„Meno kaip tokio nėra…“

„Meno kaip tokio nėra, yra tik įvairios antropologinės praktikos…“, – yra tekę girdėti sakant…

Apie Paulo Kueljo (Paulo Coelho) „Alchemiką“, tuo pat principu pažiūrėjus, galima pasakyti, jog tai – ne literatūra. Jis būtų geriau priskirtinas prie „antropologinių praktikų“ – sakmių, mitų, pasakų, liaudies kūrybos ir to, ko jomis norima pasiekti.

Ką liaudis pati kuria ar ko nekuria, galima ginčytis, ir galo nebus, bet visada buvo ir yra žmonių, kuriuos būtų galima prilyginti šamanui, burtininkui raganiui, žyniui, magui ( alchemikui?), kurie žino, kaip, ir, tą liaudyje gyvuojančią kūrybą paėmę, patvarko ją, sukoncentruoja, nusmailina ir nukreipia į konkretų taikinį taip, kad joje esanti energija veiktų, ir veiktų maksimaliai efektingai.

Būtent tokia knyga, panašu, ir yra „Alchemikas“.

Iš vienos pusės, mūsų pačių lietuviškoje kultūroje dar veikia daug tokios iš seno egzistuojančios magijos – užkalbėjimų, gydymų, spėjimų, būrimų… Kita vertus, – didelė dalis tautiečių šios bendros mūsų visų ir dar tokios nesenos patirties kaip ir gėdijasi, norėtų ją kuo greičiau pamiršti, nusipurtyti: tapti moderniais per vieną naktį ir ryte atsibusti jau europietiškesniais už pačius vakariečius, kaip jie juos įsivaizduoja.

O Vakaruose tuo tarpu visai kiti procesai prasidėję: kaip sakoma, jei pakankamai ilgai eisi paskutinis, tai savaime kažkokiu momentu atsidursi tarp pirmųjų – jie ieško iš visų jėgų bent kokių nors dar liaudiškų tradicijų, bando atsekti šaknis – šamanizmas, magija, kortos – viskas madinga, visko stengiamasi vėl išmokti, atsiminti, kaip panaudoti… ir tik labai nedidelę dalį senąja jų forma, kaip ateities spėjimus, pvz., kas tikrai prietarų vardą užtarnautai nešioja.

Kad ir keista, daugiausia visa tai naudojama tiesiogiai pagal paskirtį – pirmiausia kaip savęs paties ištyrimo, pažinimo, susikalbėjimo su savimi, savęs ir savo gyvenimo valdymo priemones… Kaip psichologines, savęs programavimo, savęs motyvavimo priemones. Nes, jei tu pati nevaldai savo gyvenimo, jį tada valdo kažkas kitas… Jei negyveni savo legendos, gyveni įgyvendindama kažkieno kito (ir nereikia skųstis, kad netampi laimingesnė procese).

Ir visos magijos yra geros, kol tu naudoji jas, o ne jos palenkia tave sau – kuo arčiau prie savo legendos, tuo labiau ji tavo tikrąja gyvenimo prasme ir tampa (ir visata visa susiburia į pastangą tau padėti, kaip knygoje ir sakoma).

Knyga „Alchemikas“ šio lyrinio brazilų autoriaus parašyta 1988 metais (į lietuvių kalbą išversta 1997 m.), ji buvo NYT (The New York Times) bestselerių sąraše 300 sąvaičių, išversta į 71 kalbą ir tai jau yra rekordas Gineso rekordų knygoje, kadangi dar autoriui gyvam esant… Mano turimas leidimas yra olandų kalba, todėl matau, jog pirmą kartą leista vertimas 1994 metais, 2004 metais – jau 33 leidimas! O autoriaus rašytojavimo pradžia tokio pasisekimo tikrai nežadėjo.

Pirmą knygą jis išleido 1982 m., „Pragaro popieriai“ ar kažkaip panašiai būtų galima pavadinimą versti; 1986 metais, jau eidamas garsiuoju piligrimų keliu, apie kurį rašys sekančią knygą, jis išleido „Vampyrizmo praktikas“, 1987 metais aprašė savo piligriminę kelionę per Ispaniją, nuo kurios dabar ir linkęs savo rašytojo biografiją pradėti, bet originalas vadinosi „Mago kelionė“ ir tik sekantis buvo parašytas „Alchemikas“… „Mago kelionė“ į lietuvių kalbą išversta kaip „Piligrimas“ 2007 m.).

