L. Šopauskas. Ar Santara-Šviesa dar turi ką pasakyti Lietuvai? (video)

Birželio 23 dieną intelektualų sambūris Santara-Šviesa susirinko į suvažiavimą. Programoje numatyta atšvęsti šio sambūrio 60-metį, pagarbinti neseniai mirusį vieną sambūrio lyderių prof. Leonidą Donskį, išklausyti daugelio pranešimų.

Tarp numatytų pranešimų yra vienas išsiskiriančiu pavadinimu: „Ar Santara-Šviesa dar turi ką pasakyti Lietuvai?“. Klausimas, be abejo, svarbus; jį turėtų kelti kiekvienas viešai kalbantis ir rašantis bei kiekvienas viešai kalbančių ir rašančių sambūris. Pabandysime padėti santariečiams šį svarbų klausimą išsiaiškinti.

Paprastas kriterijus, leidžiantis suprasti, turi ar neturi autorius/sambūris ką reikšmingo ir vertingo pasakyti, yra reakcija į kritiką. Šviesuolį kritika džiugina, nes kritikas neretai išsako svarbias idėjas, atskleidžia silpnas vietas ir paskatina jas ištaisyti, o tuo atveju, jei kritika „šauna pro šalį“ – suteikia progą dar kartą parodyti savo pozicijų intelektualinį, moralinį ir politinį pranašumą ir plačiau paskleisti savo idėjas. Kitoks yra šarlatano, intelektualinio aferisto ir propagandisto santykis su kritika. Tokie tipažai kritikos visada vengia, nes ji jiems pavojinga: įsitraukus į diskusiją su kritiku, galima pernelyg apsinuoginti ir sugriauti kruopščiai kurtą ir puoselėtą įvaizdį.

Šiuo požiūriu Santaros-Šviesos sambūriui net labai pasisekė: jis turi iškilią kritikę – Eglę Vitig (Wittig)-Marcinkevičiūtę (eg. Ši autorė žurnalui „Kultūros barai“ parašė seriją straipsnių, kurie skaitytojų patogumui 2013 m. buvo išleisti knyga „Nacionalinės etikos griuvėsiai, arba Kaip nužudyti valstybę jos intelektualų rankomis“. E. Vitig-Marcinkevičiūtė suformulavo nemaža kritinių teiginių lietuviškųjų viešųjų intelektualų, Santaros-Šviesos sambūrio, bei šio sambūrio lyderių – Leonido Donskio, Egidijaus Aleksandravičiaus, Gintauto Mažeikio, Dariaus Kuolio, Arūno Sverdiolo, Tomo Venclovos, Aleksandro Štromo, Algirdo Greimo – atžvilgiu, ir pateikė pritrenkiantį sąrašą nacionalinės etikos pažeidimų (p. 107), dėl kurių kalti lietuviškieji viešieji intelektualiai, tarp jų – ir santariečiai.

Autorė priekaištus lietuviškiesiems viešiesiems intelektualams apibendrino taip: „įtakingi liberalieji intelektualai savo rankomis sulaužė pilietiškumo stuburą ir visuomenę ištiko tiek moralinis, tiek pilietinis paralyžius“ (p. 41).

Atrodytų, kad tokia kritika turėtų sukelti emocingą ir ilgai trunkančią diskusiją tarp E. Vitig-Marcinkevičiūtės ir jai pritariančių iš vienos pusės ir Santaros-Šviesos sambūrio lyderių bei kitų santariečių iš kitos, kuri leistų išsamiai išanalizuoti ir visapusiškai įvertinti visi svarbius autorės teiginius. Tačiau santariečiai E. Vitig-Marcinkevičiūtės straipsnius pasitiko kurtinančia tyla.

Praėjo keletas metų ir jokia diskusija neprasidėjo. Tai konstatavę, galime iškelti klausimą: kodėl kažkas turėtų manyti, jog Santara-Šviesa turi kažką svarbaus ir vertingo pasakyti Lietuvai, jei Santara-Šviesa neturi ko atsakyti E. Vitig-Marcinkevičiūtei?

