V. Stankūnienė, M. Baublytė. Lietuvos demografinė padėtis: kokios galimybės demografiškai atgimti?

Iš jau ne vieną mėnesį viešojoje erdvėje sklandančių diskusijų ir kalbų atrodo, kad dauguma tų, kurie pasiryžę priimti sprendimus, suprato demografinės padėties grėsmes dabartinei ir tolesnei Lietuvos raidai. Reikia tikėtis, kad tai virs konkrečiais veiksmais. Tačiau norint, kad veiksmai būtų adekvatūs padėčiai, labai svarbu, kad jie remtųsi tinkama ir profesionaliais mokslo tyrimais grindžiama informacija. Vienas svarbiausių šio straipsnio tikslų yra trumpai aptarti susiklosčiusią Lietuvos demografinę padėtį ir išryškinti prieštaringus pastarųjų metų pokyčius.

Lietuva – tarp sparčiausiai nykstančių pasaulio šalių

Lietuvos demografinė raida per pastarąjį ketvirtį amžiaus keitėsi labai intensyviai. Nuo XX a. paskutinio dešimtmečio pradžios kardinaliai ir neigiamai pasikeitė gyventojų amžiaus struktūra ir visi pagrindiniai demografiniai procesai.

Šių procesų pokyčiai, jau daugiau nei du dešimtmečius lemdami spartų gyventojų skaičiaus mažėjimą ir keisdami jų amžiaus struktūrą, kuria pamatines prielaidas sparčiam demografiniam nykimui iki šio amžiaus vidurio ir net tolimesnėje perspektyvoje.

Dabartinę Lietuvos demografinę padėtis, pasitelkus pagrindinius jos rodiklius, trumpai galima būtų vertinti ir iliustruoti keletu esminių akcentų. Pirmiausia, gyventojų skaičius mažėja labai sparčiai: pagal šį rodiklį Lietuva yra tarp sparčiausiai ne tik Europoje, bet ir pasaulyje demografiškai nykstančių šalių. Antra, emigracijos mastas taip pat yra didelis ir kol kas nemažėja, o tuo tarpu gimstamumo lygis yra žemas ir gerokai atsilieka nuo lygio, galinčio užtikrinti kartų kaitą. Kita vertus, pagal kai kurių rodiklių pokyčius, pavyzdžiui, kylantį periodinį suminį gimstamumą, padėtis palengva gerėja. Mirtingumas taip pat ėmė mažėti, tačiau tarp vyrų jis ir toliau išlieka neadekvačiai didelis lyginant su kitomis Europos šalimis. Galiausiai, intensyvi jaunimo emigracija, žemi gimstamumo rodikliai labai sparčiai sendina populiaciją: sparčiai mažėja vaikų, jaunimo ir vidutinio amžiaus gyventojų dalys. Gyventojų amžiaus struktūra tapo svarbiu tolimesnio demografinio nykimo veiksniu (1-6 pav.).

Pastarųjų metų demografiniai pokyčiai: tarp optimizmo ir pesimizmo

Įvairių demografinių procesų pokyčiai per pastaruosius kelerius metus buvo gana prieštaringi. Vieni jų suteikė viltį, kad Lietuvos demografinė padėtis ima gerėti, o kiti signalizavo apie dar didesnes grėsmes galimybėms sustabdyti demografinį nykimą ir ateityje sugrįžti į tvarią demografinę raidą.

Vienas iš, atrodytų, pozityvių demografinių pokyčių yra nuo šio šimtmečio pradžios didėjantis rodiklis, kuris dažniausiai iliustruoja gimstamumo lygį – suminis gimstamumas, arba vidutinis vaikų, kuriuos moteris pagimdo per savo amžių, skaičius. Tačiau jo apskaičiavimo specifika ir pasiektas gimstamumo lygis neteikia optimizmo.

Suminio gimstamumo rodiklio reikšmės priklauso nuo pasikeitimų moterų amžiuje, kuriame jos susilaukia vaikų. Tai, kad moterys Lietuvoje gimdo būdamos vis vyresnės, iš pradžių labai sumažino gimstamumą, o dabar didina. Pastaruoju metu gimstamumas pirmiausia didėja ne todėl, kad turima daugiau vaikų, o todėl, kad dabar jų susilaukia moterys, kurios motinystę atidėjo vyresniam amžiui. Gerokai daugiau jų net pirmo vaiko susilaukia jau būdamos arti 30 metų ar net vyresnės.

