
Reaguodamas į gegužės 12 d., šeštadienį vykusio TS–LKD suvažiavimo metu priimtus partijos politinius dokumentus, partijos Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos Vilniaus skyriaus narys Andrius Pauga iškėlė fundamentalius klausimus dėl partijos pozicijos Europos Sąjungos ateities ir kitomis temomis priėmimo tvarkos ir turinio. A. Pauga apgailestauja, kad partijos suvažiavimo delegatai už progaminius dokumentus balsuoja jų nederinę su partijos nariais ir po to jie pristatomi visuomenei kaip visos partijos nuomonė.
Pasak autoriaus, laišku siekiama paskatinti vidinę partijos diskusiją apie šių ir kitų dokumentų turinį, kad būtų įveikta „partinė demokratija“, kai esminiai strateginiai dokumentai rengiami siaurame vadovybės ratelyje ir „išmetami“ balsavimui šiek tiek platesniam suvažiavimo ratui, o po to tvirtinama, kad jiems pritaria visa partija. A. Paugos įsitikinimu, aiški krikdemų pozicija dėl jų yra būtina, norint išsaugoti krikščionių demokratų identitetą ir bent šiokią tokią įtaką partijai ir visuomenei, ypač artėjant 2019-2020 m. Prezidento, Europos Parlamento ir Seimo rinkimams. Autoriui leidus, skelbiame visus Andriaus Paugos partijos vidinei diskusijai keliamus klausimus.
Klausimų, kuriais pastaraisiais metais išryškėjo esminiai ir netgi nesuderinami nuomonių skirtumai, susikaupė nemažai – žemiau paminėsiu tik keletą iš jų.
1. ES ateitis – tai bus neabejotinai esminis klausimas 2019 m. EP rinkimuose. Dar neteko matyti galutinio suvažiavimo rezoliucijos teksto, bet pirmininko G.Landbergio pasisakymai žiniasklaidoje nieko gero nežada: „Tėvynės sąjunga pasisako už Lietuvos vietą Europos branduolyje“, „ėjimą kartu didesnės federacijos, integracijos keliu“. Išvertus tai reiškia – tolesnio Lietuvos suvereniteto atidavimo ES keliu. Atleiskite, bet tai yra skandalingas pasisakymas, akivaizdžiai propaguojantis federalistinį A.Kubiliaus požiūrį. Vieninteliai partijos kolegos L.Kasčiūnas ir A.Ažubalis aktyviau priešinasi šitai Lietuvos išvalstybinimo pozicijai, jų pastangas būtina paremti. Ar ne laikas visai LKD garsiai pasakyti – tiksliau, dabar jau reikėtų visu balsu rėkti – kad ES turi likti nacionalinių valstybių sąjunga, gerbianti savo narių suverenitetą ir nesikišanti į jų vidaus reikalus? Laikas pagaliau suvokti, kad buvimas ES nėra Lietuvos tikslas pats savaime – tai tėra tik priemonė siekiant tautos ir valstybės išlikimo bei klestėjimo. Tačiau būtina atidžiai stebėti, kuriose srityse ši priemonė pasiteisina, o kuriose – ne. Ar visos ES politikos yra naudingos Lietuvai, o gal kai kurios jų jau tapo grėsme mūsų nacionaliniam saugumui ir šalies suverenitetui? Ar laisvasis asmenų judėjimas, sudaręs sąlygas masinei emigracijai, yra gėris Lietuvai? Kokią naudą mums atnešė euro įvedimas, išskyrus kainų šuolį? Koks ateityje bus tas ES branduolys, į kurį taip veržiamės? Kas bus, jei jis atspindės tik Vokietijos, Prancūzijos ir kitų Vakarų šalių interesus? O jei buvimas branduolyje, pavyzdžiui, reikš ir privalomą migrantų iš trečiųjų šalių priėmimą – ar mes tikrai norime eiti į tokį branduolį? Kas iš tiesų kelia tikrąjį pavojų Europos išlikimui – ar vadinamasis populizmas, ar migracijos ir demografijos būdu vykstanti islamo invazija ir jos keliamos krikščioniško identiteto praradimo, nusikalstamumo didėjimo ir terorizmo grėsmės?