Nors diskusija dėl E. Vitig-Marcinkevičiūtės straipsnių neįvyko, vis dėlto tam tikrų reakcijų iš Santaros-Šviesos sambūrio lyderių autorė sulaukė. Trys Santaros-Šviesos sambūrio lyderiai – Kęstutis Nastopka, Arūnas Sverdiolas ir Saulius Žukas – parašė žurnalo „Kultūros barai“ redakcijai atvirą dviejų paragrafų ilgio laišką, kuriame pabandė autorę diskredituoti teigdami, neva ji neteisingai aiškinusi Algirdo Greimo teksto intencijas. Atviro laiško autoriai Eglę Vitig-Marcinkevičiūtę pavadino „neatsaking[u] ir nekompetenting[u] asmen[iu]“, prikišo jai „paranojišk[ą] vaizduot[ę]“, o jos straipsnį įvardijo kaip „šmeižikišką rašinį“.

Atviro teksto autoriai pritaikė seną sofistinį triuką – ištraukti iš konteksto toli gražu ne svarbiausią, bet lengviausiai leidžiantį sukurti menkai argumentuotos ir lėkštos, bet iš pažiūros įtikinamos ,,kritikos“ regimybę teiginį ir, šitaip ,,sukritikavus“, pareikšti, jog autorė yra nekompetentinga, o visas jos parašytas tekstas yra intelektualiai bevertė ir moraliai apgailėtina rašliava. Šis K. Nastopkos, A. Sverdiolo ir S. Žuko panaudotas lengvo ir pigaus ,,diskreditavimo“ triukas santariečiams patiko ir nuo to laiko tapo standartiniu santariečių lyderių atsaku į E. Vitig-Marcinkevičiūtės paminėjimą: ji „apšmeižė“ A. Greimą, todėl tuo apie ją pokalbis ir baigtas, o tai, kad Greimas nėra nei vienintelis, nei pagrindinis autorės straipsnių apie intelektualus objektas esą visiškai nesvarbu.

Visai neseniai šį triuką pakartojo iškilus santariečių lyderis Darius Kuolys. Čia galime iškelti klausimą: ką reikšmingo ir vertingo Lietuvai gali pasakyti santariečių lyderiai K. Nastopka, A. Sverdiolas, S. Žukas ir D. Kuolys, jei reaguoti į Eglės Vitig-Marcinkevičiūtės tekstus jie sugeba tik pasitelkdami šiurkščią demagogiją?

Kitas santariečių lyderis – Egidijus Aleksandravičius – viešame renginyje prisipažino:

Nu išties, tiek daug reikia pastangų, kad paimti ir skaityti kai kurių labai nemėgstamų tipų tekstus… Kada junti… Nu Vitig (Wittig)…, Vitig neperskaičiau iki galo, nesugebėjau. Irgi buvo sunku, nes kas nors sakytų „Tu privalai, tu privalai, net jei tau labai nemalonu.“

Išties daug atskleidžiantis atsivėrimas. E. Aleksandravičius supranta, kad sąžiningam intelektualui dera vadovautis tam tikrais intelektualinės veiklos ir viešųjų diskusijų standartais, moraliai įpareigojančiais perskaityti net ir nemėgstamos autorės E. Vitig-Marcinkevičiūtės tekstus (nuo mūsų pridėsime, kad šis standartas neapsiriboja perskaitymu, bet taip pat reikalauja išanalizuoti, atsakyti, ir jei autorė teisi – viešai tai pripažinti bei elgtis pagal pripažintą tiesą).

Tačiau E. Aleksandravičius, suprasdamas, kad jo elgesys standarto neatitinka, į standartą numoja ranka – „nemėgstamo tipo“ E. Vitig-Marcinkevičiūtės tekstus jam skaityti tiesiog pernelyg nemalonu. Čia galime iškelti klausimą: ką reikšmingo ir vertingo Lietuvai gali pasakyti santariečių lyderis Egidijus Aleksandravičius, jei jis sąmoningai ignoruoja elementarų intelektualinės veiklos standartą?

Dar vienas paprastas kriterijus, leidžiantis suprasti, turi ar neturi autorius / sambūris ką nors reikšmingo ir vertingo pasakyti, yra santykis su relevantiškomis oponentų idėjomis. Kaip puikiai žinoma, Santara-Šviesa yra liberalios pasaulėžiūros intelektualų sambūris. Dažnas liberalizmo oponentas savo tekstuose tiesiogiai nieko nepasako apie Santaros-Šviesos sambūrį.