Kaip suprantu, su kiekviena šių knygų jis vis paprastino rašymo schemą – modelį, kaip parašyti, kad vis dar būtų naudinga ir tuo pat metu būtų suprantama milijonams. Susiformavo jis pilnai tik rašydamas „Alchemiką“: tekstas yra paprastas ir sudarytas iš dažnai pasakose ir kitoje liaudies kūryboje pasitaikančių motyvų. Ir tai dar kartą įrodo, jog visai nebūtina išradinėti kažką nauja.

Reikia tiesiog padaryti kažką gera, ir tai veiks, ilgai ir sėkmingai. Prisipažinsiu skaičiusi tiktai šitą vieną autoriaus knygą, į kurią jis, matyt, sudėjo ne tik energiją skaitytojui, bet ir savo, kaip rašytojo, karjerai bei sėkmei… Kitų neskaičius, nes man užtenka šitos – ji sugeba pakelti ir nešti, ji pati savo veikimu panaši į skriejančią strėlę… Gerai ją vėl paskaityti prieš pradedant kažką nauja arba priešingai – jaučiantis užstrigus, kai neaišku, ką daryti gyvenime toliau.

Tikėtinas variantas, žinoma, irgi, jog stambi leidykla įžiūrėjo įdomiai, bet sudėtingai rašančio autoriaus potencialą, davė keletą redakcinių patarimų, pakoregavo jo įvaizdį, surašė legendą, girdi, jo dvasingumas ir pasiryžimas rašyti susiformavo piligriminėje kelionėje (ir yra nuo Dievo), metė milijonus reklaminei kampanijai ir visa tai išvirto į pasaulinį pasisekimą ir pripažinimą.

O galima pasinagrinėti jo biografiją – rašytoju jis norėjo būti nuo pat mažens, o tėvai norėjo, kad jis būtų juristu – spėkit, ką jam teko studijuoti… Jėzuitų gimnazija katalikiškoje Brazilijoje jį sukramtė kaip beužsimezgančią asmenybę geležiniais dantimis ir išspjovė… Psichiatrinę ligoninę iš vidaus jam irgi yra tekę pamatyti. Ir laisvę, laimę, ir narkotikus, ir rokenrolą, ir jausmą, kad esi paleistas nuo grandinės septintajame hipių dešimtmetyje… Ir, jeigu jau Džonas Lenonas ant Seržanto Peperio klubo orkestro albumo Aleisterio Krovlėjaus (Aleister Crowley) atvaizdą „įmanevravo“, tai kokia apskritai turėjo būti minėto mago daroma įtaka visam hipių judėjimui pasaulyje ir populiarių dainų tekstams (kuriuos tada sėkmingai rašė ir Paulas Kueljas) ypač?

Būtent Aleisterio Krovlėjaus įtaką patyręs, „Alchemiko“autorius patikėjo, jog žmogus yra laisvas daryti tai, kam yra gimęs (tam resursai visada atsiras ir visa visata jam padės), kas ir yra tikroji mago laikysena šiame pasaulyje ir būdas, kaip jame veikti. Ir rašytoją tai pristato kaip šios srities specialistą, žinantį, ką jis daro ir kaip daryti reikia…

O ir asmenybių patirtį reikia stengtis perimti, ypač, jei jos tokios daugiabriaunės ir dedančios pastangas tą patirtį perduoti – išeiti mokytis, pasaulio tuštybei nugarą atsukus, jau atrodo sunku… Pats mokymosi procesas yra ilgas ir nelengvas, bet sunkiausia vis tiek yra grįžti, vėl rasti jungtį su pasauliu, pateikti jam save tokia suprantama forma, kad žmonės sugebėtų tavo patirtimi pasinaudoti, o tu – ją perduoti (mitologas Džozefas Džonas Kambelis (Joseph John Campbell) yra daug rašęs apie šį procesą ir jo svarbą žmonijos vystymuisi).

Piligriminė kelionė į Santjago de Kompostelą (Santiago de Compostela) – 900 km kelias šiaurės Ispanija, nuo Pirėnų kalnų beveik iki pat vandenyno – dabar yra labai madinga. Ją eina ir važiuoja dviračiais visi, kas netingi, bet ne visada taip buvo. Knyga „Piligrimas“ išpopuliarėjo tik gerokai po „Alchemiko“ pasisekimo, kai tiko į vis didėjantį dienoraščių, filmų, mitinių romanų ir kitaip užfiksuotų šios kelionės pakeleivių pergyvenimų srautą… Net aš pati esu nedidelę šio kelio atkarpą ėjus, atrodo, 2001 m. ir, be keliolikos eilėraščių, tada parašytų, dar ir dabar nesu pasiruošusi tokios kelionės tema plačiai kalbėti…

