Kovo 11-ąją jaunimo sambūris „Pro Patria“ ir Lietuvos Mokinių Parlamentas pakvietė vilniečius bei miesto svečius į Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio minėjimo renginį „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“, kuris vyko Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Minėjimo renginyje skambėjo uždegančios kalbos, gražios dainos ir drąsinantys palinkėjimai, o taip pat buvo apdovanoti mokinių rašinių konkurso „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“ nugalėtojai.
Jubiliejiniame Kovo 11-osios minėjime dalyvavo ir šiandienai svarbiomis įžvalgomis dalinosi Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos pirmininkas Romas Pakalnis, rezistentas kun. Robertas Grigas, Vilniaus universiteto prof. filosofas Vytautas Radžvilas, jaunimo sambūrio „Pro Patria“ nariai Marius Markuckas, Lina Kančytė ir Marius Parčiauskas.
Sveikindamas renginio dalyvius, R. Pakalnis pažymėjo, kad nors šiandien jaunimas gali laisvai ir drąsiai rašyti bei reikštis, nereikia pamiršti aiškiai matomų globalizacijos iššūkiu tautoms ir nacionalinėms valstybėms.
„Pasaulis eina globalizacijos keliu. Jei seniau mes buvome paskutiniais pagoniais Europoje, taip dabar turime galimybę likti paskutiniais, kuriems dar reikės tautos su savo valstybe. Todėl turime ieškoti ir patys būti dvasios vadovais, siekiančiais išsaugoti tautinės valstybės idėją. Nors tai labai sunku ir labai sudėtinga, bet kas tai padarys jei ne mes?“, – drąsino R. Pakalnis.
Kunigas Robertas Grigas, kalbėdamas apie lietuvių tautos pasipriešinimo priežastis sovietų okupacijos metais, pabrėžė, kad katalikų pogrindis laikėsi nerašyto šūkio – per asmeninės doros ugdymą į laisvę.
„Anuomet buvo manoma, kad Lietuva atkurs Nepriklausomybę, jei mes patys kiekvienas asmeniškai, mūsų šeimų, mūsų bendruomenių dora bus aukštesnė už okupantų ir kolaborantų. Valstybės išlikimui ir stiprėjimui būtinas garbingumas pačiam sau ir Tėvynei, po to – tvirta bei gausi šeima, sąmoningų ir atsakingų piliečių bei pareigūnų ugdymas, o, galiausiai, ir pačiai tam tikrų ribų nustatymas pačiai valstybės valdžiai, kurios neleistų jai prisiimti nepriklausančių kompetencijų. To reikia, kad valstybė netaptų nevaldoma tironija, kuomet atimami vaikai kaip Norvegijoje“, – pabrėžė R. Grigas.
Politikos mokslų studentas Marius Parčiauskas savo kalboje pabrėžė tautinių ryšių svarbą politinei bendruomenei bei valstybės santvarkos stabilumui. Jis įvardijo, kas gresia Europai, įvykdžius kosmopolitų tikslą – išnaikinti tautiškumo saitus iš politinių bendruomenių lygmens.
„Atėmus tautinį tapatumą, neišvengiamai atsivertų kelias ir žmogaus orumo nuvertėjimui, nes visapusiškai augti žmogus gali tik bendruomenėje, o jei šioje vyrauja chaosas, tai chaosas apima ir žmogaus vidinę būseną. Chaosas, atpalaiduojantis nuo artimo meilės ir įgalinantis žemų instinktų viešpatavimą“, – tvirtino M. Parčiauskas.
Kita jaunimo sambūrio „Pro Patria“ narė Lina Kančytė pažvelgė į lietuvybės puoselėjimą per išeivijos prizmę.
„Išeivių tarpe ilgai buvo tikima, kad bėgimas iš Lietuvos yra laikinas ir kad Lietuva po karo atgaus Nepriklausomybę. Daugelis išeivių prisipažino, kad jei būtų žinoję, kad išvyksta iš Lietuvos visam laikui – nebūtų bėgę“, – teigė L. Kančytė.
