Buvęs Lietuvos karys ir prezidentūros sargybinis Vincas Kubertavičius aprašė atsiminimuose, kas vyko aplink ir lemtingąją valstybės užgrobimo naktį, ir keletą dienų po to. Nurodo rašąs apie įvykius „lygiai prieš 69 metus“, tad jo rankraščio data būtų 2009 m. birželio 14-15 d. naktis. Ačiū kariui. Liudijimą jis pateikė Antisovietinio pasipriešinimo kovų istorijos parodoje. Autorius rašo: „tą naktį man kaip Karo Policijos Mokyklos kariui teko atlikti garbingą sargybą Kaune, Prezidentūroje, paskutinio Nepriklausomos Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžio metu“. Atrodo, ligi šiol neskelbta. Viena kopija su autentišku parašu ir autoriaus adresu saugoma V. Landsbergio archyve.
1940 m. birželio mėn. 14 d. po ankstyvos vakarienės, su kitu kareiviu, kaip visada, nešėme sargybai vakarienę ir abu išėjome į naktinę sargybą Prezidentūron. Mūsų sargybos postas buvo naktinis, nuo 19 val. ligi 7 val. ryto, Prezidentūros sodelyje, iš antros rūmų pusės, Povilo Lukšio gatvės, sodo medžių ir gėlynų gražioje aplinkoje. Man pirmam išėjus į sargybos postą, priėjęs budintis Prezidentūroje karininkas-leitenantas patarė: „Nakties metu nestovėti apšviestoje vietoje, nevaikščioti. Atsistojus medžių šešėliuose stebėti neaukštų pastatų stogus iš Povilo Lukšio gatvės pusės ir aukštą 4-6 m. namų mūro sieną iš Laisvės alėjos rytinės pusės, kad kas nors nenusileistų, nenuliptų nuo stogų į Prezidentūros sodelį“.
Pamenu, visą tą naktį Prezidentūros languose negeso šviesos. Retkarčiais balkone sužibėdavo cigaretės ugnelės ir [girdėjosi] patylūs pokalbiai. Mums eiliniams kareiviams nebuvo žinoma, kad šią naktį sprendžiamas svarbus mūsų Tautos tolimesnis likimas.
Sargybiniai, grįžusieji iš postų Prezidentūros rūmų paradinėje pusėje, budėję sodelyje iš Prezidento, Seimo gatvių pusės, kalbėjo: „Kažkas ypatinga Prezidentūroje vyksta, nes naktį daug aukštų vyriausybės pareigūnų atvažinėjo ir išvažinėjo, ko kitomis naktimis budint nebūdavo“.
Rytą 1940 m. birželio 15 d., 7 val. baigę naktinį budėjimą, saulei skaisčiai šviečiant, šildant, žadant gerą dieną, abu kareiviai grįžome baigę naktinį budėjimą į kareivines. Pavalgę pusryčius sugulėm miegui.
Likusi mūsų 2-osios kuopos paros sargyba, tęsusi tarnybą, 13 val. pasikeitusi su 1-osios kuopos sargyba, grįžusi į kareivines, pasakojo: „Sargybiniai buvo pakviesti į Prezidentūros rūmų vidų. Įsakyta pakuoti daiktus, ruošti lagaminus kažkokiai skubotai išvykai iš Prezidentūros. Pavalgę pietus, kareiviai sugulė poilsiui“. (…)
Lietuvos Respublikos okupacinis momentas
1940 m. birželio mėn. 15 d., 15 val. miegojusius sargyboje buvusius karius išbudino garsus kuopos budėtojo švilpukas ir griežta komanda: „Pavojus. Rengtis karinėje aprangoje“. Skubiai iš kuopos sandėlio išgauti koviniai šoviniai, granatos, pabūklams „Orlikonams“ šoviniai – apkabose. Įsakyta: kuopai pilnoje parengtyje, neišeinant iš kareivinių, laukti tolimesnio įsakymo.
Pirmojo pavojaus laiku K.P.M. (Karo policijos mokyklos) karininkai kažko susirūpinę išėjo į miestą. Greitai grįžo. Mes kareiviai vis laukėme tolimesnio įsakymo. Nežinojome, kas nutiko. Tik 16 val. kuopon atėjęs kuopos vadas kap. Morkūnas susirūpinusiu veidu žvelgdamas į išrikiuotus pilnus ryžto, pasiruošusius kovoti kareivius pasakė: „Šiandien, 1940 m. birželio mėn. 15 d., 15 val. sovietų vyriausybė įteikė ultimatumą Lietuvai. Raudonoji armija peržengė Lietuvos sieną. Sovietų Sąjungos kariniai daliniai, dislokuoti Gaižiūnų poligone, tankais važiuoja link Kauno. Prezidentas ir dalis Vyriausybės narių pasišalino iš Kauno. Laukiame konkrečių nurodymų.“ Įsakė kareiviams būti kareivinėse pilnoje kovos padėtyje. Po kuopos vado paaiškinimo visiems kareiviams buvo aiški susidariusi grėsminga padėtis Lietuvoje. Visi kareiviai tik laukė įsakymo, nors ir nelygioje kovoje, kautis su Lietuvos priešais.
