V. Rubavičius. Arvydas Juozaitis sutiko – pasidžiaukime ir padėkokime

Arvydas Juozaitis patvirtino savo nusiteikimą tapti vienu svarbiausiu būsimos prezidentinės rinkiminės kovos dalyviu. Daug kam netikėtai. Taip netikėtai, kad sunku nuslėpti ne tik sumišimą, bet ir neapykantą nepaprastos drąsos Sąjūdžio pirmeiviui, o su juo – ir visiems tiems, kuriems Sąjūdžio dvasia nėra vien tušti proginiai ar nomenklatūriniai žodžiai.

Juozaitis, nelyg koks džokeris, sumaišo jau gerokai apstyguotą prezidento rinkimų kampanijos scenarijų, kuriame numatytas darbas ir viršpelniai visiems svarbiausiems viešosios nuomonės „formuotojams“ ir viešųjų ryšių „ekspertams“. Galutinis to scenarijaus variantas turėjo būti suderintas „aukštuosiuose“ mūsų valstybės sluoksniuose ir pasirašytas dar aukštesniame – europiniame. Svarbiausia, kad būtų taip demokratiška, kaip įprasta Lietuvoje – vadinamasis elektoratas, džiaugdamasis galimybe pabuvoti prie rinkiminių urnų, laisva valia išrenka prezidentu nuleistą reikalingą, visomis eurofederacinėmis, stambulinėmis ir kitokiomis nomenklatūrinėmis savybėmis pasižymintį kandidatą.

Suprantama, savybės dar ne viskas, būtina jas paremti reikšmingais darbais. Tad ir stengiamasi – pasižiūrėkime, kaip mūsų Vyriausybė ir jos vadovas visomis keturiomis stengiasi prastumti Stambulo konvenciją, įvesti valstybinę dvikalbystę, neįsileisti viešojon erdvėn jokių valstybingumo simbolių, galutinai sužlugdyti nacionalinę kultūrą ir valstybinę švietimo sistemą. Neužmiršti ir mūsų mažieji – sugalvota mokyklose vaikučiams pietums sviestą keisti margarinu. Taip jų pietūs bus ne tik „optimizuoti“, bet ir pati sveikatos apsaugos sistema ims gaminti jai reikalingus struktūrinius pacientus – juk tarp sveikatos „apsaugos“ žinovų tikrai nėra manančių, kad hidrinti ar palmių bei kitokių išspaudų aliejai vaikams labiau tinka nei lietuviškas sviestas.

Nomenklatūrinė sisteminė sumaištis ir dantų griežimas ypač sustiprėjo po Lietuvos Seime švenčiant Sąjūdžio 30-metį pasakytų kalbų ir jų poveikio žmonėms. Sąjūdžio pirmeiviai Romas Pakalnis, Arvydas Juozaitis, Vytautas Radžvilas ir jaunasis Vytautas Vyšniauskas kalbėjo apie Lietuvą ištikusią tragediją, lietuvių tautos ir valstybingumo jausenos sunykimą, kurio niekaip nepaslėpsi nei BVP augimu, nei kitokiomis valdančiųjų ir juos aptarnaujančio žiniasklaidinio personalo „didžių laimėjimų“ mantromis. Audringi plojimai ir ašaros susirinkusiųjų akyse akivaizdžiai rodė, kad žmonės laukia veiksmingo tiesos žodžio. Kaip ir tikėtasi, Juozaitis netrukus sulaukė atsako – keli sisteminio avangardo delfiniai ir visokie feisbukiniai legionieriai, išmoningi palaižymo nuspėjant šeimininko įgeidžius specialistai, jau senokai aiškinantys, koks didelis gėris yra išsilaisvinantis lietuvių tautos išsivaikščiojimas, visais būdais stengiasi suniekinti baisiąją Sąjūdžio pirmeivių dvasios „pamėklę“.

Siūlau skaitytojams atkreipti dėmesį į ant Juozaičio imamos pilti rašliavos toną ir pobūdį – juk joks padorus žmogus niekaip ir niekada negalėtų taip kalbėti apie jokį kitą žmogų. Tų „sistemos gynėjų“ nuo Juozaičio rašiniai akivaizdžiai rodo ne tik jų, bet ir jų ginamos sistemos, taip pat ir jų aplaižomų šeimininkų moralę bei dorą. Tad rodykitės vadinamajam elektoratui visu gražumu, negailėkite nei Juozaičio, nei skaitytojų.

Daug kalbama apie Juozaičio apsisprendimo motyvus, jo galimybes laimėti Prezidento rinkimus. Susiejus apsisprendimą su galimybėmis laimėti, pasigirsta abejonių gaidelės. Visi tokie svarstymai šiuo metu yra tik bereikalingas oro virpinimas. Pabandykime sau atsakyti į du paprastus klausimus. Su Juozaičiu ar be Juozaičio politinė prezidentinių rinkimų scena bus įdomesnė, spalvingesnė ir reikšmingesnė Lietuvai? Įsitikinęs, kad atsakymas akivaizdus – su Juozaičiu. Kitas klausimas. Su Juozaičiu ar be Juozaičio prezidento rinkiminėse batalijose rasis daugiau galimybių viešai žmonėms kalbėti apie Lietuvą ištikusią tragediją, lietuvių tautos sunykimą, valstybinio suvereniteto išlaikymo svarbą, Europos Sąjungos ateities scenarijus, valstybinius dvišalius Lietuvos santykius su kaimynėmis šalimis, būtinumą stiprinti lietuvybę, lietuvių kalbą ir kultūrą, taip pat kitus lietuvių tautai ir Lietuvos visuomenei gyvybiškai svarbius dalykus? Vėlgi atsakymas akivaizdus – su Juozaičiu. Juozaičio dalyvavimas jau savaime kuria galimybių lauką viešai svarstyti egzistencinius Lietuvos valstybės ir lietuvių tautos skaudulius, o tame lauke galės savo mintis bei nuostatas pareikšti visos patriotinės mūsų šalies pajėgos. Atsakymai į šiuos klausimus visiškai nereikalauja pereiti prie apsisprendimo „palaikyti ar nepalaikyti“, „balsuoti už jį ar už kitą kandidatą“. Tai jau kito politinio veiksmo dalykas.

Tad visiškai pagrįstai galime padėkoti Juozaičiui už dorą drąsą iššaukti visą sisteminę neapykantą į save ir pasidžiaugti naujomis galimybėmis atvirai kalbėti apie valstybės ir tautos būseną, jos ateitį ir būdus keisti susiklosčiusią politinę ekonominę sistemą, kurioje visas valstybės mechanizmas veikia taip, kad „nusipelniusių gyventi geriau“ sluoksnis gyventų vis geriau, nykstant Lietuvos miesteliams ir kaimams, išsivaikščiojant lietuvių tautai (visur užsienio žiniasklaidoje oficialiai esame įvardijami kaip fastest shrinking nation), išgaruojant paskutiniams nacionalinės savigarbos ir valstybingumo jausenos likučiams.