kiek
kartų
pavėluosime
į traukinius,
kad į
kitų
gyvenimus
patektume
pačiu
laiku..?
kai tu šalia,
sustoja
laikas.
ir aš kaip
mažas vaikas
iš tiesų
(o ne dėl to, kad reikia)
laimingas…
jausmai
ne
žodžiuose,
o tyloje
tarp jų…
ji visada
verta
geresnio.
aš visada ir
trokštu
būti
tuo
geresniu.
kiek trunka
3 sekundės?
ilgiau.
jei
nemyli.
mes
būna
žaidžiame
taiką,
būna
žaidžiame
karą…
bet taip
nebūna,
kad po visko
neištartume –
„žinai, su tavim be proto gera…“
jos nužudo mumyse didžius genijus,
kad pagimdytų svaigiausius kūrėjus.
abu savotiškai žavūs
tik pirmi – vieniši.
padovanok
jos lūpoms
šypseną…
(užsirašyk
tai ir kartok kasdien).
viskas
apie
Tave
(miesto vietos,
filmų ištraukos
muzika ir žodžiai
dainose,
net žmonės…)
ypač,
kai
be
Tavęs…
ji –
šypsosi.
aš jaučiu,
kaip pamažu
einu
iš paskutinio
proto…
prigludus
klausei:
– kodėl myliu?
nusišypsojęs atsakiau
– nes tu man vasara…
kuo mažiau
abejojau,
tuo
daugiau gyvenau…
eime
ieškoti
laimės.
susipažinsim
pakeliui.
žinau,
kuo
Tu
kvepi
mano
maža,
naivi
mergaite.
Tu kvepi gyvenimu.
dangus
tas pats,
o toks
visiems
skirtingai
mėlynas.
3čia
nakties.
o ji
tenori
būti
išklausyta
taip trūksta
akimirkų
kai
nieko
netrūksta…
kas
iš to,
kad graži,
jei vidum
sudužus…
leisk.
suklijuosiu.
elgiesi
kaip visi,
o naiviai
trokšti būti
tuo vieninteliu…
net ir tada,
kai nelikdavo
žodžių,
visada likdavo tyla.
tokia sava,
tokia suprantama,
tokia mūsų…
jie
skuba
(gyventi),
pyksta
(nes nespėja),
o mes abu
sau saulėj
stovim
užsimerkę,
mums –
pavasarėja…
jei visi
tik ir
lauksim
tai kas
mus
suras?
mes
nepikti.
mums paprasčiausiai
trūksta
meilės…
ir
jei
kas kartą
mūs
„o jei…“
pavirstų
realybe.
argi nebūtume
laimingi?
Tu
mano
mėgstamiausias
filmas.
nesibaik…
ruduo
puikus,
orus
vėsius
paversdamas
apsikabinimais…
gerai
pažįstu
Tavo kūną,
bet sieloj
vis dar
pasiklystu…
žodis
„myliu“,
tariamas
garsiai,
tyliai
ar akimis –
nebyliai
kitaip dėl begalybės
priežasčių
kaskart
išeit iš
proto