Antra, šio rodiklio reikšmės rodo, kad gimstamumas dar labai toli nuo to lygio, kuris stabdytų populiacijos nykimą. 2015 metais suminis gimstamumas Lietuvoje buvo 1,7, tačiau tam, kad prasidėtų kartų kaitą užtikrinanti demografinė raida, šis rodiklis turėtų būti ne mažesnis nei 2. Vis dėlto, nors gimstamumo lygis iki šiol Lietuvoje yra pernelyg žemas, jis jau didesnis nei Europos Sąjungos šalių vidurkis, kuris 2014-aisiais buvo lygus 1,58.

Mirtingumas nuo 2007 m. Lietuvoje taip pat pasuko pozityvių pokyčių linkme. Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė didėja jau aštuonerius metus iš eilės. Skirtumas tarp vyrų ir moterų pagal šį rodiklį vis mažėja, tačiau jis ir toliau išlieka didžiausias visoje Europos Sąjungoje. Per aštuonerius metus nuo 2007-ųjų iki 2015-ųjų šis skirtumas sumažėjo nuo 12 iki 10,5 metų. Visgi, vertindami Lietuvos vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės pasikeitimus per pastaruosius 50 metų, turime pripažinti, kad šis rodiklis tik 2013 metais pakilo iki 68,4 ir priartėjo prie 1965-ųjų lygio (68,6 metai), o per pastaruosius dvejus metus jį truputį ir viršijo, pakilęs iki 69,1 metų. Taigi, nors padėtis gerėja, pagal vyrų mirtingumo lygį Lietuva dar gyvena pusės šimto metų laikotarpio režimu ir išsiskiria aukščiausiais rodikliais tarp visų Europos Sąjungos šalių.

Lietuvai daugiau nei du dešimtmečius būdingi labai intensyvūs emigracijos srautai. Nors pagal oficialius statistikos rodiklius nėra lengva vertinti pasikeitimų krypties (emigracijos rodikliai dėl įvairių priežasčių labai svyruoja), įžiūrėti pozityvių pokyčių vargu ar galime. Nuo šio šimtmečio pradžios iš šalies emigravo daugiau nei 615 tūkstančių žmonių. Dėl neigiamos neto migracijos Lietuvoje gyventojų sumažėjo daugiau nei 450 tūkstančių. 2000–2015 m. vidutiniškai kasmet iš šalies emigravo apie 38 tūkst. žmonių, 2015-aisiais – 44 tūkst., o per 2016-ųjų dešimt mėnesių – jau 44,4 tūkst. žmonių.

Galima teigti, kad, oficialiais duomenimis, kol kas pozityvių pokyčių Lietuvos gyventojų emigracijos procesuose nematyti. Tačiau nuo 2011 m. smarkiai padidėjo grįžtamoji migracija. Statistiniais duomenimis, 2013–2015 m. vidutiniškai kasmet grižo apie 19 tūkst. emigrantų, o 2016-ųjų sausį–spalį – 20 tūkstančių. Tačiau, kaip rodo tyrimai, didelė grįžusiųjų dalis vėl pasuka pakartotinės emigracijos keliu.

Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas

Per pastarąjį ketvirtį amžiaus, 1990–2015 metais, dėl migracijos Lietuvos gyventojų sumažėjo daugiau nei 650 tūkstančių. Dėl nuo 1994 m. prasidėjusio natūralaus gyventojų skaičiaus mažėjimo, mirtingumo rodikliams esant didesniems nei gimstamumo, mūsų šalies gyventojų sumažėjo 165 tūkstančiais (7 pav.). Nuolatinių Lietuvos gyventojų nuo skaičiaus kritimo pradžios iki 2016-ųjų sumažėjo 817 tūkstančių: 1992 metų pradžioje šalyje gyveno 3,706 mln., o 2016 m. pradžioje – 2,889 mln. žmonių. Šiemet gyventojų toliau sparčiai mažėja: pirminiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, lapkričio 1 d. Lietuvoje gyveno tik 2,856 mln. žmonių.

