P. Gylys. Valstybė: holistai „už“, liberalai „prieš“

Pažįstu ne vieną ir ne du žinomus asmenis, taip pat politikus, kurie kritiškai žiūri į visokias teorijas ir žmones, linkusius „filosofuoti“. Tačiau iš jų elgesio matai, jog jie, patys to nesuvokdami, vadovaujasi kokia nors teorija. Dar daugiau – jie yra tų teorijų, „filosofijų“ vergai. Gerai, kai tos teorijos protingos. O jei jos klaidinančios?

Esu iš tų, kurie mano, kad teisus buvo išminčius, pasakęs: „Nieko nėra praktiškesnio už gerą teoriją“. Tai gerai supranta fizikai. To nepasakysi apie ekonomistus ir kitų socialinių mokslų atstovus. Fizikoje laikomasi gilios tradicijos – paisoma faktų ir nuolat stebimas atitikimas tarp faktų ir teorijos. Faktai neignoruojami net tada, kai jie prieštarauja dominuojančiai teorijai, kai jie „netelpa“ jos rėmuose, kai vyraujanti teorija negali paaiškinti jų egzistavimo. Susidūrę su tokiais, iki tol nepaaiškintais reiškiniais, fizikai peržiūri egzistuojančius požiūrius ir performuluoja teoriją.

Taip fizikoje atsiranda naujos teorijos, paradigmos, kurios yra mintinis tikrovės paveikslas, modelis, savotiškas tikrovės žemėlapis. Kai atrandami ir šiai naujai teorijai prieštaraujantys reiškiniai, vėl ieškoma teorinių išeičių – sukuriamos dar naujesnės teorijos ir t.t. Ekonomistai turėtų pavydėti fizikams. Nes, jautriai reaguodami į naujų reiškinių atsiradimą teorijų koregavimais, fizikai nepalyginamai rečiau už mus, ekonomistus, susiduria su akis badančiais neatitikimais tarp teorijos ir tikrovės, kai teorija sako viena, o praktika yra kita. Per daug dažnai, esant tokiam neatitikimui, ekonomistai laikosi nerealistinės teorijos ir ignoruoja „netinkančius“ faktus arba keičia juos taip, kad jie patvirtintų jų įtikėtą teoriją.

Kažkada tai patyriau kaip tarybinis ekonomistas. Deja, su tuo susiduriu ir dabar. Tada ekonominė teorija sakė, kad beveik visos gyvenimo sritys turi būti suvalstybintos, nors faktai rodė, kad, nepaisant nieko, prasikala privatus pradas, rinkos santykiai. Dabar dominuojanti individualistinė, neoliberali doktrina bando aiškinti, kad geriausia, kai bet kokia ekonominė veikla vykdoma privačiais pagrindais valstybei nesikišant, nes tuomet, esą, išlaisvinama „ekonominio žmogaus“ (homo oeconomicus) privati iniciatyva, kai visa jėga leidžiama pasireikšti individo egoizmui. Nors akis bado reiškiniai, prieštaraujantys tokiai teorijai. Pavyzdžiui, biudžetas, kuris yra ekonomikos sąvoka, nors nėra rinkos elementas.

Nei tuometinė tarybinė, nei dabartinė – neoliberali teorija neatlaiko akistatos su tikrove. Tada buvo „užtemdyti“, ignoruojami privačios motyvacijos ir atitinkamai privačios veiklos faktai. O dabar lieka „nematomi“ arba marginalizuojami reiškiniai, susiję su bendruoju gėriu, su solidarumu. Šiais laikais nepagrįstai mažai arba formaliai kalbama apie viešąjį interesą, viešąsias gėrybes ir kitus į liberalios teorijos rėmus „neįsipaišančius“ faktus.

Neoliberalai, deja, ir visas ekonominis meinstrymas (mainstream economics) savo mintijimą grindžia „ekonominio žmogaus“ sąvoka. O pastarojoje, kaip sakyta, yra vietos tik individualiam egoizmui, tačiau nėra erdvės bendruomeniniam, kolektyviniam, grupiniam veikimui, altruizmui.

Paradoksalu tai, kad visose ekonomikos ar verslo studijose egzistuojantys ekonominės teorijos ir vadybos kursai remiasi visiškai skirtinga aksiomatika, nes priklauso skirtingoms paradigmoms. Ekonomika – individualizmui, o vadyba – holizmui. Ekonomikos vadovėliai apie bendrą veiklą, solidarumą praktiškai nekalba arba kalba „paraštėse“, nes tai netelpa į „ekonominio žmogaus“ koncepcijos rėmus. Tuo tarpu vadybos moksluose grupinis, komandinis darbas, vadovo (lyderio) gebėjimas žmones telkti solidariai veiklai, ją organizuoti yra viena iš šerdinių temų.

