Pagal gyventojų skaičiaus mažėjimo, mirtingumo, migracijos ir daugelį kitų demografinių rodiklių, Lietuva užima vieną paskutinių vietų Europos Sąjungoje. Pasak Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Demografinių tyrimų centro mokslininkų, delsti nebegalima – būtina aktyvi, situacijai adekvati gyventojų politika, kuri remtųsi naujausiomis mokslo žiniomis ir geriausiomis praktikomis. Pavyzdžiui, sudarytų sąlygas turėti norimą vaikų skaičių ir suteiktų papildomą paramą, skatinančią susilaukti antro ir trečio vaiko. Tokia politika jau kurį laiką vykdoma Prancūzijoje, taip pat gerąsias patirtis turi Skandinavijos šalys ir kaimyninė Estija.
Išmokos yra tik simbolinė šeimos politikos priemonė
Pasak centro vadovės prof. Vlados Stankūnienės, Lietuvoje vis dar nėra sutarimo, kaip spręsti gimstamumo problemas. „Viešosios politikos rengėjams ir vykdytojams iki šiol nelabai aišku, kas yra gyventojų politika, kokia jos misija, galiausiai – kaip reikėtų spręsti įvairių demografinių procesų neigiamus pokyčius mūsų šalyje. Be to, šeimos politika neretai suvokiama klaidingai. Atrodo, kad šeimos politikos misija yra šeimos apibrėžimo institucionalizavimas, o svarbiausias prioritetas – išmokos šeimoms, auginančioms vaikus“, – pasakoja profesorė.
V. Stankūnienė patikslina, jog šeimos politika yra gyventojų politikos, kuri Lietuvoje dažniausiai įvardijama slaviškąsias tradicijas turinčiu terminu „demografinė politika“, dalis. Jos tikslai yra įvairūs ir neapsiriboja vien siekiu didinti gimstamumą. Tai šeimos ir vaikų gerovės bei lyčių lygybės užtikrinimas, skurdo mažinimas, užimtumo didinimas ir kt. Šalių, kurios gali būti sektinu pavyzdžiu, praktika, įvairūs tyrimai ir tarptautiniai dokumentai atskleidžia, kad svarbiausias sėkmingos šeimos politikos siekis yra abiems tėvams suteikti galimybes derinti darbą su šeima ir vaikų auginimu. Pagrindinės priemonės tai pasiekti yra vaikų priežiūros ir ugdymo paslaugų, atitinkančių šeimų poreikius, plėtra, užimtumo formų įvairovė ir vaiko priežiūros atostogos. Lietuvoje palankiai išvystyta tik trečioji priemonė – vaiko priežiūros atostogos. Jos yra įvairios, lanksčios ir gana gausiai apmokamos.
Tačiau nereikėtų tikėtis, kad minėtos priemonės turės greitą poveikį gimstamumui. Net supratus jų svarbą ir numačius atitinkamus sprendimus, praeis nemažai laiko, kol bus pastebėti pokyčiai. Be to, šios priemonės turėtų būti suderintos ir lanksčiai papildyti viena kitą. Pavyzdžiui, pasibaigus vaiko priežiūros atostogoms, tėvai turi turėti patogius darbo grafikus ar pasinaudoti kitomis lankstaus užimtumo galimybėmis. Gerųjų šeimos politikos pavyzdžių šalyse vaikų buvimo priežiūros institucijose laikas yra gerokai trumpesnis nei Lietuvoje, kur vaikai dažniausiai praleidžia visą darbo dieną. Taip pat svarbu, kad mažamečių vaikų priežiūros ir ugdymo paslaugos būtų kuo įvairesnės: tėvai turėtų turėti galimybę nuvesti vaiką ne tik į lopšelį-darželį, bet ir užsisakyti kokybiškas paslaugas į namus. Svarbios yra ir grįžimo į darbą garantijos.
