1.
Sapnas mane aplankė.
Blyški gatvės šviesa iš lengvo skverbėsi
Pro senoviškas siuvinėtas užuolaidas
Mano viešbučio kambario vidun
Ir atnešė jį su savimi.
Du gražūs žmonės –
Tokie gražūs, kaip nuo ekrano drobės nužengę,
Baltai šventiškai pasipuošę,
Šoko – vis sukosi ir sukosi ratu…
Kai meilė kuria, tai pagal savo paveikslą ir
Iš medžiagos, kur randa po ranka – mums
Nėra ko rūpintis – sakė jie vienas kitam
Ir vis šoko, nesustodami, ratu…
Ar jie būtų taip nerūpestingai šokę,
Jei ateitį žinot būtų galėję? Ir aš,
Ar būčiau vis tiek sapnavus, žinodama,
Kas dar laukė manęs?
2.
Jau baltą tramvajų matau nuvažiuojantį,
O bilietėlį dar nusipirkti turiu…
Kasininkas krapštosi, smulkių monetų grąžai
Nesurasdamas…
Ir baltasis tramvajus nuvažiuoja,
Palikdamas mane galutinai… kad ir sapne –
Kokia dabar bus mano ateitis?
3.
Kai apie ateitį nieko nežinai, jinai
Atrodo balta.
Jei praeitį pakankamai ilgai skalbi,
Ji ima rodytis balta taip pat.
Ar kitiems baltai atrodysi,
Tai jau kaip save pristatysi, bet
„baltu lapu“ iš vidaus būti – menas,
Kurį įvaldyti mokytis verta!
Jeigu tau tai pavyktų, įsivaizduok !
Jeigu tau tai pavyktų, tau nebereikėtų
Nei rūpintis ateitim,
Nei balinti praeities,
Ir kaip atrodytum kitų akimis žiūrint,
Tau irgi būtų visiškai nebesvarbu!
4.
Nors neįtikėtinai atrodo, bet,
Jei spektro spalvas sumaišytum, užsinorėjus,
Rezultatas būtų tiktai spalva balta…
Net jei ir šiame gyvenime savo kambary atsisakytum
vaikščioti toliau ratu, vis tiek nueit turėtum
visus dar reikalingus žingsnius durų link…
Bet gal dabar dar nevėlu sustoti pagalvot –
Kokia bus tau nauda vien iš spalvos baltos?
Ir kokio galo tu bet kokia kaina išeiti nori
Per duris, kai dar net nežinai, ar jos iš viso
kur nors veda…
O dar kur?
5.
Puslapis, kuriame eilėraštis užaugęs,
yra buvęs pradžioj baltutėliai baltas…
Jei kas nors šiuos prirašytus lapelius kada nors ras,
Palėpėj dulkinoj, pamirštus, mano ir visų,
Nustebintas bus, kaip atradimą padaręs –
Apsižiūrės, kad popierius,
baltumą su metais praradęs, bet
praturtėjęs atspalviu gelsvu, įgavo šilumos.
O rašalo pritilęs blizgesys papasakos
iš naujo ritmą eilių ir dar daugiau –
kad, pasirodo, jos gyvenę šiuos metus visus,
net jei rankose nebuvę niekieno,
ir niekad neskaitytos –
žmogui taip senatvėj atsitikti negalėtų – jos
gyvybingesnės nei iš pat pradžių…
6.
Lygus balto popieriaus lapas… Vandens ženklai.
Grakšti ranka slysta paviršiumi iš lėto, eilučių rašto
Voratinklėlį regzdama… Eilėraščio
Ornamentą nesirimuojantį –
Baltąsias eiles.
Šiąnakt sapne aš pagavau save meluojant… Tamsiai
Raudonai susigėdau – beveik neįtikėtina pasirodė,
žinant, kad sapne.
Bet būna ir dar retesnių sapnų – jų beveik nepasitaiko
Žmonėms kaip aš – baltai baltų baltutėlių
Pačių balčiausių …
Kitų spalvų neturinčių
Ir vis tiek –
sapnų.
7.
Pati gražiausia spalva porcelianui – pieno baltumas…
Dramblio kaulo gelsva klavišuose pianino – gyva
Ir šilumą skleidžianti…
Įdomu, ar nuotaka kada nors, savo laisva valia,
Sukniai spalvą juodą pasirinktų ?
8.
Kiek egzistuoja paukščių, kurie būtų tikrai balti?
Kiek rastum pasauly žmonių su sparnais,
skraidymui tinkamais?
