Z. Vaišvila. Prisimenant a.a. profesorių Kazimierą Antanavičių

Seimas paminėjo a.a. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Kazimiero Antanavičiaus 80-ąsias gimimo metines. Tiek jis būtų sulaukęs š.m. lapkričio 25 d.

Ne tik signataras, bet, visų pirma, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo ir Seimo Tarybos narys, TSRS liaudies deputatas, ekonomistas. Ne tik vienas aktyviausių mūsų Atgimimo laikotarpio Sąjūdžio pirmeivių, bet ir vienas profesionaliausių, nuoširdžiausių žmonių, kuriais žmonės patikėjo ir kurie dirbo, kūrė, ne tik postringavo ir mėgavosi minios dėmesiu. Ir Kazimieras Antanavičius visa savo sveikata, kurios Dievulis jam pagailėjo, siekė šiuos žmonių ir Sąjūdžio lūkečius patenkinti.

Tokių žmonių nugalėjusiesiems nereikėjo. Labau reikėjo valdžios garbintojų ir pataikūnų. Ir svarbiausia – neturinčių ar nenorinčių turėti savo nuomonės. Kazimieras buvo ne toks. Todėl labai negražiai ir nuosekliai tiek taip vadinamos dešinės, tiek taip vadinamos kairės jis buvo stumiamas į užribį. Buvo pasiūlytas, tačiau apgaule neišrinktas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nariu. Niekšingai pasinaudojus jo išvykimu sudėtingai chirurginei operacijai.

Tačiau neišrinkti Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Ekonomikos komisijos pirmininku prof. Kazimierą Antanavičių buvo neįmanoma. Ir ne tik todėl, kad tuometinė TSRS respublikų ekonominio savarankiškumo idėja buvo taip vadinamos TSRS perestroikos vienas parindinių variklių. Todėl, kad prof. K. Antanavičius ne tik kalbėjo, agitavo ir pristatinėjo rinkos ekonomiką, jos dėsnius ir esmę, bet ir dirbo šį darbą. Jis nuoširdžiai mus įtikinėjo, kad turime gyventi kaip Švedijoje žmonės gyvena.

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybai nutarus, K. Antanavičius ne tik pasižadėjo, bet ir subūrė ir įsuko ekonomistų ir teisininkų darbo grupę. Ši grupė ne tik paruošė savarankiškos valstybės ekonominę veiklą reglamentuojančių įstatymų projektus ir perėjimo nuo planinės prie rinkos ekonomikos mechanizmus, bet ir delegavo Sąjūdžiui šioje darbo grupėje, srityje dirbusius Kazimiero mokinius, suburtus bendraminčius. Tokiu būdu Lietuvai tapo žinomos ne tik profesorės Kazimiros Danutės Prunskienės, bet ir Viliaus Baldišio, Gedimino Vagnoriaus, Alberto Šimėno, Stasio Kropo, Vlado Terlecko ir kitos pavardės.

Šiandien būtina kalbėti ne apie šių, tuo metu Lietuvai naujų, vardų dabartinę veiklą, bet apie tai, kad be šios prof. K. Antanavičiaus pasižadėtos ir suburtos Sąjūdžio darbo grupės įdirbio mums visiems būtų buvę labai sunku. Po Kovo 11-osios Akto paskelbimo reikėjo ne tik džiaugtis atkurta Lietuvos Nepriklausomybe, bet ir realiai gyventi.

Ką tuo metu būtume darę be šio įdirbio, sunku net įsivaizduoti. Diskusijos dėl ekonomikos reformų krypties ir principų Lietuvos Aukščiausioje Taryboje vyko nuolat ir buvo labai karštos, sudėtingos. Visi tai darėme pirmą kartą gyvenime. Ne pagal vadovėlius ir, bent pradžioje, ne pagal šališkų ir suinteresuotų vakariečių patarimus, o pagal savo supratimą ir žinias, siekius ir nesėmes, nesusipratimus ir lūkesčius.

K. Antanavičiaus įdirbį ir pasiaukojimą sunku pervertinti. Jis iki šiol iš esmės neįvertintas. Ir tai galiu liudyti. Ir kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos narys, ir kaip Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Liudiju labai paprastu palyginimu.

