Dar kartą apie a.a. signatarus Gintarą Ramoną ir prof. Kazimierą Antanavičių
Seimas vis tik leido man pasakyti kalbą apie pirmąjį ir jauniausiąjį a.a. kolegą signatarą Gintarą Ramoną, kuris savo sprendimu 1997 m. lapkričio 11 dieną pasitraukė iš gyvenimo.
Kviečiu paklausyti kolegos signataro Kęstučio Glavecko ir kolegos sąjūdiečio buvusio TSRS liaudies deputato ir atkurtos Lietuvos Respublikos pirmojo sveikatos apsaugos ministro Juozo Oleko kalbas, skirtas a.a. signatarui Kazimierui Antanavičiui, vienam Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio vadovų, ekonominės reformos kūrėjui. Ačiū jiems už šias kalbas.
Tą pusdienį (lapkričio 23 d.) praleidau teisme, todėl nebuvau Seime. Vakare paskubomis parašiau bent keletą žodžių apie a.a. Kazimierą Antanavičių.
Šiandien, ieškodamas kitų dokumentų, netikėtai radau tai, kuo norėčiau pasidalinti viešai.
A.a. K. Antanavičius po sunkios ligos mus paliko 1998 m. balandžio 16 d. Priminsiu, kad tuo metu Lietuvos Seime konstitucinę daugumą valdė taip vadinami konservatoriai su krikščionimis-demokratais (tuo metu dar neįsijungusiais į šlovingas konservatorių gretas), Seimo pirmininku buvo Vytautas Landsbergis, Ministru Pirmininku – antrą kartą Gediminas Vagnorius, o Respublikos Prezidentu 1998 m. vasario 26 d. jau buvo tapęs Valdas Adamkus. Signatarų klubo prezidentu buvo Jūsų nuolankus tarnas Zigmas Vaišvila.
Skaitytojų dėmesiui – tuometinio Seimo nario ir Signatarų klubo valdybos nario, sąjūdiečio, buvusio TSRS liaudies deputato Egidijaus Klumbio kalba, pasakyta po K. Antanavičiaus laidotuvių Signatarų klubo spaudos konferencijoje Seime 1998 m. balandžio 20 d.:
Mirė profesorius Kazimieras Antanavičius, Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo Akto signataras, viena įspūdingiausių ir spalvingiausių mūsų valstybės Atgimimo periodo figūrų, vienas įtakingiausių Sąjūdžio vadovų, Sąjūdžio Seimo Tarybos narys, vienas iš Lietuvoje rinktų TSRS liaudies deputatų, tuomet simbolizavusių Maskvoje Lietuvos nepriklausomybę. 1988-1990 metais ir ne vieną sąjūdietį, jau nekalbant apie eilinius žmones, profesorius stebino minčių originalumu, į susitikimus su juo ateidavo daugybė žmonių, o pasisakymus per televiziją jau kitą dieną komentuodavo visa Lietuva.
K. Antanavičius buvo vienas iš žymiausių Lietuvos ekonomistų, dar sovietinės okupacijos metu atkakliai gynusių Lietuvos ekonominio savarankiškumo idėją. Beje, kaip tik K. Antanavičius subūrė mokinių grupę, o jos nariu buvo ir dabartinis premjeras G. Vagnorius, kuri paruošė visus ekonominius įstatymus, kuriuos priėmė Aukščiausioji Taryba po nepriklausomybės atstatymo. Kaip tik profesorius K. Antanavičius buvo vienu iš nedaugelio TSRS liaudies deputatų, nepabijojusių rėžti visą tiesą į akis tuometiniam Sovietijos vadovui M. Gorbačiovui, kai Lietuvos deputatai susitikdavo su juo. Nereikėtų užmiršti ir to fakto, kad tik profesoriaus dėka G. Vagnorius tapo Sąjūdžio remtu deputatu Aukščiausioje Taryboje, kaip ir nereikėtų užmiršti ir to, kad jau pirmojo G. Vagnoriaus premjeravimo metu K. Antanavičius ne kartą to viešai gailėjosi, vadindamas G. Vagnorių blogiausiu savo mokiniu.
