Ankstyvą gegužės 26-osios rytą, iš Šiaulių į Karaliaučiaus sritį, jau 33-iąjį kartą keliautojai vyko aplankyti lietuvininkų žemės.
„Šiandien vykstame jau į 33-iąją kelionę-talką“, – ankstyvą 2018 m. gegužės 26-osios rytą autobuse bendrakeleiviams priminė kelionės rengėja ir vadovė Izolina Lingienė. Iš Šiaulių į Karaliaučiaus sritį vieni vyko 33-iąjį kartą, kiti – pirmąjį. Paprotys tęsiamas: šios kelionės pirmeiviai kasmet jos laukia, o kartu visada būtinai vyksta ir naujokų. Su lietuvininkų žeme būtina susipažinti ir niekada nebūna nevėlu.Pagrindinis tikslas – aplankyti Kristijonas Donelaičio žemę, susitikti su vietiniais lietuviais, nenutraukti tų trapių saitų, jungiančių mus ir juos. Kelionės maršrutas tradicinis – Lazdynėliai, Tolminkiemis, Gumbinė, Ragainė, Tilžė. Bet kaskart jis kitoks, nes atrandama dar nelankyta vieta, sutinkamas dar nepažįstamas kraštietis ir, deja, kažko vis pasigendama…
Šių metų išvyka truko dvi dienas, nes keliauta iki pat Karaliaučiaus, todėl ir įspūdžių būta daugiau. Donelaitininkai (taip vadinami ir pirmą kartą vykstantys, nes jie tampa šios bendruomenės ir kelionių istorijos dalimi) pirmiausia pasiekė Lazdynėlius, kur šiais metais pasodino 10 naujų ąžuoliukų. Prie paminklo, žyminčio lietuvių grožinės literatūros pradininko K. Donelaičio gimtinę, Šiaulių universiteto prof. dr. Džiuljeta Maskuliūnienė kalbėjo apie XVIII a. poeto sąsajas su šiandienos literatūra. Ji priminė, jog išvakarėse jaunam poetui Dovydui Grajauskui Šiaulių rajono literatūros muziejuje Naisiuose įteikta 42-oji premija už debiutinę praėjusių metų poezijos knygelę. Pirmieji K. Donelaičio žingsniai mūsų literatūroje pramynė kelią visiems pasukusiems šia kryptimi.
Jaudinantis, įsimintinas ir išskirtinis buvo apsilankymas Tolminkiemyje. Kaip ir kasmet šiauliečiai sutvarkė kapelius prie bažnytėlės, kuri atstatyta 1979 m. (dabar – tai K. Donelaičio memorialinis muziejus), jos vidų Izolina Lingienė išpuošė iš Lietuvos atvežtais pavasarinių gėlių žiedais. Vėl vyko gražus susitikimas su lietuviškas šaknis turinčiais vaikais, suvažiavusiais iš įvairių Karaliaučiaus miestų (deja, jau rusiškais pavadinimais) į literatūros ir muzikos šventę „Viešnagė pas K. Donelaitį“. Lietuviškų mokyklų Karaliaučiaus krašte nebėra (lietuvių ten liko vos 1,1 proc.), todėl dainas, poezijos posmus, kuriuos jie dovanoja atvykusiems iš Lietuvos, mokosi tik popamokiniuose būreliuose su mokytojais entuziastais. Karaliaučiaus 35-ojo licėjaus lietuvių kalbos mokytojas Algirdas Karmilavičius pristatė visus atlikėjus, jiems ir jų mokytojams įteikė padėkas.
Nuoširdžiai skambėjo lietuvių poetų eilės, dainos (net sutartinės), kanklių garsai. Už jaudinančias akimirkas vaikams ir jų mokytojams įteiktos lietuviškos knygos, saldainiai, suvenyrai. Džiugu, kad šiais metais Tolminkiemyje dar susirinko to krašto jaunimas, atsivežęs lietuvišką žodį, nors visą laiką sklando mintis apie jo tęstinumą (ar dar bus, ar ilgai, o kaip po dešimtmečio?). Šių metų mokinių pasirodymą vainikavo malonūs siurprizai – K. Donelaičio žodis skambėjo prancūziškai ir ispaniškai. Karolinos Masiulytės-Paliulienės versti „Metai“ dar laukia spaustuvės, bet kartu su šiauliečių grupe atvykusi vertėja paskaitė „Žiemos rūpesčių“ ištrauką. O vertėja Karmen Karo Dugo (Carmen Caro Dugo), K. Donelaitį prakalbinusi ispaniškai jau 2013 m., pateikė „Rudens gėrybių“ ištraukėlę. Po skaitymų susirinkusius pasveikino Lietuvos Respublikos generalinio konsulato Karaliaučiuje kultūros atašė Raminta Gecevičienė, jau keturis dešimtmečius K. Donelaičio muziejui vadovaujanti Liudmila Silova, K. Donelaičio draugijos pirmininkas Gintaras Skamaročius, Karaliaučiaus srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas.
Po moksleivių pasirodymo bažnytėlės rūsyje kasmet lankomas Kristijono Donelaičio kapas: uždegamos žvakelės, pamerkiamos gėlės, poeto atminimas pagerbiamas tylos minute. Valstybinio Šiaulių dramos teatro aktorius Vladas Baranauskas pratęsė „Metų“ ištraukų skaitymą – šįkart skambėjo originalus lietuviškas žodis.
