XVII a. pabaigoje Prūsijos istorikas kunigas Matas Pretorijus ieškojo atsakymo į jam rūpimą religijotyrinį klausimą – kokiu būdu medžiai tampa šventi? Ir kodėl prūsų, nadruvių ir skalvių palikuonys, taipogi ir lietuviai bei žemaičiai laikė kai kuriuos medžius ypatingais?
Spręsdamas pagal tai, ką dar savo akimis matė, bei pasiremdamas rašytiniais šaltiniais, Pretorijus rašė, kad šventais buvo laikomi ne bet kokie medžiai, o tik turėję ypatingą išvaizdą, augumą, storumą ar pan. Ypač svarbūs buvo tokie, kurių kamienas išsišakoja, o po to vėl susijungia į vieną. Jų nepaprasta išvaizda yra dieviškas ženklas, kad šie medžiai gali gydyti.
Tačiau prieš tai jie turi būti įšventinti. Pretorijaus rašo, kad tai atlikdavo žynys, kuris Pretorijaus laikais lietuviškai vadintas maldininku, o prūsiškai vaidila arba veiduliu. Atlikus įšventinimo apeigas, dievybė įsikūnydavo į medį ir medis tapdavo stebuklingu.
Laikui bėgant, neliko senųjų žynių ir veidulių, tačiau stebuklingi medžiai ir pasakojimai apie juos išliko. 1906 metais dr. Jonas Basanavičius, viešėdamas Garliavoje pas vaistininką Kazimierą Aglinską, išgirdo apie šventąjį vuosį, augusį girioje netoli Digrių kaimo, ir užrašė įstabią jo istoriją. Basanavičiaus aprašymas remiasi „pasakojimu Lauro Keršio, apie 80 m., čiajau gimusio ir prie [Digrių] koplytėlės užaugusio ir pasenusio sargo“.
Stebuklingas vuosis
5 varstai nuo Garliavos vakarų link, ant sienos tarp Padainupio kaimo ir Digrių kaimo, girios kampe ant kalvelės, aptvertos lentų tvora, girios sklype, kurį kunigų rubricella iš lenkiško „Piątek“ vadina, buvo seniau stebukladarys uosis.
Pirm daugybės metų, pradžioje XIX šimtmečio, rodos, apie 1830 m., netoli šios vietos gyvenęs daržininkas, Gadliausko [grafo J. Garliausko] girių sargas, lietuvis Pileckis. Tuomet dar šitame tarp girių su daugybe raistų drėgname krašte tankiai apsilankydavęs pas žmones drugys (febris intermittens) vasaromis, nuo kurio vaistų nežinota. Žmones gydęsi įvairiausiais būdais, kaip mokėję.
Kartą paminėtuose kaimuose buvo išsiplatinęs labai drugys. Apsirgęs ir miško sargas. Besirguliuodamas jis sykį atsigulęs ant paminėtosios girioje kalvelės ir užmigęs. Ir tai netoli tos vietos, kur augęs jau didis ir senas, ypatingos išvaizdos uosis, kursai buvo iš dviejų kamienų išaugęs ir aukščiau į vieną suaugęs taip, kad apačioje tarp vieno ir kito kamieno buvo likęs tarpas, per kurį galėjo žmogus perlįsti. Pileckiui prisisapnavę, kad jeigu jis perlįstų per tą uosyje tarpą, tai jisai pasveiktų. (Pagal kitą versiją Pileckui prisisapnavę, kad jis girioje atieškotų dvilypą uosį, kuris esąs stebuklingas ir per jį perlįstų). Taip jis ir padaręs, po vienos kitos [dienos] jau ir pasveikęs, aprišęs ant medžio savo juostą ir žievėje iškirtęs kirviu kryžiuką.
Apie Pileckio pasveikimą kaip apie kokį didį stebuklą nuėjo veik gandas po visą apygardą. Iš kaimų žmonės, drugiu sergantieji, pradėję pas uosį lankytis ir daugiausiai pasveikdavę. Žinia apie tuos „stebuklus“ aplėkė trumpame laike ne tik visą Garliauskinę, bet ir tolimesnius Lietuvos kraštus. Žmonės pradėję pas stebuklingąjį uosį iš tolimų kaimų net nuo Prūsų sienos, iš Užnemunės ir taip toliau plaukte plaukti, aukas nešti nuo visokių ligų. Toms aukoms dėti iš pradžių pats Pileckis padėjęs pas uosį bliūdelį pinigams ir parišęs aukščiau ant kamieno kibirą ar kašių kiaušiniams, vilnoms, linams ir kt. Gydymasis buvo toks, kad ligoniai „apsižababalioję“ apie vuosį, per tą skylę medyje lįsdavę ir pasveikdavę.