Neaiškaus laukimo metu, kol karininkai kažkur dar bėgiojo už kareivinių rajono, kuopininkas viršila Čemežys ir puskarininkis Kazakevičius įsakė kuopoje esamų pabūklų tarnyboms su prieštankiniais pabūklais išsidėstyti kareivinių rajone tarp malkų rietuvių. Kitų kuopų priešlėktuvinių pabūklų tarnybos taip pat užėmė tinkamas vietas gynybai K.P.M. rajone, nes buvo gauta žinių, kad sovietų tankai pasiekė Karmėlavą.
Iš miesto grįžęs K.P.M. viršininkas majoras Berentas, pamatęs išstatytus užmaskuotus priešlėktuvinius pabūklus, paruoštus kovai, įsakė pabūklų tarnyboms iš kareivinių rajone užimtų pozicijų nusiimti ir kareivinėse prie langų paruošti pabūklus šaudymui.
Prisiėjo vakarienės laikas. Anksčiau kareiviai pasiųsti valgyti. 17.30 val. už husarų kareivinių pasirodė pirmieji sovietų tankai, užimantieji Kauną. Kareiviai, metę valgyti vakarienę, virėjai, užsilipę ant tvorų, malkų rietuvių, stebėjo tankų važiavimą. Nuėjus mūsų kuopai į valgyklą vakarieniauti, pupelių-kruopų sriuba buvo tiek prisvilusi, kad negalėjome valgyti. Tai buvo pirmas atsitikimas virėjams prisvilinus sriubą. Už tai tą nelaimingą dieną jų niekas nebarė.
Po pusvalandžio sovietų tankams pasirodžius Savanorių prospekte, grįžę miesto gatvėse budėję patruliai paprašė pagalbos, nes Savanorių prospekto – Kipro Petrausko gatvių sankryžoje susirinkę „miesto atliekos“ ir „dinatūrščikai“ (girtuokliai vartojantys pigų techninį denatūruotą spiritą) su gėlėmis pasitikdami sovietų tankus, akmenimis apmėtė budinčius gatvėse žandarmerijos patrulius. Kuopininkams išskyrus po 10-tį kareivių iš kuopos savanoriais (tame tarpe ir man teko būti). Gavę policijos gumines lazdas išėjome į Savanorių prospekto – Kipro Petrausko gatvės sankryžą atlaisvinti kelią nuo susitelkusios minios sutinkant „išvaduotojus“. Kai kam jau pirmąją „išlaisvinimo“ dieną teko pajusti guminės lazdos skonį. Greitai buvo išvaikyta „dinatūrščikų“ minia ir atlaisvinta gatvių sankryža sovietų tankų pravažiavimui.
Sovietų tankistai, važiuojantys tankuose, į daromą mūsų kareivių tvarką guminėmis lazdomis dėmesio nekreipė. Matyt, jiems buvo įsakyta į vietinius tarpusavio incidentus nesikišti.
Sovietų tankams pravažiavus, nebesusirinkus „dinatūrščikams“, apie 20 val. sugrįžome į kareivines. Kareiviai, kareivinėse laukę įsakymo, taip ir nesulaukė. Sėdėjo kareivinėse tik puskarininkių ir viršilų vadovaujami. Karininkai vėl buvo kur pradingę. Pirmąją okupacijos naktį miegojome neramiu miegu, apsirengę, pasiruošę kovinėn padėtin. Kareivių nuotaika, ryžtas buvo kritusi, nes nežinojome ir nenujautėme artėjančios rytojaus dienos, Lietuvos kariuomenės ir visų lietuvių tolimesnio likimo okupacijos sąlygose.
Iš grįžusių 1-osios kuopos naktinės pamainos kareivių-sargybinių sužinome: sargyboms pasikeitus, birželio 15-ąją apie 15 val. iš sargybos būstinės buvo iškviesti kareiviai į Prezidentūrą išnešti lagaminus į automašinas. Lietuvos Respublikos Prezidentas J.E. Antanas Smetona apie 16 val. kartu su kitais kariškiais išvažiavo iš Prezidentūros. Tik vakare grįžo automobilis, išvežęs Prezidentą, su vairuotoju.