„Visų šių tarpusavyje suderintų priemonių sistemos sukūrimui reikia nemažai laiko, o rezultatams – dar daugiau. Todėl viešosios politikos vykdytojams tai nepatrauklu: sunku demonstruoti savo veiklos rezultatus, ypač jei tikslai projektuojami keleriems metams. Tai klaidingas požiūris. Kaip rodo sėkmingai šias šeimos politikos priemones įgyvendinančių šalių praktika, rezultatai visuomet būna teigiami ir ilgalaikiai“, – pastebi profesorė.
Ji taip pat priduria, kad nuo šių metų įsigaliojęs vaiko išmokų įstatymas gali turėti poveikį, tačiau nedidelį ir trumpam. „Vaiko pinigai yra daugiau simbolinė priemonė, kuri dažnai atlieka deklaratyvų valstybės politikos vaidmenį – valstybė rūpinasi šeima. Jos gerai matomos, lengvai suprantamos. Tačiau kaip rodo kitų šalių pavyzdžiai, ši priemonė gali gausinti socialiai silpnas šeimas, didindama jose augančių vaikų skaičių ir skurdą“, – paaiškina VDU centro vadovė, jau daugelį metų vykdanti demografinių procesų raidos tyrimus.
„Įvertinus sėkmingiausias tarptautines praktikas, svarbiausią prioritetą reikia teikti toms šeimos politikos priemonėms, kurios sudaro galimybes abiems tėvams derinti darbą su vaikų auginimu – tai geriausiai skatina gimstamumą“, – teigia prof. V. Stankūnienė.
Ekspertų nuomone, vaikų priežiūrai ir ugdymui skirtos paslaugos privalo būti kokybiškos, lanksčios, prieinamos finansiškai ir geografiškai bei skirtos vaikams nuo kūdikystės iki vėlyvos vaikystės. Lietuvoje padėtis tikrai nėra gera – čia labiau susitelkta į pastangas didinti paslaugų kiekį ikimokyklinukams nuo 3 m. amžiaus, be to, neatsižvelgiama į geografinę tėvų darboviečių padėtį.
Lyčių lygybė skatina gimstamumo didėjimą
Anot mokslininkų, Lietuvoje iki šiol priešinamasi netgi tokioms visuotinai pripažintoms vertybėms, kaip lyčių lygybė ir teisingumas, nors jie yra laikomi vienais svarbiausių šeimos politikos tikslų ir ženkliai prisideda prie teigiamų gimstamumo pokyčių.
„Lyčių lygybė ir teisingumas viešoje ir privačioje erdvėje sukuria galimybes šeimoms turėti norimą vaikų skaičių bei sudaro prielaidas gimstamumo didėjimui. Ir priešingai – pastangos viešajame diskurse ir šeimos politikoje išlaikyti tradicinius lyčių vaidmenis riboja galimybes derinti šeimą, vaikų auginimą ir profesinę veiklą bei neigiamai veikia gimstamumą“, – paaiškina VDU profesorius ir Demografinių tyrimų centro vyriausias mokslo darbuotojas Domantas Jasilionis.
Augantis demografinis avangardas: moterų išsilavinimo struktūros (%) kaita Lietuvoje ( 2001–2012 m.)
Tarptautinė patirtis rodo, kad netiesioginė parama – mokesčių nuolaidos, subsidijos įvairioms paslaugoms, būstui ir ypač darbinės veiklos ir vaikų auginimo derinimo galimybės – šiuolaikinėmis sąlygomis yra pačios efektyviausios ilgalaikio poveikio priemonės. Kitų šalių ir Lietuvos patirtis rodo, kad tiesioginių išmokų poveikis būna trumpalaikis ir beveik nematomas vertinant gimimų skaičių ilgesnėje perspektyvoje. Negalime tikėtis, kad išaugus moterų išsilavinimui ir užimtumui, priemonės, nukreiptos į „tradicinio“ šeimos modelio palaikymą ir tiesiogines išmokas, gali būti efektyvios.