Dažnas mūsuose vis keikia Vytautą Landsbergį dėl taip vadinamo kolūkių sugriovimo. Tačiau šios problemos ištakos yra kitos. K. Antanavičius, pasižadėjęs suburti ekonominės reformos darbo grupę, tai padarė, ir ši grupė intensyviai dirbo ir paruošė pagrindą atkurtos Lietuvos Seimo veiklai, reformuojant valstybės ekonomiką. Tuo tarpu prof. Kazimira Danutė Prunskienė, pasižadėjusi Sąjūdžiui suburti analogišką darbo grupę žemės ūkio reformai, to nepadarė.

Todėl 1990 m. įsibėgėjus bendrai ekonomikos reformai, žemės ūkyje pokyčiai praktiškai nevyko. Chaosas ir nesusipratimai, neatitikimai skirtingose ekonomikos srityse vis didėjo. Šios mano mintys nėra išsami ir tuo labiau nėra profesionali nuomonė. Tačiau tai yra tų įvykių betarpiško liudininko nuomonė ir pastebėjimai, kurių nenori ar nesugeba pastebėti tie, kurie liko politikoje ir, visų pirma, tie, kurie moka tik kartoti „didžiųjų vadų“ (kas jie bebūtų) sparnuotas ir tikrai neprofesionalias frazes, neturinčias nieko bendro su realybe ir dalyko išmanymu.

Ir aš šių pradžiamokslių mokiausi ir išmokau mokytis visą gvenimą. Man negėda tai daryti, prisipažinti, kad kažko nežinau, man negėda paskaityti ir surasti atsakymus į klausimus.

Dirbdamas Ministro Pirmininko Gedimino Vagnoriaus pavaduotoju, mačiau kaip paskubomis buvo taisomas laiku neparuoštų (t.y. tuo pat metu, kaip ir bendrų ekonomikos reformų) reformų žemės ūkyje vėlavimas. G. Vagnorius redaguodavo paruoštus projektus naktimis, nes jau kitą dieną juos reikėdavo teikti svarstyti Vyriausybei. Tuo metu buvo pasiektas toks nesusipratimų ir nesusikalbėjimo lygis, kad net fiziškai buvo galima jausti, kad reformos žemės ūkyje ne tik būtinos, bet ir tai, kad jas būtina kuo skubiau jvykdyti. Buvo pasiektas toks nesusipratimų ir visuotinis nesusikalbėjimo lygis, kad, bent mano subjektyvia nuomone, geriau kad ir blogesnė reforma nei jokia ar dar didesnis jos vėlavimas.

Tuo didesnė pagarba a.a. prof. K. Antanavičiui. Jo suburtos darbo grupės įdirbis keitė Lietuvą, vertė naujus Lietuvos įstatymus vykdyti net taip vadinamas sąjunginio pavaldumo įmones (taip vadinamų jedinstvininkų atramos centrus), kurių valdymą praktiškai perėmėme tik po žlugusio 1991 m. rugpjūčio mėnesio pučo Maskvoje.

Prisimindami ir pagerbdami a.a. prof. K. Antanavičių, išgirskime šio nuoširdaus mūsų Atgimimo laikų riterio žodžius – ištrauką iš jo kalbos, 60-mečio proga pasakytos Lietuvos Mokslų Akademijoje, kuri, kaip ir visa Lietuva, šiuo metu baigiama sunaikinti. Gal ir gerai, kad a.a. Kazimieras viso to nemato:

Kazimieras Antanavičius „LIETUVA 1987-1997 m. – VIZIJOS IR REALYBĖ“

„Tos atmintinos 1988-ųjų pavasario dienos, kaip gaivus pavasario vėjas išjudino visus – ir tuos, kurie kaip sraigės kriauklėse slapčia brandino laisvės perlą, ir tuos, kurie nebesitikėjo išvysti šviesos […].

Kaip nuolatinis tų įvykių dalyvis neabejodamas galiu teigti, kad nebuvo Sąjūdžio kūrėjo ar kūrėjų grupės, kad kas nors iš anksto kūrė Sąjūdžio programą ar nustatinėjo jo tikslus. Ne, tai buvo savaiminis Tautos dvasios atgimimo tvarinys. Laisvės dvasia jau svaigino ne vienetus, ne būrelį, o didelį aktyviųjų Tautos žmonių sluoksnį. Ta laisvė nebuvo kaip nors objektyviai išreikšta, siekimai nebuvo suformuluoti. Tačiau visus vienijo supratimas, kad savo gyvenseną galime keisti patys, kad mes nebe ta nieko negalinti, nieko nereiškianti liaudis, o žmonės, piliečiai. Vieni siekė pagerinti švietimą, pataisyti ekonomiką ir socialinį žmonių gyvenimą, palengvinti mūsų jaunuolių – sovietinės armijos kareivių dalią, kiti – saugoti Lietuvos gamtą, puoselėti nacionalinę kultūrą, plėtoti ryšius su Vakarais…

