13 d. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje vyks konferencija „Drauge modernios valstybės link: litvakai Lietuvos ir Izraelio valstybingumo istorijoje“, skirta Lietuvos 100-mečiui ir Izraelio 70-mečiui paminėti. Renginio programoje – Lietuvos ir Izraelio mokslininkų pranešimai apie Lietuvos žydų indėlį kuriant Lietuvos valstybę 1918 metais bei litvakus, aktyviai prisidėjusius prie Izraelio valstybės kūrimo. Pranešimus skaitys Lietuvos istorijos instituto istorikai dr. Darius Staliūnas, dr. Algimantas Kasparavičius, dr. Tomas Balkelis, dr. Eglė Bendikaitė, Ben Guriono universiteto profesorius dr. Mordechai Zalkinas, kiti pranešėjai. Lietuvos mokyklų moksleiviai pristatys tyrimus apie vietos žydų bendruomenių gyvenimą.

Šia proga bus atidaryta ir specialiai Lietuvos šimtmečiui skirta Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos centro parengta paroda „Atspindžiai suskilusiame veidrodyje“, siekianti pristatyti turtingą ir įvairiaspalvį Lietuvos ir Vilniaus žydų bendruomenių gyvenimą tarpukaryje – socialinės rūpybos ir medicinos sistemą, švietimo ir ugdymo institucijas, meną, mokslą ir literatūrą, svarbią šių bendruomenių vietą tarptautiniame žydų kultūros kontekste.

Renginį organizuoja Užsienio reikalų ministerija kartu su Izraelio ambasada Lietuvoje, Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka, Lietuvos istorijos institutu, Lietuvos žydų bendruomene ir Tarptautine komisija nacių ir sovietinio okupacinio režimų nusikaltimams įvertinti. Dalyvių registracija iki lapkričio 12 dienos el. paštu: gustas.siauciulis@praktika.urm.lt. Konferencijos pradžia: 10 val.

xxx

Įsibėgėja žymaus fotomenininko Antano Sutkaus retrospektyva „Kosmosas“ Nacionalinėje dailės galerijoje, kuri buvo atidaryta lapkričio 9 d.

Kaip rašo rengėjai, „fotografo Antano Sutkaus retrospektyva KOSMOS skiriama Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. Šis žymus fotomenininkas – XX a. II p. Lietuvos metraštininkas, jo sukurtuose vaizduose atsispindi mūsų šalies ir jos gyventojų veidas.

A. Sutkaus estetikos esmė glūdi laisvame žvilgsnyje. Jo kūriniai pasiekė jautrumo ir tobulumo aukštumas: į darnią visumą apjungta kompozicija, konstrukcija ir turinys per laiką kito, tačiau jų pradmenis jau galima įžvelgti ir ankstyviausiuose darbuose.

„Kosmos“ graikų kalba reiškia visų daiktų ir laiko visumą – tai kažkas daugiau, nei galime paprastai pamatyti. Pasak parodos kuratorių, ši idėja puikiai atskleidžia A. Sutkaus fotografijų universalumą – jos atspindi žmones, šalį, liūdesį ir džiugesį, dangų ir vandenį, vienatvę, senatvę, džiaugsmą ir žaidimą. Paroda, kurioje rodoma beveik 300 kūrinių ir dalis jų yra niekada nematyti, siūlo naują žvilgsnį į itin vertingą vieno iš Europos fotografijos gigantų kūrybą. Projektą bendradarbiaudami organizuoja trijų šalių: Lietuvos, Prancūzijos ir Vokietijos, – meno profesionalai ir institucijos.

Paroda veiks iki 2019 m. sausio 13 d.

xxx

Visi čia minimi renginiai verti dėmesio, bet kaip visur suspėti? O dar daugybė nepaminėtų?

Gal be reikalo mes leidžiamės būti pravardžiuojami provincija – reikia tik suktis. Nes architektūros pažinimas ir suvokimas mums labai aktualu, bent jau tuo atžvilgiu, kad galėtume remdamiesi teoriniu bagažu objektyviai vertinti šiuolaikinę statybą, istorija mums taip pat labai svarbu – pirmieji XIII a.vertimai į lietuvių kalbą vien ko verti, o apie fotomeno klasikų retrospektyvas ką nors aiškinti būtų labai retoriška. Man regis, turėtų būti savaime aišku, kad tokios progos praleisti niekaip negalima…