Kiti kareiviai pasakojo, kad Komendantūroje ir Kariuomenės štabe iš nedegamų spintų iškrautus dokumentus vežė į katilines deginti, kad nepatektų rusams į rankas.
Sekmadienį, birželio 16-ąją, į miestą nieko neišleido, nevedė ir į Įgulos bažnyčią. Apie 10 va. Kareivinėse pasirodė mokyklos viršininkas, buvome pakviesti į salę, majoras Berentas paskelbė: „Pranešu, kad Lietuvą netikėtai ištiko baisi nelaimė. Be menkiausio pasipriešinimo esame okupuoti rusų kariuomenės dalinių. Respublikos Prezidentas, Krašto apsaugos ministras gen. Musteikis ir dar keletas karininkų pasitraukė į Vokietiją. Prezidento pareigas eina laikinai ministras pirmininkas Merkys“.
Pirmos okupacijos dienos
Sekmadienį, birželio 16-ąją prieš 13 val. išeiname į Komendantūrą sargyboms. Budintis Įguloje karininkas paskiria mus tris sargybinius į Karo ligoninę saugoti iš 2-ojo ulonų pulko bėgusio kareivio, apsimetusio bepročiu. Įspėjo: su areštuotu ir kitais psichiniais ligoniais elgtis atsargiai. Saugotis, kad nepagriebtų ginklo. Areštuotas kareivis neramus, lipa ant lango, šaukia, priekaištauja, kam mes jį saugome kameroje užrakintą.
Pirmadienis, birželio 17-oji, rytas. Susitaręs telefonus su K.P.M. daliniu einu parsinešti pusryčių. Vytauto prospektą nuo pusiaunakčio užtvindė raitų sovietų kareivių kolonos. Sulysę arkliai, apšepę, vietoj balnų virvėmis pririšti maišai, prastos išvaizdos ir jojantys kareiviai šliaužia Kauno gatvėmis lyg šarančiai [skėriai] gelsvai pilkais, lyg žemėmis apneštais veidais, siauromis lyg viksva pjautomis akimis, niokojantys Lietuvos žemę. Miesto gatvėse jaučiamas atneštas svetimas, kažkokio pritvinkusio raugo – makorkos tvaikas. (…)
Spaudai parengė Vytautas Landsbergis
V.Landsbergiui labai norėjosi sumenkinti Prezidento Smetonos vaidmenį Lietuvos istorijoje ir ypač daug galingesnės Rusijos įsiveržimą į Lietuvos teritoriją, dėl nesipriešinimo. Šiandienos žvilgsniu žvelgiant, kai mūsų žemėje šalia poros- trejeto tūkstančių lietuvių kareivėlių atvyko į Lietuvą dar 40,000 NATO gerai ginkluotų karių, greičiau virstų naujų ginklų , o gal ir lokalinių atominių ginklų išbandymo poligonu su milijonu ar visos Lietuvos žmonių lavonais, kaip Hirosimoje ar Nagasakyje. landsbergėliai… ar tokių baisių siekių vedinas Lietuvos SĄJŪDIS atkūrinėjo Lietuvą? Pasaulio ELITOS samdinėliai, kiek blogio jūs prikūrėte lietuvių tautai, kokį baisų ekonominį genocidą jūs sukūrėte lietuvių tautai, kad daugiau kaip pusė mūsų jaunų ir išsimokslinusių tautiečių buvo priversti bėgti iš jūsų griaunamos TĖVYNĖS LIETUVOS., o likusiems sukūrėte Trečiojo pasaulinio karo PIRMOSIOS KARO DIENOS – KARO LINIJOS POLIGONĄ, kad galūtinai būtų sunaikinta lietuvių tauta. Šlykšti ta jūsų rašliava, Vytautai Landsbergi. Labai panaši į nekalto ir labai garbingo tautiečio – kardinolo Vincento Sladkevičiaus šmeižtą ir žeminimą. Taip ir matosi landsbergiškas šliurpimas per kreivą ūsą. Ir tai darote tuo metu, kai visa Tauta susirinko švęsti Lietuvos Valstybės 100metį. Vytautai Landsbergi ir klaniečiai, pasaulio ELITOS SAMDINIAI, ar jums ne gėda prieš viso pasaulio lietuvius, prieš visą lietuvių tautą, kad tokią įžymiąją šventę sugadinote GRIŪVANČIA GEDIMINO PILIMI, IŠNIEKINTA LUKIŠKIŲ AIKŠTE – BE JAU ATLIETOS IR Į KAUNĄ PERGABENTOS VYČIO – MŪSŲ TAUTOS SIMBOLIO SKUPTŪROS? Kaip jus – tokius niekadėjus – tautos naikintojus šventa Lietuvos žemelė dar nešioja ?