Tačiau tragiškiausia tai, jog profesoriaus K. Antanavičiaus mirtis ir laidotuuvės akivaizdžiai atskleidė tą dvasinį skurdą, kuriame atsidūrė mūsų šalies dabartiniai valdantieji. Visą parą po profesoriaus mirties nesugebėta rasti vietos, kur būtų galima deramai pašarvoti vieną iš Lietuvos atgimimo lyderių. Esu įsitikinęs, kad K. Antanavičius paskutinei kelionei šioje žemėje turėjo būti palydėtas iš Seimo, kuriame kartu su kitais balsavo už Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kur pergyveno sunkias 1991-ųjų sausio dienas ir naktis.
Šokiravo tai, kad jog laidotuvių dieną savo artimiausio bendražygio į paskutinę kelionę nelydėjo Seimo pirmininkas V. Landsbergis bei mokinys, dabartinis prenjeras G. Vagnorius. Nebuvo laidotuvėse nei vieno Seimo nario – konservatoriaus ar A. Saudargo krikdemo, išskyrus valstybinės komisijos narius R. Hofertienę ir A. Šimėną, o taip pat konservatorių M. Laurinkų, kuris paskutiniu metu akivaizdžiai tolsta nuo konservatorių. Nebuvo nei vieno dabartinės Vyriausybės ministro, kurie, matyt, buvo solidarūs su savo viršininku. Liūdna, bet ir Prezidentas pasirinko ne K. Antanavičiaus laidotuves, bet Politinių partijų krepšinio turnyro atidarymą.
Tad kalbos apie santarvę Lietuvoje nevertos surūdijusio cento, o Santarvės medžių sodinimas, vykdomas šiomis dienomis, tapo gyvu anekdotu.
Liūdnai atrodė ir paskutinis atsisveikinimo akordas Antakalnio kapinėse – oratorių atsisveikinimo kalbos buvo vos girdimos, nes nebuvo jokio įgarsinimo. Profesoriaus K. Antanavičiaus laidotuvių dieną apie jas nebuvo pranešta nei vienoje televizijos žinių laidoje. Todėl drąsiai galima teigti, jog koks šešiasdešimtas signataras jau bus laidojamas giliame pogrindyje, o Lietuvos valstybėje, jei tokia dar tuomet bus, nelabai kas žinos, kas yra per vienas toks žmogus kaip signataras.
1998 m. balandžio 20 d. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarų klubo valdyba (prezidentas Z. Vaišvila, kanclerė Birutė Valionytė, valdybos nariai E. Klumbys, Virgilijus Kačinskas, Romualdas Rudzys, Gediminas Ilgūnas ir Stasys Kašauskas) spaudos konferencijoje vienbalsiai kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimą:
Šeštadienį atsisveikinome su vienu iš nuoširdžiausių ir darbščiausių Sąjūdžio vadovų – Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataru profesoriumi Kazimieru Antanavičiumi. Žmogumi, kuris buvo ne tik pasiaukojimo ir atsidavimo Lietuvai pavyzdys, bet ir mokslininkas, politikas. Žmogus, savo pasiaukojančiu darbu davęs atkurtai nepriklausomai Lietuvai ekonominės reformos pagrindus, išugdęs visą kartą mokinių – žinomų Lietuvos ekonomistų, politikų.
Laidotuvės buvo paprastos, nuoširdžios tiek monsinjoro K. Vasiliausko, tiek susirinkusiųjų dėka. Nuoširdus ačiū Seimo kanceliarijos darbuotojams ir kitiems, prisidėjusiems organizuojant laidotuves, padariusiems viską, ką galėjo.
Tačiau šiandien, Gerb. Seimo, norime paklausti, ar dabartinė Lietuvos valdžia suprato, ką laidoja? Ar adekvati velioniui atiduota pagarba? Negi neužteko a.a. Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataro Gintaro Ramono gyvenimo tragedijos ir laidotuvių organizavimo?
Paskutiniuoju metu Seimas ir Vyriausybė nesiaiškino, kas tvirtina signataro laidotuvių valstybinę komisiją, eilinį kartą ši komisija, kuriai buvo „numestas“ laidotuvių organizavimas, turbūt taip ir nebūtų susirinkusi, jei ne Seimo narė p. Romualda Hofertienė. Žodžiu, laidotuvių organizavimas buvo paliktas savieigai, jokio rimto reglamentavimo, jokio valstybinio požiūrio. Šitai situacijai apibūdinti, tikriausiai, tiktų frazė – šekit ir žinokitės. Manome, kad Seimas taip pat deramai turėtų įvertinti ir LTV, išlaikomos biudžeto lėšomis, požiūrį į laidotuves.
