Gruodžio 8 d. 17.30 val. Lietuvos nacionaliniame muziejuje, Naujajame arsenale, Arsenalo g. 1, atidaroma Raimondo Paknio fotografijų paroda „Išlikęs laikas. LDK mūrų istorijos“. Paroda veiks iki 2017 m. sausio 9 d.
Fotografo Raimondo Paknio vardas paprastai siejamas su leidyba: jo leidyklos istorija prasidėjo 1993-iaisiais nuo didžiulio pasisekimo sulaukusio albumo Lietuvos bažnyčių menas, parengto kartu su kolega Arūnu Baltėnu. Netrukus pasirodė vėlgi abiejų fotografų leidinys Senoji lietuvių skulptūra. R. Paknio leidykla užsiėmė teritoriją ir jau beveik ketvirtį amžiaus jos neapleidžia.
Tačiau puikiai iliustruotų kultūros leidinių sėkmė jų autorių simboliškai įkalino spaudos fotografijos lauke. Kurį laiką toks statusas jį tenkino, bet pastaraisiais metais fotografas aktyviai keičia įsitvirtinusį požiūrį į save ir savo veiklą. Prieš metus, 2015-ųjų lapkritį, šioje pat Lietuvos nacionalinio muziejaus salėje jis atidarė asmeninę parodą „Išlikęs laikas. Medinių bažnyčių interjerai“. Viešumon įžengė knygos puslapiuose nebetelpantis fotografas – mūsų parodų erdvėse neįprastai didelio formato spalvotų fotografijų meistras. Akivaizdu, kad pasaulio vizija, kuria nori pasidalyti tų fotografijų autorius, reikalauja tokio medžiaginio pavidalo, kokio nebepajėgia suteikti ligšiolinės priemonės.
Paknys fotografuoja ir rodo tai, kas jį visą gyvenimą labiausiai domino, – senąją architektūrą. Tai Lietuvos paveldas – bažnyčios, koplyčios, vienuolynai, dvarai. Prieš keletą metų jo susidomėjimo laukas prasiplėtė rytų ir pietryčių kryptimi – į LDK žemes Baltarusijoje (LDK paveldo Baltarusijoje vaizdų eksponuojama ir šioje parodoje) ir Ukrainoje.
Naujausios fotografijos – laiko, patirties, brandos, aiškaus supratimo apie kūrybos tikslus bei prasmę, gilaus fotografuojamo objekto ir fotografavimo sąlygų pažinimo vaisius. Plokšteline (4 × 5) kamera, – fotografas naudoja jas dvi: „Linhof Master Technika“ ir „Horseman“, – nufotografuotos analoginės nuotraukos didinamos išlaiko ryškumą ir tikrovės vaizdui artimą piešinį.
Toks atvaizdo kūrimas yra visiška priešybė Lietuvoje įsitvirtinusiai architektūros fotografijai – greitu žvilgsniu pamatytiems ir greitam žiūrėjimui pritaikytiems vaizdams. Šios fotografijos sukurtos neskubant ir skirtos žiūrėti ilgai. Jos gražios kaip paveikslai, nors kartu šiek tiek baugina – kaip visi iš praeities į mūsų dabartį įsiveržę pavidalai. Tikras malonumas mėgautis įgudusia fotografo akimi pagauto vaizdo estetika, pasinerti į jo meistriškai sukurtą elegišką nuotaiką, tačiau tampa nejauku staiga suvokus, kad prieš mus – žiauriai deformuotos atminties kultūros dokumentas. Rafinuoti vaizdai byloja apie tragediją, atėmusią žmonėms gebėjimą darniai sugyventi su savo praeitimi ir jos ženklais. Sunku patikėti, kad tą daugybę nykstančių mūrų kas nors pajėgs prikelti naujam gyvenimui, ypač kad, pasak fotografo, kalbantis su vietiniais Baltarusijoje, Ukrainoje, pasitaiko, net ir Lietuvoje, pašnekovai prisimena nebe koplyčią, o joje buvusį sandėlį arba garažą, nors jų močiutės ir seneliai dar eidavo ten melstis. Toks požiūris Pakniui – dar viena paskata fotografuoti: jis tiki, kad nufotografavus nebūčiai pasmerktą objektą nykimas tarsi sustabdomas, o dar kuriama ir nauja kultūros vertė.
