XX a. II pusėje įvertinus Trakų istorinę ir kultūrinę reikšmę istorijoje buvo susirūpinta kultūros vertybių apsauga. 1958 m. Trakų Pusiasalio pilies ir Užutrakio dvaro parkai buvo įtraukti į gamtos paminklų sąrašus, o 1960 m. dar įkurtas ir Trakų landšaftinis draustinis, kuriame turėjo būti saugomas ežerynas su istoriniu Trakų miestu. Tais pačiais 1960 m. miestui buvo suteiktas vietinės reikšmės urbanistikos paminklo statusas, tačiau kartu buvo pradėtas realizuoti 1956 m. miesto generalinis planas: pagal kurį buvo naujai įrengtos Banelio, dabar Mindaugo, ir Birutės g. atkarpos, pastatyta 964 vietų I vidurinė mokykla su internatu, dabar Birutės g. 44. Buvusios šv. Trejybės cerkvės vietoje įrengtas šios mokyklos stadionas, rekonstruotas 2016-2017 m. Didelę žalą istorinės Trakų miesto centrinės dalies vaizdui padarė kultūros namams numatytoje vietoje 1957-1962 m. pastatytas restoranas su viešbučiu „Galvė“. Jis šioje vietoje atsirado po to kai, net tuomet, kilus mokslo visuomenės pasipiktinimui, buvo atsisakyta jį statyti Trakų vaivadų Oginskių dvaro sodybos teritorijoje prie Galvės ežero, dabar sklypai Karaimų g. 19 – 21. Be to, statant tipinį 4 aukštų namą, dabar Vytauto g. 37, ir kino teatrą, dabar Vytauto g. 35, buvo išgriautas nedidelis Trakų senųjų statinių kvartalas, kurio dalis, greičiausia, yra priklausiusi žydams rabinistams. O statant Trakų raj. vykdomojo komiteto pastatą su garažais neliko medinės jų sinagogos ir kartu buvo sunaikinta Mahometonų gatvelės atkarpa vedusi į kažkada totorių gyventą teritoriją – Dudakalnį. Statant gyvenamuosius namus Vytauto g. tarp Maironio ir Mindaugo gatvių, nugriauti mediniai pastatai, tarp jų XIX a. statyta „pilis – kalėjimas“ bei XVIII a. dvarelis. 1960 m., išardžius akmeninį gatvės grindinį, buvo išasfaltuota Karaimų g., tačiau atsisakyta griauti karaimų apgyventos teritorijos šiaurės rytų dalį ir ši miesto dalis paskelbtas vietinės reikšmės architektūros paminklu.
1969-08-22 Lietuvos Ministrų Tarybos Nutarimu „Dėl Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Kėdainių ir Trakų istorinių senamiesčių apsaugos, tvarkymo ir eksploatavimo gerinimo“ buvo nustatyta Trakų senamiesčio teritorija ir suteiktas respublikinės reikšmės urbanistikos paminklo statusas. Ši teritorija apėmė tuomet dar mažiausia sunaikintą miesto dalį nuo Geležinio tilto iki Maironio g. Tuo tarpu likusi miesto dalis buvo palikta tolimesniam niokojimui. Tais pačiais 1968 m. buvo parengti senamiesčio rekonstravimo projektiniai siūlymai, architektas S. Mikulionis. 1971 m. Paminklų konservavimo institute pradėtas rengti senamiesčio regeneravimo projektas. Tačiau tuo pat metu patvirtintas naujas Trakų miesto generalinis planas, kurio rengėjas buvo Miestų statybos projektavimo institutas, architektas Kazimieras Bučas. Miestą buvo numatyta padidinti daugiau negu 3 kartus t. y. sukurti „Didžiuosius Trakus“.