Ponai Seimo nariai, šeštadienį buvo laidojamas ne tik vienas iš Sąjūdžio vadovų ir Kovo 11-osios Nepriklausomybės akto signatarų, bet ir Žmogus, tiek daug davęs Lietuvos Atgimimui. Kur valstybės derama pagarba ir paskutinė duoklė jam? Kur paprasčiausias žmogiškumas? Kada tai bus sutvarkyta mūsų valstybėje?
Tai, kas įvyko, galima pavadinti nepagarba ne tik velioniui, bet ir Lietuvai. Mums, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signatarams, gėda dėl tokio valstybės požiūrio. Nors tokiais mometais Seimo nariai galėtų užmiršti siaurą partinę pseudopolitiką.
Tuo pačiu norime paklausti, ar po šių laidotuvių atsiras nors vienas valstybės vyras ir dabartinio Sąjūdžio vadovas, turintis moralinę teisę pareikšti, kad imasi valstybiškai organizuoti Sąjūdžio 10-mečio paminėjimą, Sąjūdžio muziejaus steigimą?
Belieka tik apibendrinti. Moralės ir politinės konjunktūros požiūriu, pasikloję amoralius pagrindus, tvirtai žengiame žemyn, o valstybės praktiškai jau ir nebeturime.
Po dvidešimties metų matome, kad konservatoriai jau ir Lietuvą užmiršta, nutyli lyg tuščią vietą, vien išvalstybinimu su šventu įniršiu užsiima.
Citata: “valstybės praktiškai jau ir nebeturime”.
Nepritarčiau: valstybė yra, bet ją valdo tokie, kurie dažniausiai neturi nei tam žinių, nei noro,nei mokėjimo, o dažnai ir tie, kuriems tai – pasipelnyjimo šaltinis.
Laikas tokių atsikratyti.
Tai ir nereikia to dirbtinio valdiško, šalto dėmesio. Juk žiūrima ne kaip į žmogų, bet tik į tam tikrą simbolį. Kai iš Prezidentūros per dešimt metų nesugebama, o gal ir nenorima net jubiliejinių švenčių proga pakviesti signatarus ir pasikalbėti prie arbatos puodelio, arba pasveikinti ir atsiųsti nors 30 centų vertės atviruką, tai vėlesni atsiųsti prie kapų gėlių krepšeliai yra beprasmiai ir nereikalingi, kaip nereikalinga ir visa ta valdiška laidotuvių ceremonija. Jau geriau tikro draugo, giminaičio atnešta viena gėlė, uždegta lempelė ir sukalbėta malda. Tiesa, turiu prieš dešimt metų darytų nuotraukų, kai prieš pat rinkimus būsima Prezidentė rado reikalą pakalbėti ir su signatarais Seime.
Gerb. Zigmai, ne dokumentai, o skausminga (kokia skaudi tuomet ar dabar…) istorinė atmintis;
nesant visiškai Sausio 13-osios kovoje apginto “visuomeninio transliuotojo” (kabutėmis šiandien,
– LTV išvirtusios į pusmankurtinę naudos pagavėjų LRT), neturime kas deramai ir a t s a k i n g a i
skleistų istorines žinias …giliai…po nelaimių 1795 m. ir ypač baisingiausiojo Žemėje teroro
š i m t m e č i o 1917-11-07/2017-11-07 dar vis tautai mūsų atsigaivaliot negebant.
Suprask, – vien po Kovo 11-osios gimusiems, ir po šios bolševikterorizmo n a i k i n a m o s i o s
aplinkos, – t.y. jau nuo 2017 m. lapkričio 8 d. savistovią brandą įgysiantiems tautos atstovams bus
lemta tuos praradimus, tą baimę, neapykantą ir tarpusavio susiskaldymą /pagal svetimųjų prievaizdų
valią įmuštruotą/ vien dieviškai prigimtinės savasties m e i l e, – savuoju ūgiu ir būsimu TAUTOS ŪGIU
s u t v a r k y t.
Jei jauti tą pareigą, jei priėmei atsakomybę, tai ir prisijunk, – ugdyk, padėk, o ne inkšk.
Suprantu, – skauda, labai labai skauda /galbūt/, tačiau yra kai kas ir aukščiau, ir Tamstos
turėtos veik aukščiausios ir atsakingiausios v a l s t y b i n ė s pareigos tą suponuoja
(“įkaliau” šį svetimbrukį, nes regim, jog gryn lietuviško nuoširdumo paguodai stoka).