Tačiau kritika, išsakyta liberalizmo atžvilgiu, galioja ir Santaros-Šviesos, kaip liberaliojo sąjūdžio dalies, atžvilgiu. Lietuvoje iškiliausiu liberalizmo oponentu, turbūt, laikytinas prof. Algirdas Degutis, apie liberalizmo ideologiją ir praktiką parašęs seriją straipsnių (ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA, ČIA), kuriuos skaitytojo patogumui leidykla „Naujoji Romuva“ 2014 metais išleido atskira knyga pavadinimu „Kaip galima liberalizmo tironija“.

Kaip galima suprasti jau iš knygos pavadinimo, prof. A. Degutis teigia, kad liberalizmo teorija ir praktika neišvengiamai veda tironijos link. Turbūt nereikia išsamiai aiškinti, kad tokia pozicija reiškia implicitinę Santaros-Šviesos kritiką: jei liberalizmo teorija ir praktika neišvengiamai veda prie tironijos, o Santara-Šviesa propaguoja liberalizmą, tai Santara-Šviesa…

Toks samprotavimas Santaros-Šviesos sambūrio, besiskelbiančio laisvės šaukliu, dalyvį turėtų sukrėsti: o ką, jei prof. A. Degutis yra teisus ir sambūris, užuot vedęs laisvos visuomenės link, prisideda prie ,,liberalios“ tironijos stiprėjimo, o įvardijant tai dar konkrečiau ir tiksliau, Lietuvoje kuria idėjinę dirvą įsitvirtinti savitam ,,liberaliam“ totalitariniam vadinamojo politinio korektiškumo režimui?

Tad galėtume tikėtis, kad santariečiai įdėmiai išstudijuos prof. A. Degučio straipsnius ir panašios išvados priėjusių užsienio autorių tekstus ir įsitrauks su jais į diskusiją. Tačiau ką stebime? Ogi tą pačią spengiančią tylą, kuria buvo pasitikti E. Vitig-Marcinkevičiūtės straipsniai. Čia galime iškelti klausimą: ką reikšmingo ir vertingo Lietuvai gali pasakyti santariečiai, jei jie vengia susidurti su fundamentaliais liberalizmo ideologijos ir praktikos oponentų tekstais?

Lietuvių autoriai išplėtojo ne tik bendrą liberalizmo ideologijos ir praktikos kritiką, pritaikomą Santaros-Sviesos sambūriui kaip visumai, bet ir dalykiškai kritikavo atskirų santariečių lyderių propaguojamas liberalizmo ideologijos nuostatas. Žymiojo santariečių lyderio Leonido Donskio programinis straipsnis „Man skauda“ susilaukė dviejų kritinių analizių (ČIA ir ČIA). Kaip manote, L. Donskis ką nors atsakė į kritiką?

Be abejo, ne, o pirmojo kritinio straipsnio autorę Nidą Vasiliauskaitę, beje prisilaikančią ganėtinai artimų L. Donskio pasaulėžiūrai nuostatų, išmetė iš socialinio tinklo draugų. Čia galime iškelti klausimą: ką reikšmingo ir vertingo Lietuvai galėjo pasakyti L. Donskis, jei jis neturėjo ko atsakyti savo kritikams?

Kritikuotos ir kito iškilaus santariečių lyderio – Dariaus Kuolio – propaguojamos liberalizmo idėjos. Šis žymus santarietis vadovauja politinei partijai „Lietuvos Sąrašas“ ir šios partijos frakcijai Vilniaus miesto taryboje, ir, kaip galima numanyti, politinėje veikloje remiasi nuostatomis, artimomis Santaros-Šviesos liberaliajai ideologijai. Dviejuose straipsniuose (ČIA ir ČIA) santarietį politiką D. Kuolį paraginome išsklaidyti neaiškumus dėl jo politinių pažiūrų ir uždavėme klausimus apie jo ir jo vadovaujamos partijos požiūrį į genderizmo ideologiją bei apie požiūrį į Lietuvos valstybę, tautą, valdantį režimą ir globalizmą.

Kaip skaitytojas gali nujausti, D. Kuolys atsisakė atskleisti savo tikrąsias politines pažiūras, tad šie esminiai klausimai liko be atsako. Čia galime iškelti klausimą: ką reikšmingo ir vertingo Lietuvai gali pasakyti santariečių lyderis ir politikas D. Kuolys, jei jis nedrįsta atskleisti savo tikrųjų politinių pažiūrų?