Be to, numatyta, kad šiaurinė Trakų dalis bus „istorinis architektūros bei „etnografijos paminklų draustinis“, teritorija į pietus nuo jo – draustinio įtakos zona, o visa pietinė pusiasalio dalis, kurioje jau vyko nauja statyba – nevertingas plotas. Pagal šį projektą daugiabučiai gyvenamieji namai, kuriuos buvo numatyta statyti esą nevertingoje P miesto dalyje, turėjo sudaryti 60% viso gyvenamojo fondo. Taigi beveik visą Trakų miesto centrinę dalį į pietus nuo pusiasalio pilies buvo numatyta nugriauti. Šioje teritorijoje nuo Banelio, dabar Mindaugo g., buvo planuota užstatyti 3—4 aukštų daugiabučiais namais, be to, čia turėjo būti vidurinių mokyklų ir ikimokyklinių vaikų įstaigų kompleksas, ligoninė, poliklinika ir kt., o ant Bernardinų kalno, vienuolyno griuvėsių vietoje – daugiaaukštis užsienio turistų viešbutis. Išilgai pusiasalio einančią pagrindinę Vytauto – Karaimų gatvę buvo numatyta paplatinti nuo 12—13 iki 22 metrų.
Pusiasalio dalijimas į skirtingos vertės zonas 1971 m. generaliniame plane turėjo neigiamą poveikį ir 1974 m. Trakų senamiesčio regeneravimo projektui, kurį rengė Paminklų konservavimo institutas, architektai Romualdas Jurgilas ir Antanas Pilypaitis. Šis projektas taip ir nebuvo įgyvendinamas. Nuo 1971 m., realizuojant generalinį planą, pietinėje Trakų pusiasalio dalyje buvo intensyviai statomi daugiabučiai namai. O ir draustinio zonoje buvo toliau griaunami mediniai tradiciniai Trakų pastatai, kai kada net vertingos architektūros, o jų vietose ir tuščiuose plotuose statomi 3—6 aukštų gyvenamieji namai, kurie iš esmės pakeitė tradicinį užstatymo mastelį. Birutės g., šalia daugiabučių buvo pastatyta vidurinė mokykla, dabar Birutės g. 48, Mindaugo g. išplėsta ligoninė, pastatyta poliklinika, dabar Mindaugo g. 15 – 17, Vytauto g. — kultūros rūmai, dabar Vytauto g. 69, universalinė parduotuvė „Skaistis”, dabar Vytauto g. 60, rajono vykdomasis komitetas, dabar Vytauto g. 33, bankas, milicijos ir teismo pastatas, dabar Vytauto g. 55-57 ir kt.
1984 m. parengtas naujas senamiesčio regeneravimo projektas, kuris nagrinėjo jau visą senamiestį. Projekto autoriai architektai Giedrė Filipavičienė, Romas Jurgilas, istorikas Algirdas Baliulis. 1984-1985 m. parengtas naujas Trakų miesto generalinis planas, kurio rengėjas Miestų statybos projektavimo institutas, architektas Saulius Dagelis. Generaliniame plane bandyta taisyti ankstesnes klaidas, bet didžioji vertybių dalis jau buvo sunaikinta. Kilus eiliniam skandalui tuometinės Partizanų g. teritorijoje, dabar Bernardinų g., kur dar 1981 m. archeologinių tyrimų metu buvo rastos Skaisčiausios Dievo Motinos gimimo cerkvės, minimos nuo 1384 m., su didelėmis kapinėmis, liekanos, kai jos vietoje turėjo būti pastatyti daugiabučiai namai, 1989 m. pirmą kartą buvo išplėstos senamiesčio ribos ir paminklui suteiktas be urbanistikos dar ir respublikinės reikšmės archeologijos – Trakų senojo miesto vietos (u.k. 27125) statusas. Dabar jau imta saugoti teritoriją nuo Geležinio tilto iki pietiniame miesto gale esančios autobusų stoties.