2. Dviguba pilietybė – ar ji bent kiek paskatins išvažiavusių tautiečių sugrįžimą, ar priešingai – tik dar didesnę emigraciją ir „įsipilietinimą“ kitose valstybėse? Ar tai nėra pilietybės nuvertinimas, emigracijos įteisinimas ir saviapgaulė siekiant tariamai padidinti Lietuvos piliečių skaičių? Ar Lietuva yra „globali“, ar visgi ji yra ir gali išlikti tik čia, Lietuvos žemėje? Ar „globaliems“ piliečiams negresia neišvengiamas nutautėjimas? Ar pilietybės priesaika svetimai valstybei neturėtų būti laikoma moraliniu savo Tėvynės išdavimu – o jei taip, tai ar tokie „nuopelnai“ turėtų būti skatinami, už juos apdovanojama? Ar dvigubos pilietybės siekis reiškia norą toliau dalyvauti Lietuvos politiniame gyvenime (pvz. rinkimuose), ar tik norą išsaugoti lietuvišką pasą kaip patogų kelionės dokumentą? Kokias pareigas Lietuvos valstybės atžvilgiu turėtų tokie dvigubi piliečiai?
3. Lietuvybė ir tautinė valstybė – ar Lietuva vis dar yra ir turi išlikti tautinė valstybė, skirta visų pirma ją sukūrusios lietuvių tautos išlikimui bei jos kultūros puoselėjimui, ar ji jau turėtų atsiverti „visiems“ ir tapti internacionaline, multikultūrine ir daugiakalbe, atvira ekonominiams migrantams iš trečiojo pasaulio šalimi? Ar suverenitetas vis dar priklauso Tautai, ar mes jau tapome ES administraciniu vienetu? Ar tautiškumas yra mūsų išlikimo garantas, ar jau tapo smerktinu reiškiniu? Ar lituanistikos mokslų naikinimas universitetuose nekelia jokio susirūpinimo LKD? Ar kada nors vėl kursime tautinę mokyklą, ar pereisime prie mokymo visose mokyklose tik valstybine kalba – taip, kaip savo įstatymuose jau nusprendė padaryti Latvija? Ar LKD atstovai pritarė liūdnai pagarsėjusiam TS-LKD Prezidiumo perspėjimui partijos nariams nedalyvauti patriotinėse Kovo 11-osios eitynėse?
4. Asmenvardžių rašyba: ar nelietuviški rašmenys pagrindiniame piliečių teisinį ryšį su valstybę paliudijančiame dokumente – Lietuvos pase – yra tinkama priemonė siekiant pagerinti santykius su kaimynine valstybe, ar tai visgi reiškia lietuvių kalbos konstitucinio statuso pažeidimą ir kapituliaciją prieš ilgametį kitos valstybės kišimąsi į Lietuvos vidaus reikalus? Beje, atsakant į šį klausimą vertėtų atkreipti dėmesį į kovo mėn. pareikštą principingą TS-LKD Kauno skyrių sueigos poziciją.
5. Visuomenės moralinių pagrindų, šeimos ir prigimtinės lyties apsauga – atrodytų, krikščionims demokratams turėtų būti savaime suprantami vertybiniai klausimai, tačiau kodėl iki šiol nėra jokios oficialios LKD (nei TS-LKD) pozicijos dėl genderistinės Stambulo konvencijos? Sveikintina, kad kai kurie LKD atstovai pasirašė grupės Seimo narių kreipimąsi jos neratifikuoti, bet to nepakanka – būtina raginti Vyriausybę kuo skubiau denonsuoti šią konvenciją (t.y. atšaukti Lietuvos parašą joje). Ne mažiau svarbu apsaugoti visuomenę nuo įvairių vienalyčių „partnerysčių“ įteisinimo: nors pernai viena iš tokių iniciatyvų ir buvo Seime atmesta, liberalkairiosios jėgos jas neabejotinai bandys stumti vėl ir vėl. Ar krikščionims demokratams priimtina, kad už minėtų partnerysčių įteisinimą pernai balsavo (ir, tikėtina, vėl balsuotų) beveik trečdalis TS-LKD frakcijos Seime, įskaitant ir partijos pirmininką? Ar krikščionys demokratai neturėtų oficialiai pareikalauti tokio pirmininko atsistatydinimo, užuot tylėję lyg niekur nieko ir toliau dirbę partijoje, kurios vadovybė atstovauja tokias, atsiprašant, „krikščioniškas vertybes“?