Jau 1987-aisiais ore ėmė sklandyti mintys apie Baltijos valstybių suverenitetą, ekonominį savarankiškumą. Ypač svarbūs buvo aidai, sklindantys nuo Estijos. Nėra abejonės, estai tada žengė priekyje ir stiprino viltį ir ryžtą. Tik tas, kas gyveno Sovietų Sąjungoje gali suprasti, ką reiškė eiti pirmam. Baigiantis 1987-iesiems susidarė būrelis specialistų, pasiryžusių imtis sovietinės konstitucijos pertvarkymo. 1988 m. Lietuvos Mokslų Akademija parėmė šią idėją ir ryžosi oficialiai įsteigti darbo grupę, vadovaujamą akad. E. Vilko. Joje teko laimė dirbti ir man.

1988-ųjų vasario 16-osios minėjimas prie Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, nors jame dalyvavo negausus būrys žmonių, turėjo ypatingos budinančios ir skatinančios reikšmės. Ne be KGB pagalbos visų ausyse skambėjo N. Sadūnaitės ir A. Terlecko vardai. Daugelis klausė savęs: o kodėl manęs ten nebuvo?

1988-ųjų birželio 2 d. Mokslų Akademijos Mokslininkų namai Verkių dvare organizavo eilinį savo renginį. Pristatėme Konstitucijos (vis dar sovietinės, bet savarankiškos) projekto pagrindines nuostatas, kalbėjome apie biurokratizmo pragaištingumą bei valdininkų piktnaudžiavimus.

Jau važiuojant į paskaitą buvo akivaizdu, kad turėtų įvykti kažin kas neįprasta.[…]. Prasidėjus kalboms, atmosfera vis kaito. Valdžios ir Sovietų kritika vis aštrėjo. Galų gale apėmė visuotinė ekstazė. Nepamenu kas pasakė: „Argi mes kaip ereliai veiksime paskirai, estai jau įkūrė Tautos Frontą, o mes vis kažko laukiame!“. Pasigirdo šūksniai „Šiandien, čia įsteikime ir mūsų organizaciją!“ Kažkas iš Mokslų Akademijos darbuotojų (manau, p. Saulius Lapienis) pasakė: „Nedera karščiuotis. Rytoj didžiojoje Mokslų Akademijos salėje numatytas atviras parengtojo Konstitucijos projekto pristatymas ir svarstymas, tai ir panaudokime mūsų organizacijos įkūrimui“. Daugelis su tuo sutiko […] Skirstėmės į namus tarsi naujos gyvybės įkvėpę, retkarčiais kūnu perbėgdavo baimės šiurpuliai.

Atėjo 1988-ųjų birželio 3-iosios vakaras. Mokslų Akademijos didžioji salė buvo sausakimša. Už durų stovėjo gal pusšimtis žmonių. Sėdėjo ant grindų ir ant palangių. Prasidėjo…

Vienas po kito į tribūną ėjo aistringi kalbėtojai. Visi keikė sovietinę tvarką, valdininkų nedorą, ekonomikos pragaištingumą… Tačiau niekas neišdrįso tiesiai pasakyti, kam visas tas sambūris. Pagaliau į tribūną išėjo jaunėlis Zigmas Vaišvila. Virpančiom rankom braukdamas prakaitą pasakė: „Tai ko mes delsiame? Juk visi žinome, ko susirinkome. Reikia įkurti mūsų visų veiklą vienijantį ir organizuojantį centrą. (…) Kaip mes jį pavadinsime, nuspręsime vėliau. Dabar išrinkime tarybą. Prašau, siūlykite, o aš užrašysiu“.

Kiekvienas siūlomasis turėjo pareikšti savo sutikimą ar nesutikimą. Nebuvo taip paprasta sutikti, nes nežinia, kas laukė tavęs ir šeimos narių. […] Buvo suformuota Sąjūdžio taryba. Siela įgavo kūną. Dar keletą dienų tvyrojo klausimas: „Būti ar nebūti?“ ( 60-mečio proga 1997 m. Lietuvos Mokslų Akademijoje Kazimiero Antanavičiaus pasakytos kalbos dalis, visa paskelbta “Vakarinėse naujienose”, 1997-12-03).