Bet „Alchemikas“ jau aiškiai yra knyga kaip kelias per gyvenimą, arba per vieną ar kitą gyvenimo atkarpą: skaitai ir automatiškai supranti, kurioje savos kelionės vietoje dabar esi pati… Pamatai, kad nesi vienintelė, pasiruošusi susivilioti likti pusiaukelėje. Ir likti tenai nėra nieko bloga, su sąlyga, kad esi, vis dėlto, buvusi nuėjus iki finišo linijos… Tada prašau, iš dviejų galimybių – eiti pirmyn ar grįžti atgal – gali rinktis: ir į pusiaukelę galima grįžti, jei tau dar norisi… Dar išmoksti atskirti tikra nuo apsimetimo – tikras magas niekada kaip toks savęs pasaulyje nepažymės ir nenurodys. Priešingai, reikės jo dar gerai paieškoti ir žiūrėti, kad nebūtum dar vis tiek už neatidarytų durų palikta…

Ne tik apie žmones mažai ką žinom, apie magiją neturim beveik jokio supratimo – tokie laikai atėję… Bet tai nereiškia, jog magija dėl tokio mūsų nevalyvumo iš pasaulio ir išnyko: kas žino kaip, tas ja sėkmingai naudojasi. Ir ji yra dažnai paprasta – pagrindinius postulatus ant nedidelės plokštumos ir surašytum. Tad dar viena magijos apsauga nuo dabartinių žmonių gaunasi: paprasta forma dabar žmonėms jau dažnai yra nepriimtina, nes „kaip gali būti taip paprasta?“… O paprasta forma dažniausiai yra tik eskizas, paliekantis kiek tik nori erdvės tavo fantazijai, minties darbui, valiai siekti tikslo, supratimui širdimi… Šituos menus jau irgi retas bemokam, todėl paprasta dažnai mums taip ir lieka – paprasta.

O sudėtingumą autoriai pareigingai bando išguldyti sudėtingiausiais formos išsišakojimais… Ir dar jiems nepavyksta, irgi. Knygos nėra tik rašytojo, jos yra ir skaitytojo darbas – kuo daugiau skaitytojas bus įtrauktas į procesą, tuo daugiau jam bus iš knygos naudos ir tuo labiau ji bus jam palikusi įspūdį.

Nepaisant, kad apie alchemiją rašoma ir kalbama kaip apie metalų pavertimą auksu ar gyvybės eliksyro išgavimą, kuo, atseit, alchemikai ir užsiimdavo, vienas dalykas yra tikra: jie užsiėmė savęs statymu, savęs sukūrimu (Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung) apie tai kalbėjo kaip apie individualizaciją ir pats buvo neblogas alchemijos teorijos žinovas). O kad tai buvo aprašoma kaip cheminių procesų seka, kurią reikėjo pereiti, tai tiksliai atitinka to laikmečio dvasią, simbolių kalbą ir komunikavimo būdą.

Kam jie savęs statyba užsiiminėjo? – Ogi sveikas, galingas, sukomplektuotas, išvystytos dvasios žmogus gali viską, ir sau, savo gyvenime, ir pasaulyje, kitiems, jei ką… O tokiu žmogum nebūdamas, negali nieko: per tave veikia už tave galingesnės jėgos, geriausiu atveju… Tinginys, žinoma, visada taip ir gali, pasirašyti paktą su velniu ir manytis galią gavęs (kol kas dauguma galingųjų gal ją ir yra šitaip gavę).

Nes tikroji alchemija, kai ja užsiimi, tai procesas ilgas, nuobodus, ir reikia dar ne galios trokšti, o save siekti išsistatyti pagal planą, koks jis yra tau teisingas. Tada, kelią beeidamas, ir iki galios prieisi, pakeliui…Tik tada ji tau tikrai ne pagrindinės svarbos atrodys.

Labai motyvuoja, kai tavyje išsivysto pagaliau suvokimas, kad vaikštai ratais gyvenime, kad problemas bandai spręsti tame pačiame lygmeny, kur jos ir susiformavę… Kad ką bedarai, vis tiek galiausiai prie to paties rezultato ateini. Ir tada pasimato, jog nėra kitos išeities kaip augti, daryti kažką drastiškai kito, ko dar nežinai, ko dar reikia mokytis, kam reikia drąsos ir kantrybės – pasiseka tik tiems, kurie aiškiai mato, jog kito kelio nėra. Kuriems likęs tik klausimas, dabar ar po kažkiek laiko, kai vėl į tą patį tašką ateisi ir vėl ta pati neviltis prispaus… Tada geriau dabar.

„Pradžia, nuo kurios viskas priklauso, alchemijoje vadinama pasaulio siela. Jei ko nors visa savo širdimi trokšti, tai prie pasaulio sielos ir priartėji, susivieniji su ja“.

Šita knyga yra geras palydovas tame susivienijimo kely.