Marius Markuckas, vienas iš rašinių komisijos narių, savo kalboje pabrėžė, kad globalizacijos šalininkai ir be tautų egzistuojančio pasaulio kūrėjai politinę bendruomenę įsivaizduoja ir nori paversti gyvūnų sueiga.
„Privalu suprasti, jog šiandieninę mūsų tautos ir valstybės būklę apsprendžia ne nepermaldaujama pasaulio lemtimi įvardinama kažkokia abstrakti ir neva idėjiškai neutrali ar akla globalizacija, bet labai konkrečios globalistinės ideologijos, siekiančios ,,globalizuoti” politines tautas – ypač mažesniąsias – paverčiant jas paprasčiausiu globaliu ekonominiu resursu, o savo ruožtu suverenias valstybes atitinkamai transformuojant į tokio resurso administravimo skyrius ar poskyrius“ – akcentavo M. Markuckas.
Renginyje buvo paskelbti ir apdovanoti Kovo 11-osios minėjimui skirto Lietuvos mokinių rašinių konkurso nugalėtojai. Trečiąją vietą užėmė Kalvarijos gimnazijos atstovas Andrius Murauskas, kurio rašinys nuosekliai plėtoja mintį, jog Lietuvos valstybė yra lietuvių tautos Laisvės paminklas. Antrąja vieta įvertintas Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazistės Danielės Zubrickaitės darbas, sugebėjusios gražiai sutelkti bei išskleisti gamtos, kultūros, istorijos ir tautiškumo ryšį su Lietuvos valstybe. Antrosios vietos nugalėtojai D. Zubrickaitei apdovanojimą įteikė Lietuvos Mokinių Parlamento pirmininkė Gabrielė Makarevičiūtė.
Pirmosios vietos ir konkurso nugalėtoju tapo Kybartų Kristijono Donelaičio gimnazijos auklėtinis – Gabrielius Zaveckas. Jo rašinys didžiajai komisijos daliai atrodė stipriausias – jame nuosekliai ir argumentuotai vystyta is, kad Lietuvos valstybės idėjinį pagrindą sudaro lietuvių tauta, be kurios nebūtų ir valstybės.
Šiemet pirmą sykį skelbtas rašinių konkursas susilaukė nemažo mokinių iš visos Lietuvos susidomėjimo. Rašinių vertinimo komisijos pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas džiaugėsi rašinių gausumu ir turiniu. Profesorius pabrėžė, kad būtent tokiais renginiais ir konkursais pradedamas didelis ir labai svarbus Lietuvos valstybės atkūrimo darbas.
„Lietuvos mokyklose gajai paplitęs antitautinis ir antivalstybinis ugdymas, pasislėpęs po pilietiškumo kauke. Bet šiam konkursui pateikti rašiniai maloniai nustebino savo tautišku turiniu bei forma. Todėl galima sakyti, kad, vaizdžiai kalbant, žolė prasimušė net pro betoną“ – konkursą apibendrino V. Radžvilas.
Rašinių konkurso „Kam reikalinga Lietuvos valstybė?“ vertinimo komisijos sudėtį sudarė: Vilniaus universiteto filosofijos profesorius Vytautas Radžvilas, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai Algirdas Endriukaitis bei Algirdas Patackas, Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos ir Klaipėdos Licėjaus istorijos mokytojas Vaidas Pamparas bei jaunimo sambūrio „Pro Patria“ tarybos narys, filosofijos doktorantas Marius Markuckas.
Moksleivių rašinių konkursą organizavęs jaunimo sambūris „Pro Patria“ žada jį surengti ir kitais metais bei paversti tai gražia tradicija. „Pro Patria“ siekia, kad kuo daugiau Lietuvos piliečių, ypatingai jaunuomenė, ugdytų savo politinį išprusimą ir į pasaulį žvelgtų, vadovaudamiesi tautiškumo bei valstybiškumo principais.
Ko nedaro kosmopolitiniai istorikai – tai daro prof. V. Radžvilo tautiškai išugdyti politologai.