Skubėjimas, greitis, įtampa nusineša gyvenimo stebuklą – kitąkart jo ir nepamatom. Dar ne viską sugėrė įkyrus mašinos ratų bumbsėjimas į asfaltą ir greitkelio ūžesys. Justinas Marcinkevičius padeda mums suprasti, jog džiaugsmas slypi mažuose dalykuose, jis: „nepaprastas paprastumu“. Kad netektų bodėtis kasdienybe, žmogui gal reikėtų ne tiek ir daug: bent retsykiais įsiklausyti į tylų medžių ošimą, lietaus šneką, dažniau pakelti akis ir išvysti tekančią saulę.
„Saulė ne vien tik dangaus šviesulys ar tolimas dangaus kūnas, žmogiškai dvasiai – tai pačios gyvybės, sielos, dieviškumo šaltinis ir viso pasaulio pradžia. Visas pasaulis išnyra kaip Saulės iššviesta iš tamsos chaoso, sušildyta, apskrieta ir apibrėžta erdvė, o tuo pat ir kaip laikas – kurį gyvename kartu įsikūniję po Saule“, – taip sako etnokosmologas Jonas Vaiškūnas. Nykus ir šaltas būtų pasaulis be saulės.
„Kažkada labai seniai keletą mėnesių nesirodė saulė, nes ją pagrobė galingas kunigaikštis ir įkalino tvirtovės rūsyje. Tada saulei į pagalbą atėjo Zodiako ženklai, jie suskaldė bokštą didžiuliu kūju, išlaisvino saulę ir grąžino ją žmonijai“, – taip pasakojama baltiškame mite. Saulės garbinimo tradiciją patvirtina ne vienas senųjų baltų mitinis šaltinis, ypač lietuvių ir latvių dainos.
Ne veltui tautosakoje saulė iškyla kaip tvarkos vykdytoja, galinti nulemti žmogaus likimą. Pagal tradicinę lietuvių kalendorinių dainų sistemą dainomis lydimas saulės kelias nuo žemiausio zenito taško iki aukščiausio, nuo gamtos apmirimo iki suvešėjimo. Liaudies dainose ypač pabrėžiama saulės šviesa: „Ein saulelė aplinkui dangų <…> / Ir nušviečiau visą svietą“. Saulės, mėnesio, žvaigždžių įvaizdžiai nuo seniausių laikų gyvuoja pasaulio tautų mene. Pasaulio tautų mitologijoje saulei tenka ypatinga vieta. Ji be galo svarbi ir senovės lietuviams. Žiloje senovėje žmogus, apsuptas gamtos, jautėsi stipresnis, todėl saulę senoliai ir garbino.
„Senovės baltų tikėjimuose sudievinta saulė laikyta dienos ir šviesos globėja, augalijos skatintoja“, – taip apie saulę kalba archeologė M. Gimbutienė. Saulė – deivė, gyvybės skleidėja. Tik saulei – šviesos, gėrio skleidėjai žmogus lenkė galvą. Mūsų protėviai pagal Saulę žinojo, kokius darbus, apeigas atlikti, kad išgyventų, jie gebėjo prisitaikyti prie gamtos ritmo.
Bandymai ją suprasti ir paaiškinti lėmė jos sudvasinimą. Lietuviai saulę mylėjo, gerbė, kalbėjo jai maldas. Kai ji šviesdavo, nubaidydavo blogas dvasias. Netgi giminystės ryšys su mėnuliu pabrėžiamas (saulė – mėnulio marti).
Beje, kalendorinių apeigų dainoje „Eina saulelė aplinkui dangų“ saulė irgi traktuojama kaip mėnulio marti. Daugelyje kūrinių jaučiama kiekvieno šių įvaizdžių pynė, kurioje neatraizgomai susivijusios mitologinė, tautosakinė ir šių dienų kultūros prasmės. Ne vieno poeto ar rašytojo kūryboje būtent žmogaus ir saulės ryšiais atskleidžiama žmogaus ir gamtos vienovė.
Ypač eilėraščiuose vaikams saulės įvaizdis yra poetinio pasaulio centre, kad kuo ilgiau gyventų vaikas saulėtoje vaikystės saloje. Saulė ir mama – du svarbiausi gerumą spinduliuojantys centrai. Nenuostabu, jog piemenų dainose, poetų posmuose saulė tapatinama su motina, matgi baltišką suvokimą siekianti mūsų mitinė tradicija moterį – motiną siejo su saule.
Nesvarbu, ar autoriaus tekste saulė yra pagrindinis veikėjas, ar bent kartą šmėsteli kūrinyje, jaučiame ją kaip pasaulio darną lemiančią jėgą. Pabandykime įsiklausyti ir mes, koks nepakartojamas yra mums duotas laikas, koks nuostabus mus supantis pasaulis – nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Kas gi, jei ne saulė mus kviečia pradėti naują dieną? Ji savo spinduliais pažadina „seną jauną, mažą ir didį“. O ta diena, žinoma, atneš naujų potyrių, žinojimo – gyvenimas įgaus naujų spalvų, kaip ir R. Granausko novelėje „Saulėlydžio senis“. Nuo pabudimo (saulėtekio) iki mirties (saulėlydžio) – ištisa amžinybė, vadinama gyvenimu.
