Atrodytų, dabartiniam jaunimui grįžti į realų gyvenimą po teorinių mokyklos mokymųsi turėtų būti lengva – knygų jie nelabai beskaito, televizija irgi tokios centrinės vietos nebe užima… Propaganda jų nepasiekia, nes jie jos paprasčiausiai negirdi – tarytum ir laisvi būti savimi… Bet nesavarankiški! Ir dar klausimas, ar kada nors tokiais taps.
Nes egzistuoja rimta konkurencija realybei – internetinė erdvė, kurioje gali gyventi visai nebeišeidamas – gerai, jei bent supranti, kad iš jos neišeini! Dauguma taip ir gyvena joje, manydami, kad gyvena iš tikro… Kad tik tiek pasaulio ir yra, kiek po internetą pasivaikščioti…
O ir realaus gyvenimo kelionės retai bepraeina be internetinio ryšio, patarimo, vadovavimo, informacijos ar pan. Kaip ir visi žmogaus išradimai, tai ir pagalba, ir rizika, žiūrint kaip, kiek ir kur panaudosi.
Seniau „užsirašydavom, kad nereikėtų atsiminti“ (jei tik atsimindavai, kur užsirašei!), o dabar – „kam man žinoti, jei aš galiu pasižiūrėti internete“…
Buvo tikima, kad pasaulį galima pažinti perskaičius apie jį knygose, todėl vis dar ir sėdim, leidžiam jaunas dienas mokyklose! O dabartinė karta mano, kad visas pasaulis randamas internete… Bet tenai tik nedidelė dalis to, ką rastum knygose paskaityti, – logiška, kas dar turi laiko tiek daug skaityti! O į knygas, savo ruožtu, irgi tik maža dalelė kasdien besikeičiančios pasaulio įvairovės surašyta… Paradoksas – žmonijos pasitikėjimas, kad apie pasaulį daug žino, auga proporcingai, ne tik tam žinojimui iš tikro mažėjant, bet ir galimybėms sužinoti minimalizuojantis!
Bet kuriuo atveju, knygas dar buvo galima užversti, kaip ir mokyklų duris paskui save užverti, – pasaulis tada perimdavo tave į savo rankas ir imdavo mokyti gyvenimu – iškeliaujant knygos likdavo namie, geri patarimai – tik atminty, ateidavo momentas patikrinti save ir ką sugebi pats… Šiuo, internetiniu laikotarpiu taip nebeatsitinka – šitie ramentai taip lengvai neatkrenta. Jie nebeatkrenta visai, net jei kas ir norėtų juos paleisti!
Aš pati, keliaudama, esu pastebėjusi, kad, pavyzdžiui, dienoraščio rašymas, eskizavimas, fotografavimas trukdo betarpiškam kelionės išgyvenimui, nes patalpina tave į stebėtojo poziciją – jau viena koja už kadro, taip sakant, ir stebi save, kelionę išgyvenantį… Tada nusprendžiau dienoraštį padėt šalin ir pasinerti į mane supantį keliavimo pasaulį pilnai – įspūdžius užrašyti galima ir namo sugrįžus!
Ar netgi iš namų neiškeliaujant… Dabartinis jaunimas įsigudrina panašiai – apkeliauti visą pasaulį, namų faktiškai taip ir nepalikdami, nepaleisdami saugios artimųjų rankos, nepalikdami jų kontrolės lauko… ir šilto bei saugaus technologijos glėbio. O sėkmingą kelionės pabaigą vis tiek laiko savo nuopelnu, kad ir kaip būtų gaila!
Vyresnius žmones dažnai girdžiu šnekant, koks išlepęs dabartinis jaunimas – baigę brangius mokslus, įsigiję specialybes įmantriu pavadinimu, o dažnas jau ir nemažą skolą banke, jie pirma dar „pasiima metus sau“, pakeliauti – su kuprine po Australiją, į Amazonės džiungles, tranzuoja į Tibetą ar iš viso aplink visą pasaulį ratu!
Jaunimo pagedimu skundžiamasi jau nuo senovės graikų laikų, tai – nieko naujo.