Amžiaus struktūrose „užprogramuotas“ demografinis nykimas

Dėmesį sutelkiant į neigiamų demografinių procesų padarinius Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimui, dažnai nepakankamai įvertinamas jų poveikis gyventojų amžiaus struktūrų deformacijoms, kurios ateityje turės didelę įtaką tolesniam demografiniam nykimui. Vertinant gyventojų amžiaus struktūros pokyčius dažniausiai išsakomas tik susirūpinimas dėl visuomenės senėjimo – pagyvenusių žmonių dalies didėjimo. Tačiau dėl labai sumažėjusio gimstamumo ir intensyvios jaunimo emigracijos sumažėjo vaikų, jaunimo ir vidutinio amžiaus kartos atstovų. Tai gerai iliustruoja susiaurėjusi amžiaus ir lyties piramidės apatinė ir gerokai platesnė viršutinė dalis. Tokia deformuota, „demografiškai negyvybinga“ gyventojų amžiaus struktūra iki šio šimtmečio vidurio lems spartėjantį Lietuvos gyventojų senėjimą, labai sparčiai mažėjantį gyventojų skaičių, ypač darbingo amžiaus. Ateityje, ne vieną dešimtmetį, labai negausios vaikų kartos gerokai mažesniais skaičiais keis savo tėvų kartas. Dėl intensyvios jaunimo emigracijos labai sumažėjusios jauno ir vidutinio amžiaus gyventojų kartos, kurios turėtų kurti šeimas ir susilaukti vaikų, akivaizdu, toliau lems nedidelį gimusiųjų skaičių ir pratęs gyventojų skaičiaus mažėjimą. Kai vietoj šiuo metu gausiausių penkiasdešimtmečių ir šešiasdešimtmečių kartų šio amžiaus sulauks mažo gausumo vidutinio ir jauno amžiaus, o vėliau ir vaikų negausios kartos, gyventojų skaičius toliau sparčiai mažės. Dabartinė deformuota gyventojų amžiaus struktūra bus vienas svarbiausių Lietuvos demografinio nykimo veiksnių iki šio šimtmečio vidurio ir net tolimesnėje perspektyvoje.

Bendra Lietuvos gyventojų amžiaus struktūra slepia labai didžiulius teritorinius skirtumus ir, nesant rimtų regioninės politikos pokyčių, ji lems dideles ateities demografinio nykimo teritorines disproporcijas. Tai galima iliustruoti keliais pavyzdžiais. Dėl neigiamų demografinių pokyčių susiformavusioje kaimo, mažų, vidutinių ir net kai kurių didžiųjų miestų (pavyzdžiui, Panevėžio) gyventojų amžiaus struktūrose „užprogramuotas“ ypač spartus demografinis jų nykimas (8 pav.). Dėl emigracijos ypač „susitraukusios“ jauno ir vidutinio amžiaus kartos, o drauge ir vaikų, jau artimiausioje ateityje lems ypač greitą jų depopuliaciją, darbingo amžiaus gyventojų mažėjimą.

Apibendrinant norėtųsi pabrėžti keletą akcentų, kurie svarbūs siekiant tvarios Lietuvos demografinės raidos. Pirmiausia reikia suprasti, kad per daugiau nei du dešimtmečius sukauptų demografinių problemų ir jų „įsitvirtinimo“ deformuotoje amžiaus struktūroje sprendimui prireiks laiko, tačiau siekiant išvengti tolesnio jų aštrinimo, veiksmai turi būti neatidėliojami. Antra, labai svarbu, kad sprendimai būtų adekvatūs padėčiai ir profesionalūs visais lygmenimis: adekvačios informacijos ir mokslo tyrimų, veiksmų pagrindimo ir vykdomos politikos lygmenimis. Stebint plintančią praktiką, labai svarbu, kad deklaravimas, jog demografinė padėtis sudėtinga, dar kartą netaptų specifinio „verslo“ šaltiniu.

Autorės yra Vytauto Didžiojo universiteto Demografinio tyrimų centro mokslininkės