Būtent rašytojas grąžina mus prie pradžių pradžios, į gamtos glėbį. Saulė novelėje turi simbolinių reikšmių: sūnus dar nepabudęs ne tik rytui, bet ir tikram gyvenimui. Jis dar nenutuokia, kokie išbandymai jo laukia. Bet „netruks ateiti toks metas, kai mudu su juo apsikeisime vietomis, bet iki tol gal suspėsiu jam pasakyti, koks didelis ir gražus yra mūsų pasaulis, ir mūsų gyvenimas, ir mūsų laikas <..>“. Vaikas liks už tave gyventi, todėl privalai jam parodyti visus kelius, kad neklaidžiotų tamsoje ir neieškotų jau atrastų tiesų.
Šiame pasaulyje esama žmonių be šaknų, be tradicijų, „klaidžiojančių tamsoje“. Pagrindinė jų reikmė – vartoti (kultūros reikmės varžo, įpareigoja žmogų).
Novelėje „Saulėlydžio senis“ atradimai taip pat nelaukti ir skaudūs: „Kam tokie didingi ir tylūs saulėlydžiai liepsnoja danguose virš miestelių <…>“. Iš tikrųjų gražu ir gera gyventi šiame pasaulyje. Besisukant laiko ratams, žmogus dar kartą gamtos apsuptyje susimąsto ir dabarties akimirkos jam atrodo labai prasmingos, jose tilptų visi žmogaus troškimai.
Tradicijos jutimas žmogui suteikia naujų galimybių. Tą tradicinę lietuvių, dar giliau – baltų kultūrą – tebeturi ne vienas savyje, tebejaučia jos dvasią. Ypač kaimo žmogus tą ryšį pajunta su dangumi, saule, žeme, vandeniu, medžiais. Jų sandūroje žmogus jaučia dvasios blyksnius, švytėjimą.
Tai liudija ir mūsų gyvenimai, ir literatūra. Novelės pradžioje – saulėlydis, nes pasakotojo sieloje liūdna, tuščia, nyku. Jis – vienišas. Pabaigoje – saulėtekis, nes pasakotojas atranda gyvenimo šviesą ir skonį. Jis išmokys gyventi sūnų, kad šiam netektų bodėtis kasdienybe.
Literatūrologė E. Bukelienė, interpretuodama R. Granauską, teigia: „Saulėlydžio senis“ – tai novelė apie žiūrėjimą: Dievo, paukščio, gyvųjų ir mirusiųjų, moters ir vaiko“.<…> „Nežiūrėk į saulėlydį“ – toje mąslioje poetinėje formulėje – metaforoje sutelkta pagrindinė novelės mintis, priešinga tiesioginei žodžių reikšmei, bet ir perspėjanti apie nelengvą žmogaus kelią iš tamsos į šviesą“. Kodėl gi reikia šio atsinaujinimo?
Gyvenimo prasmė juk glūdi nesustabdomame dienų bėgime. Kasdieniai, įprasti darbai kartais sublyksi ypatingoje šviesoje.
Ėjimas į naktį – reiškia ieškojimą, seno pabaigą ir naujo pradžią, – ėjimas prasmingas. Kūrinyje jaučiamas ryšys su mitologija. Žvaigždės žmogui padėdavo nepaklysti naktį, nepamesti kelio. Rašytojas nori prikelti tą žinojimą ir atveria žmogaus ėjimą savęs link.
Išeiti iš namų pasakotoją pastūmėja pokalbis su sūnumi. Jis keliauja pamatyti samanoto saulėlydžio senio, kad galėtų apie jį papasakoti vaikui.
„Tenai, tolimame miške, už kurio nusileido saulė, sėdi samanotas saulėlydžio senis, rūko molio pypkę, žiūri į viską ir žiūri…“. Pasakotojo ėjimas viltingas. Vėliau pamato vieną žvaigždę, virpančią ir šviečiančią toli, žemai. Įrodymas, kad gyvenimas gali būti gražus: „Jei nematai – girdėk grožį!“.
Žmogus gamtoje įsiklauso – ateina suvokimas kažką keisti. Visgi surandame seniausią žmogaus mitinę bei jausminę patirtį, besiskverbiančią į šiuolaikinę kultūrą bei kūrybą. Tokį bendrumą, žmogaus susitelkimą gamtoje vaizduoja ir R. Granauskas.
Vaizduojamas gamtiškumas sietinas su senolių patirtimi, senaisias tikėjimais ir apeigomis, kurių atgarsiai mus pasiekė kaip įvaizdžiai, metaforos, vaizdiniai. Gamta tarsi įsiterpia į žmogaus gyvenimą, keičiasi su juo patirtimi, priima į savo prieglobstį.
Žmogaus likimas ir sėkmė priklauso nuo to, kur jis šiuo metu yra arba kas šalia jo yra, koks augalas, paukštis, koks dangaus šviesulys virš jo spindi, ką jis pats girdi, jaučia, suvokia. Gamta paveikia žmogaus veiksmus, turi įtakos jo gyvenimo tvarkai.
Anot Jono Vaiškūno, „mūsų gyvenimas rieda kaip Saulės ratas, patekėdamas krypsta į pakilimą ir pilnatvę, o pasiekęs pilnatvę linksta į nuosmukį… Tai dėsningi žmogaus ir net tautos gyvenimo tarpsniai, kuriems reikia ruoštis ir kurių kiekvienas turi nepakartojamą vertę ir prasmę“.
Jeigu buvo lemta gimti, reiškia yra prasmė gyventi. Kiekviena diena ir naktis yra svarbu, gražu, reikšminga, nes tai – mūsų buvimas. Gera gyventi kūrybos ir saulės glėbyje.
***
Spauda ant drobės – drobiunamai.lt