Kodėl taip yra? Ir kodėl to paradigmatinio neatitikimo tarp ekonominės teorijos ir vadybos teorijos nemato ekonominių bei verslo studijų organizatoriai, vadovai, net aukštojo mokslo lyderiai? Gal todėl, kad patiems lyderiams trūksta paradigminio, pasaulėžiūrinio išsilavinimo? Jeigu jis būtų pakankamas, daugumai būtų akivaizdu, kad dauguma ekonomistų vadovaujasi individualistine („ekonominio žmogaus“) paradigma, o vadybininkai yra holistai – žmonės, manantys, jog žmogus veikia ne tik individualiai, bet ir grupėse, bendruomenėse, siekdami ne tik privataus, bet ir bendrojo gėrio. O veikiant bendrai, ypatingą reikšmę įgyja solidarumas, altruizmas. Nes tik solidarios grupės, kurių nariai yra pasiruošę aukotis, t.y. elgtis altruistiškai bendrų tikslų labui, yra efektyvios. Tik jose galima išgauti reikšmingą sinergijos efektą, kai bendras rezultatas yra didesnis nei individualių veiksmų suma.

Bet juk negali būti taip, kad ir meinstrymo ekonomistai, ir vadybininkai arba kitaip – ir individualistai, ir holistai – būtų teisūs. Mano nuomone, klysta individualistai, manydami, kad ekonomiškumas kyla tik iš egoizmo ir konkurencijos. Iš tiesų ekonominė veikla siejama su geriausio santykio tarp naudos ir ribotų išteklių sąnaudų siekimu. Tas siekis galioja tiek konkurencinei, tiek solidariai veiklai.

Deja, ortodoksali ekonominė teorija beveik nemoko žmonių veikti solidariai. Nemoko ji bendradarbiavimo. Tačiau nuolat diegia mintį apie konkurencinio elgesio pranašumus. Ir daug kam įperša. Bet toks mokymas formuoja „amputuotą“ asmenybę. Individas pervertina egoizmą bei konkurenciją ir nuvertina bendro veikimo naudą, solidarumo bei bendrojo gėrio reikšmę. Todėl visuomenė negauna deramo visuminės gerovės, kuri yra privataus ir bendrojo gėrio visuma, kiekio.

Holistiškai vertinant, efektyviausia yra ta veikla, kurios dalyviai moka racionaliai derinti konkurenciją ir bendradarbiavimą, individualų egoizmą ir pasiruošimą protingai aukotis bendrų tikslų labui.

Tai galioja ir verslui, ir kitoms gyvenimo sritims. Verslo galią lemia ne tik pinigai ir technologijos, bet ir jo lyderių gebėjimas sukurti solidariai konkurencišką ar konkurenciškai solidarų klimatą firmoje. Jeigu firma geba sukurti prielaidas veikti kartu bendro tikslo labui, ji turės didelį, nors nematomą išteklių – socialinį kapitalą ir bus efektyvesnė.

Deja, pavyzdžiui, mikroekonomikos kurse apie tai beveik nekalbama. Ten ir su žiburiu neatrasit termino socialinis kapitalas. Nors tokie reiškiniai kaip solidarumas, bendri tikslai, bendras gėris verslo tikrovėje egzistuoja. Prisiminkim fiziką – faktai egzistuoja, vadinasi, reikia koreguoti tuos faktus ignoruojančią ar marginalizuojančią ekonominę teoriją. Tačiau neapsimesti, kad tų faktų nėra. Deja, meinstrymo ekonomistai, visų rūšių liberalai to nesupranta arba imituoja, kad nesupranta. Rezultatas – atotrūkis tarp teorijos ir praktikos: teorija sau, o praktika sau.

Ypač ryškiai į ortodoksalią neoliberalią ekonominę teoriją „netelpantys“ solidarumo, bendrojo gėrio reiškiniai pasireiškia viešajame sektoriuje, kurį mūsiškė nomenklatūra įsigudrino sąmoningai praminti nemėgiamos valdžios sektoriumi.

Viešasis sektorius – tai viešųjų interesų įgyvendinimo bei viešųjų poreikių tenkinimo sektorius. Vieši interesai ir poreikiai – tai bendri, tarkim, nacionaliniai interesai ir poreikiai. Tuo tarpu privačiame, verslo sektoriuje pagal apibrėžimą vadovaujamasi pirmiausia privačiais motyvais. Vadinasi, viešasis sektorius turi funkcionuoti kitaip nei privatus. Jeigu privačiame sektoriuje yra daugiau konkurencijos, tai viešajame – turėtų vyrauti solidarumas. Pasakyta nereiškia, kad pastarajame negali būti jokios konkurencijos. Primenu, kad realiame, o ne įsivaizduojamame versle, egzistuoja ir solidarumo reiškiniai. Iš pasakyto seka fundamentali išvada­­ – viešasis sektorius neturi aklai imituoti verslo.