6. Kur pradingo Konstitucijos 38 straipsnio pataisa, pripažįstanti neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį ir numatanti, kad šeima sukuriama laisvu vyro ir moters sutarimu sudarius santuoką? Priminsiu, šiai pataisą po pirmojo skaitymo Seimas pritarė dar 2016 m. birželio mėn, tačiau dabartinės kadencijos Seime, kuriame ši pataisa galėtų būti galutinai priimta, apie ją – visiška tyla. Kas, jeigu ne LKD, turėtų vėl kelti šį klausimą ir raginti mūsų atstovus Seime pagaliau ištraukti pataisą iš stalčiaus?
7. Migrantų iš trečiųjų šalių perkėlimas – ar tikrai tai ES solidarumo išraiška, ar politinės valios trūkumo uždaryti išorines ES sienas nelegaliai migracijai trūkumo pasekmės? Ar migrantų nenorinčių valstybių narių vertimas juos priimti nereiškia prievartavimo pakeisti savo krikščionišką tapatybę ir kultūrines tradicijas? Ar šiuo fundamentaliu klausimu neturėtų būti atsiklausiama Lietuvos piliečių nuomonės? Ar masinis darbo leidimų dalijimas Ukrainos ir kitų Rytų Europos šalių piliečiams (nors ir artimesniems kultūriškai) nėra viena iš priežasčių, kodėl atlyginimai Lietuvoje išlieka elgetiškai maži, o Lietuvos piliečiai priversti emigruoti?
Atsiprašau, kad laiškas išėjo toks ilgas, tačiau paminėjau tik kelis klausimus, kurie bus neabejotinai rinkėjams pasirenkant partiją ir kandidatus, už kuriuos jie balsuos. Į šiuos klausimus būtina atsakyti visų pirma patiems sau, o tuomet suformuluoti aiškią, principingą ir gerai girdimą krikščionių demokratų poziciją. Priešingu atveju Lietuvos krikščionys demokratai bus ištirpinti nuolat liberalėjančioje konservatorių daugumoje, praras daugelio krikščioniškų ir konservatyvių pažiūrų rinkėjų pasitikėjimą (kas iš dalies jau įvyko 2016 m. rinkimuose) ir palaipsniui išnyks iš Lietuvos politinio žemėlapio. Visgi turiu vilties, kad dar ne vėlu to išvengti, todėl kviečiu visus padiskutuoti ir priimti bendrus sprendimus.
… demokratai jau diskreditavo save savo buvimu konservatoriu partijoje.Kur tos partijos politika veda ir ka ji nuveike praejusiame laike, aisku.Krikscionys demokratai, menamai, toje partijoje istirpo su isskaiciavimu.Del patekimo i seim a.
Kiek kartų konservatoriai buvo valdžioje, tiek kartų apiplėšė liaudį.
Kaip TS-LKD eilinis, 100 proc. pritariu autoriaus nuomonei ir tokiu pat procentu nepritariu partijos „išminties bokštų“ nuostatoms. Iš jaunų ir jau plinkančias galvų paleidžiami tikri akibrokštai: pritarkite, balsuokite! Nepasiduokime, auklėkime, už juos nebalsuokime.
Viršūnė sėdi turtingiausių Lietuvos 10-tuko žmonių kišenėse, vykdo kaip tampomos lėlės užsakymus, o eiliniai tėra tik apgaunamieji balsuotojai ‘partijos interesams’. Taip visose sisteminėse partijose visose šalyse, todėl AfD Vokietijoje taip aršiai puolama visų be išimties partijų, o Lietuvoje dėl gerai dirbančių VSD bendradarbių tokia partija negali užgimti, tam ir ujami Radžvilas, Rubavičius, nes iš jų kyla didžiausias pavojus SISTEMAI.
Citata: “šeima sukuriama laisvu vyro ir moters sutarimu sudarius santuoką”.
Nesąmonė – šeima bus ir vieniša mama su vaiku, seneliai su pas jais augančiais anūkais ir pan.
Turėtų būti: šeima – visuomenės ląstelė.
O ląstelėms, kaip žinia, yra būdinga savybė atsinaujinti, t.y. šeima turi visuomenę atjauninti, išlaikyti gyvą.
na taip “lietuvi”, ideali šeima tai vieniša motina su vaiku, kitokių nereikia … 🙂
Kas yra ideali šeima, tai dar reikia ilgai ir rimtai pasvarstyti: kitąsyk mama su vaiku yra kur kas geresnė šeima, nei ta, kurioje yra abu tėvai.
Paskaityk, pvz., dukart Gonkūrų premiją laimėjusio Romeno Gary (Romain Gary) knygą Aušros pažadas (ten kaip tik apie tai kaip vieniša mama augino savo sūnų).
