Rusijos Briansko srityje esančiame Svenės (rus. Svenskij) vienuolyne aptikta istorinė vertybė menanti šio krašto priklausymą Lietuvos didžvalstybei – Lietuvos didžiajai kunigaikštystei (LDK).
Balta akmeninė plokštė, kurioje vaizduojamas LDK herbas – Vytis, buvo aptikta atliekant restauravimo darbus šiame vienuolyne. Manoma, kad šis vertingas radinys yra priskirtinas XIV-XV a., 1356–1500 m. Briansko žemės priklausė LDK. Tačiau iki šio nebuvo aptiktas nė vienas to laikotarpio artefaktas.
Mokslininkai jau pripažino šio radinio unikalumą. Briansko kraštotyros muziejaus darbuotoja Svetlana Nikulina šių metų gegužės mėnesį apie šį radinį pristatė pranešimą tarptautinėje konferencijoje „Etnografijos klausimai“.
Rusijos stačiatikių bažnyčios Svenės vienuolynas, esantis Desnos ir Svinės upių santakoje, apie 4 km. nuo Briansko miesto buvo įkurtas 1288 m. Černigovo kunigaikščio Romano. Iki XVII a. šis vienuolynas buvo vadinamas Svinės (rus. Svinskij monastyrj) vardu pagal lietuvišką upėvardį Svinė (plg. upė Lietuvoje, Merkio baseine ir upė Girdavoje, dabar. rus. Železnodorožnyj, Mažojoje Lietuvoje), tačiau vėliau vienuolyno ir upės vardo pavadinimo šaknis iš Svin- buvo pakeisti į Sven-, kad būtų išvengta negražios sąsajos rusų kalboje su žodžiu – svinja (kiaulė). Mat svinskij rusiškai reiškia „kiauliškas“.
Šioje istorinėje lietuvių ir senovės baltų žemėje istorikų ir archeologų dar laukia nauji netikėti atradimai.
Labai paprastas, tiesmukas ir gan ryškus “sarmatiškųjų erdvių” perėmimo pvz.,
– vietovardžiai, hidronimai užsislapstą noriai-nenoriai pasigražinant, prisitaikant,
tad baltiškųjų plotų palikimų įtakas peržvelgiant, apie įprasminimą šiandienos,
bei nuosavą tautinį ūgį, (nuo keltų laikmečio, pačių artimųjų tūkstantmečių bent)
aptart ir teik vertėtų. Teks netgi grubiau p a a n t r i n t i, – nuo negrabios šiandienos,
taip: “kas buktai vakar “vykę”, – kai kurių bumblauskiškai-tamošaitiško lygmens
mokslo “korifejų” perpaišytos (žvalgytojo-pasiuntinio Bonifac-Brunon vardą “įsriegiant”
gatvei vienai Vilniuje, patys “korifėjai” paneigę ir Vytauto, Bytauto, Skirmuntų paveldą
– Konstancijos Skirmunt darbus “nurašant-atmetant”).
Ką dar tyliai atmest gabūs-pajėgūs esame…
Gal apsidairyt, atsiskleist praeitį metas, ryškiai rusintą-slavintą-polonizuotą, netgi germanizuotą
(jų valia siekt to, ko nebuvę lemta jiems tūkstantmečiais, bet atitekę esamojoje aplinkoje, tik) ir
vikingų, mongolų-totorių, turkų kaimynų gviešinimosi pastangos šimtmečiuose aptirpintą.
Nuo iš už Svinemiundės Rugijos iki pat Užsvinės priešuralės.
https://en.wikipedia.org/wiki/%C5%9Awina
https://en.wikipedia.org/wiki/%C5%9Awinouj%C5%9Bcie
http://translate.google.lt/translate?hl=lt&sl=sl&u=http://wanclik.free.fr/parallel.htm&prev=search
http://travel.ldz.lv/en/moscow/moscow-tours/177-zvenigorod
ir gan įdomūs PASVARSTYMAI (ne “ko-mentynai”?) iš kitos, pietinės Europos “numigraviusiųjų” paieškų dalies:
http://www.eupedia.com/forum/threads/29632-Poland-more-Germanic-or-Slavic/page4
Nuo iš už Svinemiundės Rugijos iki pat Užsvinės priešuralės.
Gal su laiku, ir su mokslo darbais, lietuviškųjų žinių paveldu,
laukiančiu nuo IX-XII a. įrašuose Britanijos, Gudijos ir kitose
saugiose aplinkinėse erdvėse, atsiskleis vis platesnė Lietuva,
– dvasiniai žmonijos dalies, l i e t u v i š k o s i o s, namai.
Tikrai tikitės? Su tokia apgailėtina VU istorikų mokykla? Jie tik priešų analais naudojasi, kad sau pripažinimą susikurtų, Pilėnų atmintį niekindami. O ir lenkiškomis malonėmis gundosi…
Brianskas?.. Man tai naujiena.
Jeigu dar kokį Lietuvos praeitį liūdijantį daiktą dar galima rasti, tai tiktai už Lietuvos ribų! Lietuvoje jie išnaikinti jau seniai. Tai liečia ne tiktai akmeninius ar medinius artefaktus bet ir rašytinius šaltinius. Vakarų Europos archyvose dar gyva net arijų-baltų krivių krivaičio Girdonio (Jordano- Žordano) 3000 metų senosios Lietuvos istorija!!! Paimti kad ir vakaruose verstą epą “Iliadą”. Česlovas Gedgaudas knygoje “Mūsų praeities beieškant” (psl.98) pateikia ištrauką iš epo “Iliada” kur minimas šio epo tikrasis kūrėjas arijų-baltų Krivių Krivaitis Vandenorius (1170 m.pr.m.e.). O paimkite į rankas šio kūrinio lietuvišką vertimą – K.K. Vandenoriaus vardo jau nerasite. Tad nesistebėkime, kad plokštė su Lietuvišku Vyčiumi buvo rasta už Lietuvos ribų. Panašių radinių ten dar apstu ir mūsų laikais. Jeigu būsime protingi, mūsų buvę ilgamečiai broliai, o dabar kaimynai, jas išsaugos ir dar mūsų muziejus sušelps!