Didžia dalimi viešasis sektorius yra sietinas su valstybe. Beje, holistas lengvai ir prieinamai gali paaiškinti valstybės kilmę ir paskirtį – valstybė kilo iš bendrųjų, viešųjų poreikių reikšmės augimo, nes daugelio tokių poreikių (saugumas, teisingumas) pavienis žmogus patenkinti negali. Kadangi tokių poreikių visuomenėje daugėja, vyksta valstybės plėtra, jos institucijų tinklo šakojimasis. Tų visų institucijų paskirtis yra kurti bendrą gėrį – nacionalinį saugumą, teisingumo sistemą, kelių infrastruktūrą ir t.t. Taigi, valstybė pagal apibrėžimą turi būti bendrojo gėrio kūrėja. Būdama tokia, ji pati yra bendrasis gėris. Tiesa, su sąlyga, kad ji nekuria bendrojo blogio – nekuria blogų įstatymų, nėra neteisinga, nevykdo prastos ekonominės politikos ir t.t.

Toks holistinis požiūris į valstybę prieštarauja tradiciniam neoliberaliam ekonominiam mokymui, pagal kurį valstybė, kaip individo laisves ribojanti institucijų visuma, yra, kad ir neišvengiamas, bet blogis. Paskaitykite Liudviko fon Miseso (Ludwig von Mises), Friedricho Hayeko (Friedrich Hayek) ar Miltono Friedmano (Milton Friedman) darbus ir tuo įsitikinsite patys. Per jų darbus raudona gija eina mintis – kuo mažiau valstybės, tuo geriau.

Taip, jeigu valstybė pagal savo prigimtį yra blogis, tuomet jos įtaką reikia mažinti. Tačiau per visą žmonijos istoriją ir, ypač, paskutinius porą šimtų metų ji augo, vystėsi, šakojosi. Per valstybės biudžetą perskirstomo nacionalinio produkto apimtis augo nuo keleto procentų iki 40 procentų ir daugiau. Tai faktas, kuris literatūroje žinomas Vagnerio dėsnio vardu. Neoliberalai nepajėgūs paaiškinti to fakto – „neišvengiamo blogio“ realios apimties didėjimo, todėl jį ignoruoja. Holistai į tai gali atsakyti paprastai – visuomenei vystantis, diversifikuojantis privačiai veiklai poreikis bendrajam gėriui, viešosioms gėrybėms didėja.

Deja, valstybė nemaža dalimi dėl indoktrinieriškos bendrojo gėrio „nematančio“ individualizmo įtakos savo funkcijas dažnai atlieka nepatenkinamai. Tačiau bėda dažnai yra ne ta, kad valstybės yra per daug. Ji dažniausiai slypi tame, kad valstybė dažnai yra „papuvusi“, dirba ne bendram gėriui, o sau ir pan. Vadinasi, išeitis slypi ne beatodairiškame, ideologizuotame valstybės ribojime, o jos apvalyme nuo plačiai suvokiamos korupcijos arba kitaip – sugedimo. Aišku, kad būtų neprotinga grįžti į tarybinę praeitį ir pervertinti valstybės ir nuvertinti privataus prado reikšmę.

Lietuvos nomenklatūra – kažkaip nesinori, bent kol kas, tų žmonių vadinti elitu – yra indoktrinuota liberalizmo idėjomis. Jie yra L. Miseso, M. Friedmano, F. Hayeko ir kitų individualizmo autoritetų pasekėjai.

Tai paaiškina jos neigiamą nusiteikimą valstybės atžvilgiu, jos vykdomą antivalstybinę, viešąjį sektorių gniuždančią politiką. Pavyzdžiui, per siekimą atvirai ar vogčiomis privatizuoti šilumos ūkį, mediciną, švietimą ir net socialinę apsaugą aiškinant, kad kuo daugiau rinkos, tuo daugiau ekonomikos. Jeigu jie į visuomenę pažvelgtų holisto akimis, jeigu jie siektų suvokti ekonomiką kaip visumą, apimančią tiek privatų, tiek viešąjį sektorių, jie pripažintų, jog lig šiol jie ignoravo dalį faktų, susijusių su viešaisiais poreikiais, bet dabar juos pripažįsta. Taigi, elgiasi kaip solidūs fizikai, o ne įsikibę senų klišių ir negalintys keisti savo požiūrio ideologai. Arba tiesiog kaip kažkieno privačius poreikius aptarnaujanti grupuotė.

Toks paradigminis poslinkis nuo valstybės vaidmens neigimo iki jos, kaip bendrojo gėrio kūrėjos pripažinimo, būtų rimtas postūmis link labiau subalansuotos, teisingesnės, tvaresnės, efektyvesnės ekonomikos. Vadinasi ir link aukštesnės bei tvaresnės visuomenės gerovės.

P.S. Aukščiau buvo pasakyta nemažai pagarbių žodžių apie fizikus. Tačiau jie adresuoti tik tiems iš jų, kurie veikia savo profesijoje. Tiems, kurie išėjo į politiką ar verslą, galioja kritiškoji teksto dalis. Nes didžioji jų dalis yra liberalai.