Remdamiesi ankstesniu aptarimu, galime padaryti tam tikrą išvadą. Santariečių lyderiams būdingas kritikos ignoravimas, vengimas susidurti su oponentų idėjomis, nenoras kelti ir atsakyti į esminius klausimus neabejotinai rodo Santaros-Šviesos sambūrio praktikuojamo diskurso lėkštumą ir sterilumą.

Tai reiškia, kad šis sambūris ne kažin ką reikšmingo ir vertingo turi pasakyti Lietuvai. Tačiau padarę tik tokią išvadą nuslystume paviršiumi. Santaros-Šviesos praktikuojamas diskursas turi ir dar blogesnių – sąmoningai ir nuosekliai praktikuojamo ideologinio melo bruožų.

Šis sambūrio sistemingai praktikuojamas ideologinis melas yra tokia būtina jo išlikimo sąlyga, kad galima drąsiai teigti: nuolatinė ideologinė mimikrija yra kertinis Santaros-Šviesos egzistavimo ir veiklos principas.

Tam, kad galėtume tiksliai nusakyti Santaros-Šviesos praktikuojamo diskurso charakteristikas, pirmiausia atkreipkime dėmesį į tai, kad Lietuva anaiptol nėra globalistinės revoliucijos avangardas. Lietuvoje daugeliui žmonių vis dar šį tą reiškia tokios „pasenusios“ sampratos, kaip Tėvynė, Tauta, valstybė, bendrasis gėris, Dievas, krikščionybė.

Prie tokios visuomenės būklės liberaliosios ideologijos šalininkai turi prisitaikyti – norėdami sėkmingai skleisti savo ideologiją, jie turi bent žodžiais pritarti tam, ką didelė dalis visuomenės laiko reikšmingomis gėrybėmis, todėl negali liberalizmo propaguoti nuosekliu, išgrynintu pavidalu.

Tai lemia, kad Lietuvoje egzistuoja dvi liberaliųjų viešųjų intelektualų sparnai – katalikiškasis ir laicistinis, abu jungiantys liberalizmą su skirtingomis neliberaliomis idėjomis.

Katalikiškasis viešųjų liberalų sparnas bando „sumiksuoti“ liberalizmą su krikščionybe, o laicistinis sparnas, kuriam priklauso ir Santaros-Šviesos sambūris, – liberalizmą su tam tikromis neliberaliomis politinėmis sampratomis, tokiomis kaip pilietiškumas, bendrasis gėris, patriotizmas.

Daugmaž nuosekliai mąstant, abi jungtis tenka pripažinti esant iš principo negalimas: liberalizmas nedera nei su krikščionybe, nei su pilietiškumu, bendruoju gėriu ar patriotizmu. Tai reiškia, kad tiek katalikiškųjų, tiek laicistinių lietuvių viešųjų intelektualų lyderiai savo sekėjams meluoja esminiu klausimu – tvirtina esant suderinamus iš tiesų neįmanomus suderinti principus.

Meluodami pačiais fundamentaliausiais klausimais, tiek katalikiškųjų, tiek laicistinių viešųjų intelektualų lyderiai negali aiškiai ir sąžiningai pasisakyti iš esmės jokiais išvestiniais klausimais, todėl kone visas viešųjų intelektualų generuojamas diskursas yra miglotas, manipuliatyvus ir melagingas.

Katalikiškųjų intelektualų atveju šis fundamentaliai apgavikiškas diskursas pasireiškia simuliakrinės arba neoliberaliosios krikščionybės konstravimu, kuri iš esmės yra tas pats liberalizmas, tik šiek tiek pridengtas krikščioniška frazeologija (žr. ČIA ir ČIA). Laicistinių intelektualų atveju šis fundamentaliai apgavikiškas diskursas pasireiškia pilietiškumo ir patriotizmo simuliakrų konstravimu, kurie taip pat yra viso labo liberalizmas, pridengtas tam tikra neliberalios kilmės frazeologija.