Įvairių luošų, šlubų ir kitokių žmonių ateidavę daugybės ir, dabar pasveikę, palikdavę čion ant kalvos pas medį savo lazdas, krukius, kurių laikui bėgant susirinkdavę didelės krūvos. Visas aukas, kurias daugiausiai moterys atnešdavusios, pradžioje ėmęs sau Pileckis ir sau liuoniai [patogiai] gyvenęs; paskui pradėjęs imti kunigas Keturakis, Garliavos prabaščius, kursai ir prikalęs prie medžio kryžių, o vėliau jame pastatęs ir P[anos] Marijos stovylėlę.
Kitas šventojo uosio istorijos epizodas prasidėjo, kai apie jo stebuklingas galias ir čia traukiančius ligonius sužinojo grafas Juozapas Godlevskis, kuris sunešamas aukas nukreipė koplytėlės statymo sumanymui įgyvendinti. Kunigas Keturakis, nesutardamas su Godlevskiu, ėmęs žmones grasyti, kad tai ne stebuklingas medis, kad esąs griekas ten aukas nešti. Žmonės vis tiek plūdę, o 1837 m. Godlevskis čia, per du žingsnius nuo medžio, pastatė mūrinę koplyčią. Šalia iškasė ir mažą soželkėlę, iš kurios žmonės ėmę tuojau vartoti ir vandenį: juomi praustis, mazgotis nesveikas akis, gabenti namon bonkėmis sau ir kitiems. Bet to, koplytėlės šalyje Godlevskis dar pastatęs ir mažą „karčemėlę“, kur pardavinėta ir degtinė.
Pasakojimas baigiasi taip:
Koplytėlei pamatus arti medžio bekasant, nukirsta ne viena jo šaknis, todėlei vuosis po metų kitų palengva pradėjęs džiūti, džiūti ir išdžiūvęs, o paskui dar jis sausas ilgą laiką stovėjęs vis dar, nors menkesnius, stebuklus darydamas. Iš priežasties koplytėlės pašventinimo 1858 m. ir sausą vuosį iš šaknų iškirsta, ir net tą vietą, kur jo augta, žemėmis apipilta. Nuo šito laiko ir stebuklai čion tarytum dingte dingę, nes lietuviai, išgirdę vuosio neesant, perstoję čion lankytis ir aukas nešti – negelbėjo jau nė koplytėlės šventumas… Berods, dar buvo bandyta vėliaus pritraukti žmones čionlink keliauti, be veltui. 1861 metais įtaisyta įvairiose aptvertosios girios vietose koplytėlės šalyje stacijas išreiškimui Kristaus kančių, bet ir jos beveik jokios vietai naudos neatnešė.
1906 m. Jono Basanavičiaus užrašyta stebukladario uosio istorija liudija skaudžias skirtingų religijų ir skirtingų elgsenų sandūras. Greta tikėjimo šventųjų medžių ypatingumu bei religinių patirčių iškyla pasipelnymo troškimas, galiausiai sunaikinęs net patį uosį. Vis dėlto su šiuo pasakojimu šventųjų medžių byla neužsidaro. Nors medžiai yra pats trapiausias, labiausiai pažeidžiamas baltų šventviečių dėmuo, tačiau visada išlieka galimybė, kad išaugs naujas medis, kuris per sapną ar kitu būdu bus atpažintas kaip esantis šventas.
PS. XIX a. I pusėje išsikeroję Garliausko ir kunigų nesutarimai dėl šventojo uosio lėmė tai, kad griūvanti koplyčia yra be šeimininko net šiandien. Kaip 2017 metais rašė 15min.lt, Vilkaviškio vyskupijos kurija neketina tapti Digrių koplyčios šeimininkais, nes „iš esmės tai buvo nelegali statyba“. Anot Vilkaviškio vyskupijos kanclerio, kunigo Lino Baltrušaičio, „koplyčią dvarininkas pastatė be leidimo. Tai – ne bažnyčios statytas pastatas, jis mums nepriklauso ir todėl neturime prisiimti atsakomybės už jo išsaugojimą“.
Nuostabu!
Puikus pasakojimas, tiesiog alegorinė sakmė, kaip svetimdievio kryžčionybė pakirto tautos (tikėjimo medžio) šaknis. Viltis yra – atgimsta Romuva!