„Demografinės krizės akivaizdoje Lietuva turi branginti ir investuoti į kiekvieną vaiką, nesvarbu, kokioje šeimoje jis gimęs ir auga. Tačiau vietoje to valstybėje į pirmą planą iškeliamos diskusijos apie „tikrosios“ ar „tradicinės“ šeimos apibrėžimą, į kurį, pavyzdžiui, nepatenka vieniši vaikus auginantys motinos ir tėvai. O juk tai viena labiausiai ekonomiškai ir socialiai pažeidžiamų grupių, kuriai vienintele išgyvenimo strategija dažnai lieka emigracija. Priimant „tradicinės šeimos“ apibrėžimą, siunčiama žinia apie vienišų tėvų neatitikimą „valstybiniams“ šeimos standartams – tai dar vienas argumentas ieškoti laimės svetur. Nepilnos šeimos turi būti remiamos kompleksiškai – derinant specializuotas būsto programas ir finansines-mokestines lengvatas, subsidijas bei išmokas, ypač didelį dėmesį kreipiant į tokiose šeimose auginamų vaikų gerovę ir ugdymą“, – pažymi prof. D. Jasilionis, apibendrindamas, jog visas šeimos politikos priemones būtina suderinti taip, kad jos harmoningai papildytų viena kitą – to taip pat kol kas nėra.
Sėkmingas Prancūzijos atvejis
Žemą gimstamumą ir gyventojų skaičiaus mažėjimą išgyvenančiai Lietuvai būtina semtis patirties iš kitų šalių, kurios sėkmingai įveikė panašius iššūkius. Viena iš jų – Prancūzija. Pasak VDU Demografinių tyrimų centro mokslininkės dr. Aivos Jasilionienės, ši Europos valstybė laikoma viena iš pavyzdinių šalių, kuriai pavyksta išlaikyti santykinai stabilų ir palyginti aukštą gimstamumo lygį.
„Prancūzų šeimos politikos išskirtinumas slypi tame, kad ji neverčia nei tėvo, nei motinos rinktis tarp karjeros, šeimos ir vaikų susilaukimo, o sudaro sąlygas šiuos pasirinkimus suderinti. Šeimos politikai yra skiriama didelė BVP dalis, ji yra stabili ir ilgalaikė, todėl šeimos pasitiki valstybės parama. Egzistuojanti šeimų įvairovė Prancūzijoje yra gerbiama, o teikiama parama siekiama atliepti visų šeimų poreikius. Šeimoms sudaroma galimybė lanksčiai, pagal savo poreikius, derinti skirtingas paramos priemones. Galiausiai, Prancūzijos šeimos politikoje gana aiškiai išsakomi gimstamumo kėlimo siekiai. Šeimos, susilaukusios antro ir trečio vaiko, šioje šalyje gauna papildomą valstybės paramą“, – pasakoja dr. A. Jasilionienė.
Įdomu, ar Prancūzijoje gimstamumas didėja ne musulmonų imigrantų dėka. Įdomu, kiek baltieji prancūzai paprastai šeimoje turi vaikų.
Iš tiesų taip. Ir Parncūzijoje, ir JK, ir Skandinavijos šalyse tie aukštesni gimstamumo rezultatai pasiekiami dėka socialinėmis paslaugomis besinaudojančių emigrantų. Tai faktas. Titulinėse tautose gimstamumas vis tiek išlieka labai mažas.
Tačiau, kaip matau perskaitęs straipsnį, jame apie tai nutylima 🙂
Taip, tačiau pamirštamas vienas svarbus aspektas – niūrus naftalinis Lietuvos visuomenės daugumo mentalitetas, jos rinktos populistų valdžios be saiko kurpiami absurdiški draudimai.
Absoliuti jaunimo dauguma – pakankamai liberalių pažiūrų. Tad toks dabartinis Lietuvos kontekstas jiems itin nepatrauklus. Tad visi emigruoja į liberalesnes šalis. Kuriose nėra tiek absurdų.
Emigruoja tėvai – mažėja gimstamumas, nyksta tauta. Štai ir visa pasaka…
Kitaip tariant, perdėtas naftalininis mūsų visuomenės konservatyvumas sparčiai mažina mūsų tautos skaitlingumą.