Santaros-Šviesos lyderiai fundamentalų liberalizmo ir patriotizmo nesuderinamumą kruopščiai slepia generuodami miglotą ir melagingą diskursą. Išsiaiškinti tikrąjį šių politinių nuostatų santykį nėra labai keblu: tereikia aiškiai ir sąžiningai atsakyti į klausimą, kam įsipareigoja patriotas, ir kam – liberalas. Šio klausimo tyrimas atskleidžia, kad patrioto ir liberalo įsipareigojimai yra nesuderinami: patriotas įsipareigoja politinės tautos projektui, o liberalas įsipareigoja radikaliesiems socialinės inžinerijos projektams – laisvajai rinkai, federacinei Europai ir kultūrinės tradicijos įveikai, kurių kiekvienas reikalauja politinę tautą likviduoti.

Tam, kad katalikiškojo liberalaus intelektualo diskursas taptų daugmaž nuoseklus ir sąžiningas, liberalusis katalikas turi išsižadėti arba liberalizmo, arba katalikybės ir tapti kataliku neliberalu arba liberalu nekataliku. Tam, kad laicistinio liberalaus intelektualo diskursas taptų daugmaž nuoseklus ir sąžiningas, jis turi atsisakyti arba liberalizmo, arba patriotizmo ir tapti arba patriotu neliberalu arba liberalu nepatriotu.

Tokiu – sąmoningo, sąžiningo ir garbingo apsiprendimo ir pasirinkimo – keliu pasuka pavieniai liberalizmo ideologiją išpažinę asmenys. Tačiau tokio kelio nieku gyvu nesirinks liberaliųjų intelektualų lyderiai, kad ir kiek akivaizdus bus jų propaguojamos doktrinos nenuoseklumas. Kodėl?

Ogi todėl, kad atvirai pripažinus nesuderinamų principų nesuderinamumą kiekvienas liberalių viešųjų intelektualų sambūris neišvengiamai pradės skilti ir byrėti. Tai pakirstų sambūrio lyderių pozicijas, o pats sambūris sunyktų arba, geriausiu atveju, prarastų daugumą sekėjų ir turėtą įtaką.

Tai reiškia, kad tiek liberalių viešųjų intelektualų sambūrių egzistavimui, tiek iškilių viešųjų intelektualų lyderystei yra būtinas fundamentalus melas apie nesuderinamų principų tariamą suderinamumą ir šį melą slepiantis miglotas ir manipuliatyvus diskursas. Galima numatyti, kad lietuviškųjų liberaliųjų intelektualų lyderiai nieku gyvu nesutiks įnešti jokio aiškumo į praktikuojamą diskursą.

Šios aplinkybės padeda geriau suprasti iš pažiūros keisto Santaros-Šviesos sambūrio ir ypač jo lyderių, elgesio viešųjų diskusijų erdvėje priežastis. Pretenduojantys į ,,kritiško mąstymo“ puoselėtojų ir ,,laisvų diskusijų“ sergėtojų vaidmenį Santaros-Šviesos lyderiai elgiasi priešingai jų skelbiamioms nuostatoms ir nepaprastai nuosekliai vengia atsakinėti į jiems išsakomą kritiką ir atvirose bei garbingose diskusijose susiremti su su oponentų idėjomis.

O ką kita jie gali daryti, kai jų diskursas paremtas fundamentaliu melu ir šio melo slėpimu po kurčios tylos arba neaiškaus kalbėjimo skraiste?

Tad ir vėl tenka klausti: ką reikšmingo ir vertingo Lietuvai gali pasakyti Santara-Šviesa, jei šio sambūrio praktikuojamas diskursas nuo fundamentaliausių prielaidų iki išvestinių teiginių yra grįstas melu – sąmoningu išsisukinėjimu nuo nepatogių klausimų bei daugiareikšmiais nutylėjimais arba intelektualinėmis bei retorinėmis manipuliacijomis grindžiamu aptakiu kalbėjimu viešojoje erdvėje?

Pasitikdama savo 60-metį Santara-Šviesa neturi ko švęsti ir ko garbinti.

Derama nuostata būtų atgaila už visą tą melą ir jaunimo tvirkinimą, kurį šis sambūris vykdo daugelį dešimtmečių, taip pat už visą tą milžinišką žalą, padarytą išsilaisvinusiai Lietuvai, kurią taip taikliai išanalizavo Eglė Vitig-Marcinkevičiūtė. Atgailos, be abejo, nesulauksime, nes liberalizmas nedera ne tik su krikščionybe ir patriotizmu, bet ir su morale.