Kodėl skundžiasi dabartinė vyresnė karta, sunku pasakyti. Pavydas, kad tokių galimybių neturėta jų laikais? Nors TSRS užėmė šeštadalį pasaulio ploto… Gal drąsos pritrūko išeiti į platųjį pasaulį pasidairyti, kai patys jaunystės metus mokyklai atitarnavo? Gali būti, kad tai – rūpesčiai dėl ateities, dėl besikeičiančios ekonominės situacijos – keistis tai ji visada keičiasi, bet o kas, „jei septyneri derlingi metai jau praėjo?“
Žinoma, pasaulis pilnas rizikos ir pavojų! Ir vargai užpuola, ir tos pačios skolos banke ima kandžiotis – tai ne kelionės išimtinai pavojingos ar dėl to kaltos, visas žmogaus gyvenimas yra toks, jei imi apie jį galvoti. Ir kuo vyresnis tampi, tuo galvoji daugiau…
Su amžiumi žmonės ima dalytis į mažumą tokių, kurie siekia aplankyti bent šimtą pasaulio šalių iki savo 35-ojo gimtadienio ar pabuvoti šalyse, prasidedančiose visomis abėcėlės raidėmis, ir daugumą, kurie metai iš metų atostogas praguli saulėje, netoli nuo viešbučio su 24 valandas per parą nukrautais švediškais stalais.
Nemanau, kad vieni yra labai kuo geresni už kitus, bet teigiu, kad iš pereitų amžių mus siekiančią Grand Tour tradiciją, kai jauni žmonės, mokyklos duris užvėrę, keliauja pasižiūrėti, kaip atrodo realus gyvenimas, tęsti verta ir reikia. Jaunystė dar yra metas, kai smalsumas ir nuotykių troškimas nusveria nežinomybės baimę ir saugumo poreikį, ir tuo reikia naudotis!
Kelionės pakeičia keliaujančiuosius – šalių įvairovė, nugalėti sunkumai, susidūrimas su žmonių gerumu, savo akimis pamatytas vargas – visa tai geriau paruošia žmogų susitvarkyti, su kokiomis tik problemomis ar rūpesčiais jis vėliau gyvenime susidurtų…
Nekeliavę, eitume per gyvenimą panašėdami į amerikiečius – net nesusimąstydami, kad kiti žmonės, kitos šalys gali būti kitokios! Visur kištume ar tikėtumės rasti savo kultūrą, pažįstamą maistą ir papročius, kaip namuose… O pas mus Europoje – įvairių šalių sankaupoje, nedideliame žemyne – lengvai suprantama – pažiūrėjai per sieną ir matai kaimynus, kurie jau yra kitokie… Ir turi teisę tokie būti! Visi branginame savas tradicijas ir suprantame, kad taikaus gyvenimo pagrindas yra pagarba tam, kas skirtinga ar kitaip, nei mes įpratę…
Amerikonams reikia gerai pamąstyti, kad visa tai suprastų… O ir kokių galų jiems mąstyti? Važiuoja sau per visą šiaurinės Amerikos žemyną, iš rytų į vakarus – platybės begalinės, o vis ta pati Amerika! – makdonaldai, vadinamieji daineriai, specifinės amierikietiškos valgyklos, muzika, kalba, Disneilendo figūros… Tai kodėl likęs pasaulis turėtų būti kitoks?! O jei kitoks, tai evoliucijos klaida, ir mes ją tuoj ištaisysim!
Šitas taisymas pasauliui brangiau kainuoja nei visos jaunimo kelionės kartu sudėjus, tegu geriau keliauja į sveikatą…
* * *
Pati beveik nebegaliu patikėti – pirmieji du teksto fragmentai rašyti jau beveik prieš penkerius metus mano tinklaraštyje „Kriaušių metas“! Visada įdomu grįžti atgal, pažiūrėti ir palyginti, kas pasikeitė. Pagerėjo gal? Ar pasikeitimai tapo iš tikro negrįžtami?.
Keliaujantis jaunimas tapo tokiu įprastu reiškiniu, jog priekaištų jiems dėl to kaip ir nebegirdžiu… Iš kitos pusės, dažnas dabar ne keliauja, bet važiuoja padirbėti kur į Afriką ar Taikos korpuse – ir pasaulio pamato, ir su kitomis kultūromis susipažįsta, ir gerą darbą padaro, kas gražiai į curriculum vitae (cv) įsirašo ateities darbdaviams parodyti, o kiti, žiūrėk, ir kelionės išlaidas kompensuoja, kalbą kokią pramoksta – žodžiu, laiko veltui neleidžia kaip kad seniau, tik į šalis dairydamiesi.
