Lapkričio 16 dieną, į UNESCO reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą buvo įtrauktos lietuviškos sutartinės!!!
Ta proga Alkas.lt pakalbino Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Etnomuzikologijos katedros vedėją, J. Basanavičiaus premijos laureatę, doc. dr. Daivą Račiūnaitę – Vyčinienę, ilgametę Sutartinių tyrinėtoją, monografijų Sutatinių atlikimo tradicijos (2000) ir Lithuanian Polyphonic Songs Sutartinės (2002) autorę.
Daiva Vyčinienė kartu su Lietuvos liaudies kultūros centru, Lietuvos nacionaline UNESCO komisija darbavosi rengiant sutartinių nominacinę bylą UNESCO reprezentatyviam žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašui papildyti.
– Ar galite paprastais žodžiais eilinaim skatytojui neturinčiam muzikinio išsilavinimo paaiškinti kas yra sutartinės, kuo jos skiriasi nuo kitų lietuvių laiudies dainų?
– Visų pirma, sutartinės pagal senąją sampratą buvo ne dainos, bet giesmės. Dar XX a. pradžioje pirmasis sutartinių užrašinėtojas Adolfas Sabaliauskas rašė, kad žmonės griežtai skiria sutartines nuo paprastų dainų.
Tas skirtumas kaimo žmonių terminijoje buvo labai svarbus – giesmė reiškė ne šiaip sau dainą, dainuojamą bet kada ir bet kur, bet sakralią, skirtą giedoti tam tikru metu (per metines ir šeimos šventes, prieš darbą ar po jo), tam tikrame apeigų kontekste.
Sutartinės – polifoninės giesmės. Vadinasi, skirtingai nuo vėlyvesnių daugiabalsių dainų, kada vienas veda, kiti pritaria („turavoja“), sutartinėse visi balsai yra lygiareikšmiai, vienodai svarbūs.
Tačiau, kiek bebūtų giedotojų (dvi, trys ar keturios), visuomet vienu metu skamba tik dvi skirtingos balso partijos.
Išskirtinė sutartinių savybė ta, kad du balsai tarspusavyje dažniausia dera sekundos intervalu. Pagal europietiškąją muzikos teoriją sekundos intervalas yra disonansas, t.y. „negražiai skambantis“.
Tuo tarpu sutartinių giedotojoms tie aštroki sekundiniai sąskambiai buvo pats gražumas, siekiamybė, sakydavo: „tai gražiai balsus sumuša!“.
Dar vienas dalykas, skiriantis sutartines nuo paprastų dainų – gausūs refrenai: ratilio, dauno, sadūto, lingo, mėtaujo ir t.t. Kai kurie refrenai sudaryti vien tik iš garsažodžių (tūto, tatato, titity, totata ir pan.), kurių prasmės mes nebežinome.
Įdomiausia, kad sutartinėse vienu metu skamba ne tik dvi savarankiškos melodijos, bet ir du skirtingi tekstai: prasminis ir refreninis (arba „rinkinys“ ir „pritarinys“).
Tačiau bene didžiausias skirtumas nuo dainų – tai tam tikras hipnotinis sutartinių poveikis, susidarantis dėl nuolatinio refrenų kartojimo, jokių kulminacijų nebuvimo melodijoje, nenutrūkstančios muzikos tėkmės (sutartinės dažnai giedamos ratu – jų muzika neturi nei ryškios pradžios, nei pabaigos).
– Kuo reikšmingos yra lietuviškos sutartinės Pasaulio nematerialaus paveldo kontekste?
– Manyčiau, kad Pasaulio nematerialaus paveldo kontekste vienodai svarbios visų tautų tradicijos – kiekviena tauta didžiuojasi savo unikaliais reiškiniais.
Lietuvių sutartinės – ne tik neaprastai savitas archajiškos polifonijos reiškinys (analogijų pasaulyje nerandama iki šiol, nors tam tikrų panašumų esama Balkanuose, Indonezijoje, naujojoje Gvinėjoje (Papua) ir kitur), bet ir labai svarbus mūsų dvasinės kultūros pamatas.
Tą suvokė jau minėtasis A. Sabaliauskas, ragindama lietuvių kompozitorius atkreipti dėmesį į sutartines ir senuosius instrumentus (skudučius, daudytes, ragus, kankles).
Vėliau sutartines, kaip tam tikrą muzikinį simbolį, sėkmingai naudojo XX a. kompozitoriai J. Gruodis, S. Vainiūnas ir kt. Broniu Kutavičius savo kūryboje naudojo ne tiek pačią sutartinių muziką, kiek bandė perteikti jų dvasią – tai jam puikiai pavyko oratorijose „Paskutinės pagonių apeigos“, „Iš jotvingių akmens“ ir kt.