Trakams esant tik eiliniu rajono centru, 1984 m. senamiesčio regeneravimo projektui realizuoti nebuvo objektyvių sąlygų. Laikui bėgant tapo aišku, kad šis projektas bus neveiksmingas juridinis dokumentas. Susidarė situacija, kurioje, nepaisant naujų projektų, galėjo būti tęsiama ankstesnė Trakų miesto ir arealo formavimo politika, neatsižvelgiant į toje teritorijoje vis dar esančias gamtines ir kultūrines vertybes. 1990 m. buvo baigta rengti Trakų istorinio nacionalinio parko koncepcija, kurios darbo vadovai architektai A. Miškinis ir V. Stauskas, o 1991 m. Lietuvos Respublikos Atkuriamasis Seimas paskelbė įsteigiąs Trakų istorinį nacionalinį parką. 1993-12-06 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“ patvirtinta Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema. Trakų senamiestis tapo sudėtine Trakų istorinio nacionalinio parko urbanistinio draustinio dalimi.
Rengiantis restitucijos procesui, kuris iš esmės galėjo pakeisti Trakų miesto istorijos bėgyje susiformavusią žemėvaldą ir žemėnaudą, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos užsakymu 1993 m. buvo parengtas „XV-XX a. respublikinės reikšmės architektūros ir urbanistikos paminklo Trakų senamiesčio sklypų išplanavimo projektas, rengėjas UAB Paminklų restauravimo institutas“. Projekto vadovė Giedrė Filipavičienė. Projektas patvirtintas 1993-12-22 LR Trakų rajono valdybos Potvarkiu Nr. 395v „Dėl Trakų senamiesčio sklypų išplanavimo projekto“. Šiame projekte išanalizavus sklypų formavimosi raidą buvo ne tik pasiūlyti plotai ar ribos, bet ir žemės naudojimo paskirtis bei būdas.
Šis projektas, būdamas vienu iš specialiųjų teritorijų planavimo dokumentų, kuriuo turėjo būti vadovaujamasi gražinant arba parduodant žemę Trakų mieste, ir vėl buvo laikytas tik rekomendacinio pobūdžio ir juo vadovautasi su tam tikromis išlygomis. 1995 m. Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos užsakymu buvo parengtas pradinis dokumentas Trakų senamiesčio regeneravimo projekto – „Tvarkymo ir naudojimo režimas“, rengėjas UAB Paminklų restauravimo institutas, projekto vadovas Algirdas Steponavičius.
Šis dokumentas patvirtintas Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos 1996-07-17 įsakymu Nr. 71. Jis turėjo būti reglamentu nustatančiu sisteminius visų vertybės elementų apsaugos reikalavimus bei atskiriems vertybės komponentams nustatantis individualų režimą. Tačiau tyrimais pagrįstų reikalavimų apsaugai susisteminimas ir perteikimas teisine forma, kuri turėjo iš esmės reglamentuoti visą statybinę veiklą ir senamiesčio teritorijos naudojimą tapo valstybės ir savivaldybės institucijoms pernelyg sunkia našta. Tad ir šis dokumentas Trakų senamiesčio apsaugos sistemoje iki šiol realizuojamas tik dalinai, t. y. su tam tikromis išimtimis.
Maža to, 1995 m. pradėti Trakų senamiesčio regeneravimo projekto darbai sustabdyti neapibrėžtam laikui. 1996 m. senamiesčio ribos antrą kartą buvo išplėstos prijungiant prie buvusios teritorijos Užtiltę iki Rėkalnės „žiedo“ esančio Karaimų gatvės gale, taip pat Totoriškių ežero pakrantėje esančias senąsias ir naująsias Karaimų kapines. Jo plotas išsiplėtė iki 166,5 ha. Objektas įtrauktas į respublikinį kultūros vertybių registrą kaip urbanizuota vietovė – Trakų senamiestis (u. k. 17114).
