Pasibaigus Lenkijos Seimo rinkimams, kai po 8 metų pertraukos į valdžią grįžo konservatyvioji partija „Teisė ir teisingumas“ (antri – valdžiusioji „Piliečių platforma“, gavusi beveik dvigubai mažiau vietų parlamente, gi trečią vietą užėmė lenkiškasis Valinskas – nesisteminiu vadinamas roko muzikanto judėjimas „Kukiz’15“), pasipylė visokių baimių, džiugesio, nusivylimų kupinų svarstymų ir spekuliacijų.
66-rių metų Jaroslavas Kačynskis (Jarosław Aleksander Kaczyński), kuris už 2010 m. balandį lėktuvo katastrofoje ties Smolensku žuvusį brolį dvynį Lechą vyresnis 45 minutėmis, apie pusantrų metų būdamas ministru pirmininku jau išbandė prieš ES nukreiptą retoriką, bet dabar ją papildė antiimigraciniais akcentais, kurie, tiesą sakant, jam padėjo pasiekti pergalę.
Bet kalba ne apie tai, geras jis ar blogas. Su kiekvienu kaimynu reikia sugyventi. Klausimas kitas: kaip dabar lenkai sugyvens su didžiuoju kaimynu iš Rytų. Mums tai irgi svarbu, nes Lietuva yra tarsi tas nedidelis kelmas, kuris gali apversti greitai riedantį vežimą.
Politologai sako, kad J. Kačynskis santykiuose su Rusija vėl balnos 75 metų senumo arkliuką – Katynės bylą, kuri iki galo taip ir nėra atskleista. Prieš pustrečių metų DELFI rašėme, kad 1940 m. balandį NKVD įvykdytos beveik 22 tūkst. lenkų kareivių, karininkų ir civilių žudynės ilgam apkartino dviejų slaviškų valstybių santykius. Čia tragediją paryškino iki šiol neišnarpliota kita tragedija – 96 Lenkijos elito asmenų paslaptinga žūtis netoli Smolensko. Asmeniškai J. Kačynskiui gilų randą paliko brolio dvynio bei jo žmonos mirtis – tokio paties ūkanoto balandžio 10-ąją ir lyg tyčia netoli Katynės lenkų masinių kapaviečių.
Gal šios tragedijos taip ryškiai ir nebūtų įrėžtos į atmintį, jei pati Rusija jų neprimintų savo „kazarmių“ elgesiu. Kalbu net ne apie Kremlių, kurios šeimininkas Vladimiras Putinas tik žodžiais ragino Rusijos karinę prokuratūrą atiduoti Varšuvai visus šio nusikaltimo dokumentus, nors ir nekvalifikavo jo kaip karo nusikaltimo ar genocido.
Rusijoje tebėra gajos stalininės nerašytos vyriausiojo cenzoriaus taisyklės, kurių ypač laikomasi provincijoje. Štai Tiumenės srityje vykstančiose Lenkų kultūros dienose uždrausta demonstruoti Andžėjaus Vaidos (Andrzej Wajda) filmą „Katynė“. Renginių programa buvo suderinta iš anksto, tačiau filmą atsisakyta rodyti, iki seanso likus vos porai valandų. Srities tautybių reikalų komiteto pirmininko pavaduotojas Vladislavas Černovas paaiškino, kad juosta „neturėjo leidimo būti rodoma“. Mat, Tiumenės kultūros rūmai „Strojitel“ esą pagal savo įstatus „neturi teisinio pagrindo demonstruoti bet kokių meninių filmų, nes nėra speciali tam skirta įstaiga“. Jeigu parodytų, kultūros rūmai būtų nubausti iki 200 tūkst. rublių bauda…
Sakysite, biurokratai, ir tiek? Demokratinėje visuomenėje nesuprantamos biurokratinės taisyklės, pagal kurias draudžiama rodyti visai šaliai svarbius ir iki šiol aktualius kūrinius, atskleidžiančius baisius nusikaltimus. Juo labiau, kad 2007 m. sukurtas A. Vajdos filmas jau buvo rodomas, tiesa, ne plačiajai auditorijai, o mažą auditoriją turinčiu TV kanalu „Kultūra“. Likimo ironija ar piktos užmačios, bet Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos dieną jis demonstruotas per TV programą „Rosija“.