Vieni skraidyti gali, bet nežino, ką su tuo galėjimu
Daryt toliau… Kiti – puikiausiai žino, ko norėtų, bet
nepavyksta net pakilt…
Pati aš jau kitiems skrajotoju patyrusiu atrodau, bet
Skrydžio tikslas to vis dar nežinomas, net man pačiai
išlikęs paslaptim…
Atsakymas ant tuščio popierėlio balto buvo užrašytas,
Tik vėjas jį pačiupo ir nusinešė tolyn…
atsakymas, kurį vienintelį man buvo leista sužinoti –
Nesirūpink tuo, ko negali pakeisti… Bet
Prasmė vienintelė, kai ateitį dėl jos žinoti verta –
kad tik pakeistum, jeigu tu su ja
nesutinki!
9.
Pasirodo, yra žmonių, bijančių tylos –
Įsivaizduokit!
Jiems ji atrodo tuštuma… O, kad taip būtų!
Visi daiktai aplinkui
juk pradeda tuoj pat kalbėt
su tavimi – kiekvienas nori pirmas
ką nors tau pasakyti… Ir triukšmingai!
Kaip išgyventi žodžių pilną tylą, aš patirties jau
prisirinkus kiek tik norit… Tylios
tylos nesu dar savyje sutikus – baltos bebalsės
tuščios tylos – tokios dar nepavyko!
10.
Jei sakyčiau, mus supantys daiktai yra kaip žmonės,
Lygiai taip gyvi – jūs nusijuoktumėt… Nes
Įprasta sakyti – gyvybę turime vieninteliai… O žinot,
Įdomu kas? –
Tai daiktai yra, kurie kitaip negali, tik gyventi…
Jie girgžda,
Skleidžiasi atodūsiais,
raukšlėjasi ir trūkinėja –
grioveliais plonyčiais – sensta, laikui bėgant
ir su juo kartu.
Ir to jiems neišvengti niekaip…
Tiktai žmonėms pavyksta, dažnai,
riaukšlelių, ligų ir žilumos
baltosios saujas pilnas prisirinkti,
gyvenimo gyventi taip ir nepradėjus – taip ir negyvenus,
vis atidėliojant…
11.
Didžiausia netiesa yra rimtai tikėti, kad eina
Laikas vis tuo pat ritmu, ir tempu tuo pačiu, ir
Visada taip pat…
Pastoviu dydžiu laiką pavadinti žmonės sugalvoję,
Kad įgautų bent vieną stabilų tašką
Pasaulio erdvėje.
Jis pats gi – laikas – kaip jau jam išeina – ar norisi –
Tai lėtai jis slenka, tai bėga greitai –
Sumirksi ir nepamatai. …
Nors iš tikrųjų – jis nemato mūsų – ar – dėmesio
Į mus nekreipdamas – kaip jau pasakyti – keliauja,
Mus palikes,
vis toliau…
Kaip smėlis baltas ir birus pilvotam laikrodžio stikle…
Kaip trupančios iš lėto smėlio pilys – negrįžtamai,
Vasario saulėj
džiūdamos…
Kaip galima tai dydžiu pastoviu vadinti?! –
Ir sugalvoti tokią keistą mintį gali tik žmogus…
12.
Gėlės baltos labai mylimos žmonių – tiesa, bet
arba nebematom nieko, arba –
nepasižiūrėję esam įdėmiau –
saulės šviesoje
balta spalva
tereiškia tuštumą – skylę,
žiojėjančią dienoj…
Ir viskas –
ir nieko
daug
daugiau…
Tiktai atsitiktiniai ar vėlyvi praeiviai ir gal dar katės,
Nes vaikšto tamsoje,
galėtų pasakyti – graži yra
balta spalva,
iš tikro,
bet – nakty…
Arba – mėnulio šviesoje.
Gėlynus baltus bus poetai sugalvoję, ne kitaip…
Jos grožį, gėlės baltumą mėnesienoj,
kurie iš tikro esam matę?
Dauguma – tikriausiai ne …
13.
Balti balto paukščio sparnai išskleisti, sniegas ir
debesynai,
Druskos kristalai ir cukrus, miltai ir ryžiai…
Ašarotas gyvenimas.
Baltos sienos, tave užrakinę ir ūkuose skendintys toliai,
Jei pavykę iš jų išsiveržti… Pro rūką balkšvas
Saulės taškas,
Besišypsantis…
Baltas puodelis baltos kavos rytui prabudinti, surūgęs
Pienas dubenėlyje pavakariais, į kurį katė
Žiūrėt nenori…
Vandens pilna garuojanti vonia ant baltų liūto kojų,
laukianti
Ir baltas sielos ratas nuo rašomojo
stalo lempos, kambariui
Skendint tamsoje…
Nakčiai balta pagalvė baltų sapninių plunksnų ir mėnesio
Skritulys pro langą, kaip veidas draugo,
Irgi baltas…
Ar pavyktų, jei žmogus bandytų pasaulį baltą sau
aplink save
Sukurti, ar vis tiek jis neišvengtų ir juodos?