Tautos skaitlingumą mažina nežabota liberastija, siautėjanti Lietuvoje kaip niekur kitur. Dėl to ir emigracija neregėtų mastų, nes dauguma žmonių yra mankurtai su left-liberastiniu mentalitetu, konservatyvios ir tautinės vertybės paniekintos, visur propaguojama liberastija-tolerastija. Lietuvą užvaldę liberastai mažą gimstamumą ir emigraciją laiko normaliu ir geru dalyku: tegul lietuviai nyksta ir emigruoja, į tuštėjančią Lietuvą liberastai nori privežti migrantų iš bet kur, liberastams tauta nėra vertybė, liberastai siekia sumišrinti ir sunaikinti tautas.
Jei esi normalios pakraipos žemaituk tai susimastyk, tau dėdė Jo teisybę sako.
Priimant „tradicinės šeimos“ apibrėžimą, siunčiama žinia apie vienišų tėvų neatitikimą „valstybiniams“ šeimos standartams – tai dar vienas argumentas ieškoti laimės svetur. – aiškina mokslo darbuotojas.
Deja, tai – melas ir left-liberastinė demagogija. Ginčus dėl tradicinės šeimos ir netradicinės kelia būtent left-liberastai-tolerastai norėdami įteisinti nesveikus reiškinius ir neturėdami normalių argumentų naudoja melą ir demagogiją, nukreipdami diskusijos dėmesį į pašalius, vaizduoja save vienišų tėvų gynėjais – taip tikisi apgauti kuo daugiau žmonių ir įgyti šalininkų. Šeimos (savaime aišku, tradicinės, kitokių nėra) apibrėžimas turi prasmę tik ginantis nuo left-liberastinių inovacijų, apibrėžimas nenukreiptas prieš vienišus tėvus.
Dabartinių 50-mečių ir jaunesnių gimstamumą paskatino įstatymas, leidęs auginti kūdikį trejus metus, kad iki trejų metų nereiktų jo leisti į vaikų lopšelį motinų darbo metu, ir jis mažiau sirgtų.
Visus tuos metus už motinas į pensijų fondą mokėjo tuometės profsąjungos, tad metai būdavo įskaitomi į darbo stažą, o ir darbo vieta motinai būdavo išsaugota visus trejus metus – žinoma, jei jos darbovietės neužgriūdavo tuomet planingai vykdytas etatų mažinimas. Tokiu atveju niekas nepadėdavo.
Motinos metus gaudavo motinystės išmoką – nepamenu, ar ji buvo algos dydžio, ar kiek mažesnė (gal ir nuo darbavietės priklausė – strateginėse viskas buvo kitaip, nei vietinės reikšmės įmonėse bei įstaigose). Žinoma, nedažna galėdavo sau leisti dvejus metus be algos gyventi, tačiau bent dalis galėjo.
Paskutinius porą dešimtmečių pradėta statyti kooperatinius daugiabučius, todėl nedidelė dalis galėdavo sau leisti juos įsigyti, t.y., šeimos įsigydavo sau atskirą butą ir turėjo kur vaiką auginti.
Štai ir visa paslaptis, kodėl įvyko „demografinis sprogimas” artėjant amžiaus pabaigai – išsaugoma darbo vieta, trejus metus nenutrūkstantis darbo stažas, metus apmokamos motinystės atostogos. Tačiau šiais laikais to gali būti mažai, reiktų „demografinio sprogimo fondo”, kad visus 3 metus gautų pakankamą išlaikymą, nes, jei mamytė ir tėtis gauna MMA, o seneliai po 200-300 pensijos, tai padėti jaunai šeimai nieko negalės…
Panasu kad dar viena ‘chebrytes viesuju rysiu akcija’. Prancuzijos pavyzdys (bent kiek mastantiems akivaizdu kieno ‘pastangomis’ pasiektas), lyciu lygybe (??? ‘..pastangos viešajame diskurse ir šeimos politikoje išlaikyti tradicinius lyčių vaidmenis riboja galimybes derinti šeimą, vaikų auginimą ir profesinę veiklą..’ ) ir panasus ‘perliukai’ isduoda ‘uzsakovus’. Deja, bet jau ir sveikintinos veikos tampa suinteresuotu grupiu manipuliacijos objektais
Oficialiai yra paskelbta kad anglijoi naujagimių užrašoma achmedais daugiau nei Džonais.