Arba tai galėtų reikšti, jog šiuolaikiniam jaunimui jau sunku tiesiog atsipalaiduoti (ne triukšmingos kalančio ritmo muzikos fone, nenurijus tabletės ir visą naktį nešokus) nieko ypatingo neveikiant, tiesiog rinkti į save įspūdžius – įpratę užsiimti trim darbais iš karto (į žinutes atsakinėti, pamokas ruošti ir muzikos klausytis, pvz.), taip ir eina per gyvenimą toliau, įtampai persidavus jau į struktūrinį lygį kūne ir prote ir tapus normalia būsena…
Aš pati ne tik tada keliaudavau be mobilaus ryšio, keliauju taip pat tiesiogiai keliones išgyvendama ir dabar – žinoma, tada nėra ką į „Facebook‘ą“ patalpinti, iš atostogų grįžus, nes visos „nuotraukos“ – vaizdiniai atsiminimai – mano atminty… Bet keliauji, tikėkimės, dėl savęs, o ne kad kitiems pasigirtum?
Tai ne tik kad vienintelis būdas iš tikro keliauti, kai namus ir namiškius palieki iki sekančio susitikimo. Prasčiau, kad jau, atrodo, šiais laikais mes savo atmintį visiškai perkrauname į išorines – interneto – talpas: nuotraukas, video, užrašus, kuriuos sukuriame bekeliaudami, ir rūpinamės padaryti įspūdingus ir visapusiškus užuot keliavę – negi nebaisu, kad atmintis nenaudojama susitrauks ir išnyks visai? O gal to niekas net nepastebės? Dar bekeliaudami jau gaminame atsiminimus, kurių paskui nebesivarginame atsiminti – sudedame saugoti technine forma ir niekada prie jų nebegrįžtame?
Beveik visi, beveik visada keliaudami ką nors gražaus matome, bet nėra laiko ar galimybės sustoti, ilgėliau pasižiūrėti, aplankyti, ištyrinėti – „nieko, kada nors grįšiu dar kartą“ pažadame sau. Bet tenai dauguma negrįžtame – esame užkrėsti naujumo ligos – norisi pamatyti vis daugiau ir daugiau ko kito, šviežio, dar nematyto – gaminti vis naujus atsiminimus savarankiškai nuo mūsų pačių egzistuojančia forma… Kas nebenauja mūsų akims ir protui, tas ir neįdomu – taip ir lekiam per pasaulį ne tik tuščia galva, bet lyg ir visai be galvos… O juk vaizdinė pažintis su aplinka, su jos išore yra tikrai tik minimumas, pradžių pradžia.
Toliau reikėtų susivokti, ką tai iššaukia tavyje – mintis, asociacijas, jausmus, atmintį… Neapmąstomas gyvenimas nėra vertas gyventi ( T. S. Eliot‘as). O tada dar reikėtų ramiai atsisėsti ir pabandyti bent jau įsiklausyti, kokia atmintis, emocijos, energijos gyvena tos vaizdingos aplinkos energetiniame lauke – ką prisimena ta vieta, pastatai, peizažas, oras, žmonių veidai. Galbūt pamatysi, pajausi visai ką kita, nei žinai iš istorijos vadovėlių, kultūros, meno, kiek jais esi domėjusis – galbūt pavyks pasinerti į vos ne realią, apčiuopiamą praeitį ar pamatyti ką nors iš ateities? Namie šitaip atsikabinti nuo vietos ir laiko yra žymiai sunkiau. Dėl to irgi keliauti verta.
Išskyrus, kad daugelis, būdami namuose, mintimis esame kur kitur, o keliaudami be perstojo į žinutes atsakinėjame, patys jas rašome („autobusas jau buvo sustojęs penkiolikoje stotelių…“) ir namie likusių, švenčiančių draugų pasiųstas nuotraukas „blusinėjame“, jiems rašome, jog „mintimis esu su jumis“. Kadangi dauguma šiais laikais tik ir esame mintimis. Bet tai jau kita, rimtesnė tema.
„Saulės arkliukai“ labai kviečia visus skaitytojus pasidalyti mintimis ir idėjomis apie turiningiausius keliavimo būdus. Laukiame Jūsų minčių el. p. b.r.marija@gmail.com