1996 m. sausio 23 d. Lietuvos Prezidentas patvirtino Trakų herbą, kuriame vaizduojama veidu į žiūrovą atsukta Šv. Jono Krikštytojo galva. Tai labai retas simbolis Lietuvos miestų herbuose. Iki XVI a. II pusės tokį simbolį turėjo tik Trakai. Tik XVI a. panašus herbas buvo suteiktas Skuodui.
2003 m. Trakų ir Lietuvos aktyviausi žmonės ir garsiausi specialistai, žinantys ir suprantantys Trakų miesto ir jį supančios aplinkos unikalumą, ėmėsi iniciatyvos dėl Trakų istorinio nacionalinio parko įrašymo į UNESCO Pasaulio paveldo objektų sąrašus kaip kultūrinio kraštovaizdžio objekto. Tačiau dėl ne visiems žinomų ir suprantamų priežasčių šis procesas sustojo UNESCO ekspertų lankymosi Trakuose lygmenyje.
2003 m. lapkričio 21 d. Lietuvos Respublikos kultūros ministro įsakymu Nr. ĮV- 436 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko individualaus apsaugos reglamento patvirtinimo“ buvo patvirtintas Trakų istorinio nacionalinio parko individualus apsaugos reglamentas, kurio tikslas išlaikyti gamtinio bei istoriškai susiformavusio kraštovaizdžio, kultūrinių ir gamtinių kompleksų bei objektų vertės požymius, išsaugoti bendrą kraštovaizdžio struktūrą ir jo estetinę vertę, erdvinį raiškumą ir raiškius reljefo bei hidrografinio, hidrologinio tinklo elementus, išlaikyti tradicinės architektūros pobūdį – formas, medžiagiškumą, spalvas ir dydžius, formuoti rekreacinių ir gyvenamųjų vietovių estetinį vaizdą.
LR Vyriausybė 2008 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 945 „Dėl kurortinės teritorijos suteikimo Trakų miestui“ patvirtino Trakų kurortinę teritoriją. 2012 m. vasario 23 d. Trakų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. S1-46 „Dėl Trakų miesto bendrojo plano tvirtinimo“ patvirtintas Trakų miesto bendrasis planas, kuris tik formaliai atsižvelgė į specialiųjų planų reikalavimus. O be to, ir tas pats dokumentas, jau ir taip būdamas ankstesnių Trakų bendrųjų planų klonu, kuriame ir vėl be tinkamos analizės pateikiami sprendiniai žalojantys Trakų senamiesčio ir jo aplinkos vertingąsias savybes, yra, tarsi, žaislas – tampomas ir keičiamas pagal ne visada suprantamus ir pagrįstus poreikius, dažniausia pamirštant, kad Trakai ne Trakų savivaldybės ar Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, bet Lietuvos turtas.
Taip atsitiko ir 2016 m., kai pakeitus Trakų miesto bendrojo plano sprendinius Trakų autobusų teritorijoje, Kultūros paveldo departamentas ėmėsi koreguoti Trakų senamiesčio, t. y. kultūros paveldo objekto (u. k. 17114) teritorijos ribas, išimat teritorijos dalį. Kultūros paveldo departamento pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2016 m. vasario 9 d. aktu, kaip tai vėliau konstatavo Valstybinė kultūros paveldo komisija, nepaisydama ankstesnių tyrimų metu nustatytų saugotinų verčių ir prieštaraudama visuotinai pripažintomis vertybėmis, nustatė, kad Trakų senamiesčio pietinė dalis ties Lukos ir Totoriškių ežerų sąsmauka nėra vertinga ir tuo pagrindu pakeitė Trakų senamiesčio pietinės dalies ribas. Taigi, dabar – Trakų miesto pietinės prieigos, tyrinėtos mokslininkų, pieštos dailininkų ir aprašytos dar XVII a. Kazimiero Sarbievijaus, yra paprasčiausiai niekinės…
Graudu skaityti, pasijunti bejėgis prieš grobuonių smurtą…