2008 m. kovą, kai autorius savo filmą pristatė Lenkų kultūros centre Maskvoje, interviu portalui Grani.ru režisierius išreiškė viltį, kad rusų žiūrovas „ramiai ir teisingai“ suvoks kūrinį, nes tai „vienintelis teisingas kelias į tarpusavio supratimą“. „Nereikia užsigauti, nereikia nusigręžti. Reikia ramiai pažiūrėti. Štai ką norime pasakyti žiūrovui. Tegul jie viską išsako, mes juos išklausysime. Mes atviri, nes norime, kad tarp mūsų šalių klostytųsi natūralūs santykiai“, – taikiai kalbėjo A. Vajda. Jis taip pat pabrėžė, kad filmas yra „duoklė tėvui, sušaudytam Katynėje, ir motinai, kuri iki paskutinės dienos tikėjo, kad jos vyras sugrįš…“
Katynės tiesą iš tikrųjų rusams sunku suvokti, kovo mėnesį lenkų portale Interia.pl rašė Lenkijos Mokslų Akademijos politinių tyrimų instituto profesorius Voicechas Materskis (Wojciech Materski). Dabar apie tai žinoma kur kas daugiau negu prieš 15 metų. 1940 m. kovo 5 d. J. Stalino pasirašytą įsakymą sušaudyti lenkų belaisvius kaip komunizmo priešus vykdė ištisi NKVD batalionai iš Charkovo, Kijevo ir Tvėrės, kurių vadai siuntė ataskaitas apie žudynes Lavrentijui Berijai. Pastarasis apie jas raportavo J. Stalinui. Žinoma, kad viename laiške sakoma, jog planuojama likviduoti 25 tūkst. lenkų. 1959 m. KGB turėjo 21 857 nužudytųjų bylas, bet paskui jos vadovas Aleksandras Šelepinas pasiūlė Nikitai Chruščiovui visas jas sunaikinti. Galima tik įsivaizduoti, kiek tokių bylų buvo sudeginta specialiose krosnyse ar vidiniuose KGB kiemeliuose, rašo V. Materskis…
Ką apie tai žino eilinis rusas? Jis nesidomi savo šalies istorija, nes juk kažkada reikėjo įsiminti nebent visų SSKP suvažiavimų datas ir darbotvarkes, mūšių prieš vokiečius vietas ir eigą, Europos „išvadavimo“ smulkmenas. Rusija jam iki šiol didinga valstybė, galinti sutriuškinti „jankius“, ir šie imperiniai sentimentai stimuliuojami pasakomis apie pergalę prieš fašizmą ir baisius imperialistų kėslus. Ar ne šie stimuliatoriai naudojami ir šiandien, vykdant agresiją prieš Ukrainą?
Rusijos žiniasklaida visiškai pavaldi Kremliui. Štai dažnai sensacijų besivaikantis, stagnaciniu pavadinimu laikraštis „Komsomolskaja pravda“ iki šiol tvirtina, kad dėl Katynės tragedijos kalti vokiečiai, gi Aleksandro Filipovo redaguotame Rusijos mokyklų istorijos vadovėlyje 11-ai klasei tvirtinama, kad Katynė yra „suprantamas kerštas už lenkų vykdytus sovietinių belaisvių šaudymus 1920 metais“.
Visai tikėtina, kad ir naujoji konservatorių dauguma Lenkijoje santykiuose su Rusija remsis iki galo neišaiškinta, iki šiol miglose paskendusia Katynės tragedija. Tad tvyros abipusė įtampa. Juk net ir A. Vajdos filmas, kitaip negu kitose šalyse (Vilniuje jis buvo rodomas 2008 m. balandį iškilmingame renginyje Operos ir baleto teatre, bet jame dėl ligos režisierius nedalyvavo), Rusijoje daugeliui kelia tik susierzinimą. Lygiai kaip ir L. Kačynskio sugrįžimas…
Manau, kad galima įtampa tarp Lenkijos ir Rusijos būtų tik produktas gaminamas viešajai auditorijai, gi ištikrųjų santykiai tarp jų yra labi artimi, tai rodytų ir jų 2013 m. gruodį sudaryta sutartis dėl bendros ekonominės ir tarptautinės politikos regione iki 2020 metų. Be to, jeigu būtų priešingai, tai tada į viešumą kiltų ir klausimas dėl Lenkijos gautų Vokietijos teritorijų sugrąžinimo.
A.Vajdos filmą “Katynė” galėtų, ne- turėtų parodyti mūsų TV. Vien dėl NKVDistų išvaizdos. Kai rusai kepa vieną po kito serialus su gražiai pasitempusiais aptemptomis uniformomis mėlynkepuriais …