Sutartines didžiuodamiesi galėtume laikyti mūsų etninės savimonės simboliu. Pasaulyje tai unikalus reiškinys.
–bJei sutartinės tokios archaiškos, tai kokiu būdu jos išliko iki šių dienų? Juk daugelį senosios kultūros dalykų praradome negražinamai?
– Tai labai sudėtingas klausimas. Sutartinių amžius – vienas sudėtingiausių galvosūkių etnomuzikologams. Nemanau, kad tos sutartinės, kurios buvo užrašytos XX a. pradžioje, atėjo iš gilios senovės iki mūsų laikų visiškai nepakitusios.
Tačiau ir jose esama labai daug bruožų, rodančių seną kilmę (minėti aštrūs sąskambiai tarp balsų, gausūs garsažodžiai, archjiška choreografija ir pan.).
Vis dėlto nereiktų pamiršti, kad savo prigimtimi sutartinės – tai apeiginės giesmės, kurios amžių amžiais nepasiduoda kaitai, išorinėms įtakoms.
Tas pats būdinga ir mūsų senosioms kalendorinėms dainoms. Juk ir įsigalėjus krikščionybei, iki mūsų dienų išliko senosios kalėdinės giesmės (vėlgi giesmėmis, o ne dainomis jas vadino dzūkai) apie elnią devyniaragį, apie ievaro tiltą, povą, vaikštinėjantį po dvarą, mešką, lapę ir kt.
O krikščioniškų realijų poetiniuose tekstuose iš viso nėra.
Galbūt sutartinių išlikimą lėmė jų giedojimo tradicija, nereikalaujanti didelio žmonių būrio. Sutartines giedojo šeimos narės, artimos kaimynės ir pan., savo patirtį perduodamos iš kartos į kartą.
Skudučiavimo tradicija taip pat be galo sena – skudučiais buvo mokomasi, įsimenant kiekvienos dūdelės skirtingas ritmo formules – įvardijant jas skiemenimis: tiū-ti-ti-tiūt; ti-ti-tiū-ti-tiūt ir pan.
– Kas dabar pasikeis po to kai UNESCO sutartines įtraukė į reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą?
– Rengdama UNESCO komisijai sutartinių bylą, gana daug prisisvajojau ta tema. Sutartinės galėtų tapti lietuvių dvasinės kultūros pamatu, tikru etninės tapatybės simboliu.
Kad taip atsitiktų, dar reikia įdėti labai daug pastangų: skleisti sutartines įvairiomis formomis mokyklose, dainų konkursuose, organizuoti patrauklias sutartinių mokymo stovyklas, festivalius ir pan.
Labai nuogastauju, kad sutartinės netaptų lygiai tokiu pat pigiu suvenyru (tik kultūros srityje), kaip tapo gintaras. Į prekeivius, gatvėse pardavinėjančius gintarą, jau nebesinori ir žiūrėti (nors, be abejo, pasitaiko ir aukšto meninio lygio gintaro dirbinių).
Labai nuliūdino šiandieninis “Panoramos” reportažas apie sutartinių įtraukimą į UNESCO sąrašą. Ką mes išgirdome ir pamatėme, skambant iškilmingam pranešimui?
Ogi jaunimėlį, kolektyviai daužantį keptuves (atseit, “keptuvių sutartinė”) ir kažkokio projektėlio akimirką, kur kelios merginos kažką (net nepažinau, kad tai sutartinė!) dainavo, berods, gitarų fone. Negi iš tokio siužeto kas nors galėjo suvokti, kas gi tos sutartinės, kokia jų prasmė?
Kodėl jos laikytos giesmėmis? O jei ir suvokė, tai labai paviršutiniškai – kaip kažkokį “sutartinį” patriukšmavimą, paišdykavimą…
Tas siužetas visiškai numušė ūpą. Supratau, kiek dar mums, lietuviams (priešaky su Nacionaline TV), reikia dvasiškai tobulėti, kad būtume verti to savo unikalaus paveldo…
Beje, su sutartinių grupe TRYS KETURIOSE tik prieš 3 dienas grįžome iš Japonijos, kur turėjome 2 didelius koncertus.
Buvome apstulbintos japonų nepaprastai gilaus sutartinių suvokimo ir pajautimo. Po koncerto keli priėję japonai keletu sakinių nusakė visą sutartinių esmę, paklausdami manęs, ar jie teisingai supratę. Tokio supratimo galėtų pavydėti tūlas lietuvis…
Gal šiandieninis siužetas ir be reikalo pažadino manyje pesimistines nuotaikas, gal dar ir įmanomas tautos dvasinis atgimimas. Sutartinės čia galėtų tapti kertiniu ramsčiu.
– Ačiū už pokalbį.
Žiūrėkite trumpą filmą skirta UNESCO (anglų kalba):
o ar įmanoma kažkur pasimokyti giedoti sutartines ?