Vakarop visa šiauliečių grupė pasuko Karaliaučiaus link, dar spėjusi aplankyti Gumbinėje esantį K. Donelaičio paminklą. Sekmadienio ryte visus pasveikino Aleksas Bartnikas, maloniai sutikęs keliauninkams pristatyti Karaliaučių. Sužinota daug įdomių dalykų, net jokiuose rašytiniuose šaltiniuose neužfiksuotų faktų, gėrėtasi išlikusais istoriniais statiniais, stebėtas nūdienos miesto gyvenimas. Nepakartojamus įspūdžius dovanojo apsilankymas didingoje 1994–2005 m. rekonstruotoje Karaliaučiaus katedroje: žvalgytasi jos viduje, klausytasi ten dirbančio gido pasakojimo ir net vargonų muzikos koncerto, aplankytas prie Katedros sienos prisiglaudęs Imanuelio Kanto kapas. Literatūriniai pokalbiai buvo pratęsti kitoje miesto vietoje prie Liudviko Rėzos paminklo. Jo kūrybos ištraukas skaitė aktorius V. Baranauskas, paminklo atsiradimo istoriją priminė A. Bartnikas, Lietuvos edukologijos universiteto prof. dr. Nijolė Leonora Kašelionienė dar kartą sugrįžo prie K. Donelaičio kūrybos.
Be abejo, prie „karalių miesto be karūnos“ tik prisiliesta, nes atėjo metas sukti į namų pusę. Kelias vedė pro Ragainę. Trumpai, bet stabtelėta prie 1397–1409 m. statytos mūrinės Ragainės pilies griuvėsių – nykstančios didingos svarbių istorinių įvykių liudininkės… Visada Ragainėje aplankoma bažnyčia, kurioje pastoriavo Martynas Mažvydas. Šiais metais netikėtai duris pravėrė ir geranoriškai sutiko lietuviškai kalbantis Ragainės stačiatikių bažnyčios šventikas. Kitame pastato gale įrengta lietuvių katalikų bažnyčia, tačiau į jos vidų šį kartą patekti nepavyko.
Kelionės laikas vis trumpėjo, bet kelios akimirkos buvo skirtos ir pasienio miestui Tilžei. Stabtelėta prie Vydūno ir Johaneso Bobrovskio atminimo lentų. Slogų įspūdų paliko tarp šių vietų esanti bažnyčia, kuri sovietmečiu paversta fabriku. Tokių suniokotų ir nykstančių pastatų Karaliaučiaus srityje daug, vos vienas kitas prikeliamas naujam gyvenimui. Gaila, bet su jais nysta didelė istorinio, kultūrinio, architektūrinio paveldo dalis.
Apsilankymas šiaurinėje Rytprūsių dalyje kiekvieną kartą sukelia daug įvairių minčių: kažkas džiugina, dėl kažko liūdna, ten vyksta atradimai ir išgyvenamos netektys, bet grįžti norisi. Į Lietuvą parkeliauja nuotraukose sustabdytos akimirkos, panevežiečio Stepono Kubecko filmuoti vaizdai. Kelionėse sukaupta vaizdinė medžiaga gausi ir verta dėmesio: nuo pirmųjų juodai baltų kadrų iki S. Kubecko sukurtų filmų. Belieka viltis, kad informacija nenukeliaus užmarštin – tai puikus istorinės, kultūrinės, visuomeninės veiklos tyrinėjimų šaltinis.
Jau 33 šiauliečių keliones į šį kraštą rengė Kristijono Donelaičio draugijos Šiaulių skyriaus pirmininkė Izolina Lingienė – nuoširdi, geranoriška, dėmesinga, rūpestinga kiekvienam. Esam be galo jai dėkingi už galimybę kasmet aplankyti K. Donelaičio žemę, už lietuvybės ir tautiškumo skiepijimą, už neišsenkančią kantrybę, už gebėjimą į kelionę kviesti moksleivius ir studentus (kasmet ten nuvyksta vis kiti jauni žmonės), už tai, kad kiekvienam keliavusiam ji pati dėkoja ir dovanoja po knygą. Linkėdami Izolinai stiprybės, sveikatos, vilties ir visų ją supančių žmonių meilės, nekantriai lauksime ateinančių metų – 34-osios kelionės į Kristijono Donelaičio žemę.
Manyčiau, kad ši kelionė, jeigu dar neįtraukta, tai galėtų būti įtraukta į Baltų kultūros kelią – projektą, kuris vystomas Latvijos ir Lietuvos įstaigų bei draugijų pastangomis. Juolab, kad, be bažnyčių, Karaliaučiaus srityje yra išlikę šventviečių, t. y. senųjų prūsų švenčių šventimo vietų (vasaros – žiemos saulėgrįžos, rudens – pavasario lygiadieniai, darbų pabaigtuvės, jungtuvės ir t. t.). Tokių švęstų švenčių atgarsiai atsispindi Mato Pretorijaus knygoje “Prūsijos įdomybės, arba Prūsijos regykla” III t., kurią išleido Lietuvos istorijos instituto leidykla 2006 m. Panašia tema yra parašyta K. Donelaičiui skirta “Prūsų novelė” (rink. “Žvaigždėta Lietuva”, UAB “Utenos spaustuvė”, 2002). Džiaugiuosi, kad neužmirštame gentainių prūsų.