Kas kita, jei sakytum, kad siekiamybė yra tokia šeima, kur yra abu tėvai ir vaikai.
Bet tai – jau kitas klausimas.
P.S. ir pasimokyk lietuvių kalbos.
Nevyriausiybinų organizacijų atstovai: J. Sabatauskas sabotuoja Konstitucijos pataisos priėmimą
Kokios konstitucinės pataisos?
Jei tos, apie kurią kalbam, tai tokios ir nereikia – skaityk giją iš naujo.
L. blogai,
kad Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga susidėjo su lansberginių gauja. Tikėtina, kad bus atitaisyta tokia klaida, nedelsiant.
Klausimai labai geri – tik adresatas netinkamas. Homsomolco Anūko vadovaujama liberastų šutvė jau seniai nėra nei krikščionys, nei demokratai, nei konservatoriai, nei juo labiau Tėvynės (ir klausimas, ar apskritai kada nors tokiais buvo). Na, o tie, kurie, nors ir nepritardami homunistinei ideologijai, vis tiek sėdi tos šutvės vežime, yra tiesiog karjeristai, manantys, kad principai principais – bet nuo lovio atsitraukti nesinori (tautininkų pavyzdys parodė, kad principai ir vertybių laikymasis “neapsimoka”). Jie panašūs į pokariu prie komuniagų prisiplakusius veikėjus, kurie aiškino, kad “šiaip tai aš kitaip, negu jie galvoju – nu bet darbas, karjera…” Tada kyla klausimas, kiek tokių veikėjų “atskiroji nuomonė” verta – juolab, kad ta jų kritikuojama libkonų politika yra nuolatinė, o ne epizodinė.
P.S. Nuotrauka parinkta labai taikliai: Partijos Vadas rodo kelią į Šviesų Homunistinį Rytojų. Ir ta “žydroji spaliukų žvaigždutė” atlape vietoj raudono gvazdiko labai vietoj. Kuo ne “vladimiras iljyčius jaunystėj”? 🙂
Puikiai pasakyta.
Viena išlyga – tautininkai paprasčiausiai nepajėgūs žmonėmis-ramumo stulpais, iš panikos ir pametus vertybes susimetė su paksininkais, kas atmintį turintiems žmonėms liks dėme tautininkų atlape.
Aš turėjau omenyje tautininkų pasitraukimą iš libkonų partijos po G. Songailos išmetimo, nes drįso pasipriešinti libkonų planams “sumesti skudurus” su tomaševskiniais separatistais. Vertybinė pozicija tada jiems kainavo vietas Seime – labai “pamokantis” pavyzdys kitiems (įskaitant savo “atskirąsias nuomones” reiškiantiems, bet nieko nedarantiems bei toliau naivių žmogelių balsus liberastinei Anūko šutvei pritraukiantiems krikdemams).
Apie atskirų veikėjų “vojažus” pas paksistus – visai atskira kalba.
Tai ir tuo nesibaigė – per paskutinius rinkimus dar sykį „valymą” atliko… Kad QWXių choro negadintų.
G.Songaila – kiek prisimenu jį nuo Sąjūdžio suvažiavimo 1988 m. spalio mėnesį, tai linkęs prisiplakti ir būtinai su savo atskirąja nuomone išsidraskyti. Bet koks savamanio jungimasis baigiasi neišvengiamai skyrybomis. Susidaro įspūdis – ar ne tokia paskirtis politikoje ?
“Kiek kartų konservatoriai buvo valdžioje, tiek kartų apiplėšė liaudį.” rašo “tikras lietuvis:”
Pritariu.
O jeigu juos dar kartą išrinks, tai Lietuvai iškils didesnis pavojus, nei maskovijos įsiveržimas.
Jei nusibaigsim ekonomiškai, tai liaudis išsilakstys ir Lietuvos paprasčiausiai nebeliks.
Kalbant apie rinkimus – kaip nusivylusius rinkėjus įkalbėti neignoruoti rinkimų, būtinai ateiti, pasiimti savo lapelį ir išreikšti savo nuomonę apie juos. Nepasitiki nė vienu iš jų – bent kryžmai perbrauk, kad neliktų nepanaudotas, t.y., klastoti tinkamas. Galima, pvz., kantriai po vieną išbraukti pavardes tų, katruos laikau Lietuvos kenkėjais. Kad sužinotų tikrąją Lietuvos nuomonę apie kiekvieną iš jų.