R. Maceikianecas. Apie Lietuvos lenkų pavardes – be jokios propagandos

Hitlerui su Stalinu pasidalijus Rytų Europą, 1939-1940 metais čia įsibrovė sovietai su Raudonąja armija, ir tai buvo pradžia naujos epochos, apie kurią ankščiau niekas pasaulyje nežinojo, kaip išsigimsta kraštas ir žmonės, užvaldyti nūdienio bolševizmo. (Juzefas Mackievičius (Jozef Mackiewicz). Kelias į niekur.)

Šiuo metu, kai nurimo emocijos dėl Lietuvos lenkų pavardžių rašymo ir dar neprasiveržė kitas vėl rengiamas informacinis susidūrimas, galima ramiai ir be emocijų grįžti prie šio dalyko. O grįžti reikia kad ir dėl to, jog plataus užmojo neigiama propagandinė kampanija suformavo nuomonę, turinčią mažai ką bendra su tikrove ir tiesa, tuo galima įsitikinti peržvelgus spaudos ir interneto publikacijas lenkų kalba ir susitikus su svečiais, atvykusiais į Vilnių. Tiesą sakant, sunku patikėti, kad tokio žiniasklaidos plėšymosi tikslas būtų nušviesti tiesą.

Beje, ir čia, Vilniuje šį dalyką paviršutiniškai suvokė ir tie, kurie nori pakeisti lenkų pavardes, ir tie, kurie nenori sutikti su tokiais keitimais, neturėdami supratimo nei apie faktinę situaciją sostinės regione, nei apie būdus įgyvendinti tokiam sprendimui, jeigu jis būtų priimtas, nei apie pasekmes. Tad kalbėti apie tai reikia ir dėl to.

Taigi, visų pirma, kaip šiandien atrodo Lietuvos lenkų vardų ir pavardžių rašymas tiems, kurie gyvena ne Lietuvoje, o informaciją gauna lenkų kalba? Iš pokalbių ir klausimų atrodytų, kad dėl kampanijos, vykdytos pusiau tiesos principu, dauguma informacijos gavėjų yra įsitikinę, kad prie lenkų, Lietuvos piliečių, pavardžių ne tiktai pridedamos lietuviškos galūnės, bet tos pavardės visuotinai verčiamos į lietuvių kalbą ir kiekvienas Wróblewskis atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę jau tapo Žvirbliu.

Tad publikacijos posovietiniuose spaudos leidiniuose, kurie Lietuvoje leidžiami lenkų kalba, pavyzdžiui, „Kurier Wileński“, „Tygodnik Wileńszczyzny“ ir „Magazyn wileński“ bei radijo stoties „Znad Wilii“ redakcijos siuntinėjama Nuosprendis prieš lenkus stiliaus korespondencija aiškiai padarė savo.

Deja, tiems, kurie rašinėja ir siuntinėja pasauliui korespondenciją apie Lietuvos lenkų pavardes, tradiciškai pritrūko paprasto sąžiningumo ir garbingumo – toje informacijoje nėra nė menkiausios užuominos apie tai, kad atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę 1991 m. sausio 31 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba priėmė specialų nutarimą „Dėl vardų ir pavardžių rašymo Lietuvos Respublikos piliečio pase“, kurio 2 punkte sakoma: Nelietuvių tautybės asmenų vardai ir pavardės išduodamame Lietuvos Respublikos pase rašomi lietuviškais rašmenimis. Nustatytos formos raštišku piliečio pageidavimu vardas ir pavardė rašomi: a) pagal tarimą ir nesugramatinti (be lietuviškų galūnių) arba b) pagal tarimą ir gramatinami (pridedant lietuviškas galūnes).

Ir nuo tos dienos, skirtingai negu sovietmečiu, niekas per prievartą Lietuvos lenkų pavardžių nelietuvina, neprideda lietuviškų galūnių ir lenkiškų pavardžių į lietuvių kalbą neverčia. Tačiau tiesa tai, kad lenkų, kaip ir visų Lietuvos piliečių, pavardės rašomos lietuviškais rašmenimis. Galiausiai taip daroma ir kitose Europos šalyse – piliečių vardai ir pavardės rašomos vartojant tos šalies valstybinės kalbos rašmenis.

Deja, ir teiginiai apie tai, kad Lietuvos lenkai sulaikę kvėpavimą nekantraudami kaip nuosprendžio laukia sprendimo dėl savo pavardžių rašymo – prasilenkia su tiesa ir tėra vien propagandinės priemonės. Kaip rodo daugiamečiai stebėjimai, oficialiai buvo žinomas 1 (vienas) asmuo, kreipęsis dėl savo bajoriškos pavardės pakeitimo. Tad ir šiandien norinčius pasikeisti pavardes galima būtų suskaičiuoti vienos rankos pirštais, tai įrodo, kad viso to triukšmo dėl pavardžių rašymo pakeitimo tikslas tebuvo tolesnis Lietuvos lenkų izoliavimas ir tolesnis provokacinis, net nusikalstamas lietuvių daugumos nepalankumo jiems skatinimas.

Be to, reikia turėti omenyje, kad neigiamas Lietuvos lenkų išskyrimas ir jų žymėjimas įvedant į jų vardus ir pavardes lietuvių daugumai nepažįstamus ar neišskaitomus ženklus ar dviženklius, Lietuvos lenkų gyvenimo tikrai nepalengvins. Ne apie nacionalizmą čia kalbama – praktika rodo, kad netgi pačiose demokratiškiausiose šalyse vadinamosios mažumos atstovai, jei nori gerai jaustis ir daryti karjerą, stengiasi įsilieti į daugumos visuomenę, suprasti tą visuomenę ir būti suprasti, tapti neatsiejama jos dalimi. Ir tiktai nusikaltėliai bei diktatoriai imasi specialiai žymėti ir skirstyti žmones tautinės ar socialinės priklausomybės principu, nes taip jiems lengviau izoliuoti ir sekti tuos žmones, priešpriešinti juos kitoms grupėms ir sunaikinti.

Vidinės rajonų aplink Vilnių okupacijos, kurią įgyvendino grupė asmenų su V. Tomaševskio gimine priešakyje, sąlygomis, po legalių organizacijų priedanga veikiama būtent ta kryptimi – izoliacija, informacinė ir socialinė atskirtis nuo pasaulio, neapykantos žadinimas ir nukreipimas taip, kad būtų galima manipuliuoti žmonėmis ir imtis „vienintelių gynėjų“ vaidmens, o kartu nuslėpti savo piktnaudžiavimus ir nusikalstamus kėslus tariamai ginamų gyventojų atžvilgiu. Trūksta tiktai stovyklų ir kalėjimų, kurių steigimas, laimei, priskirtas centrinių institucijų kompetencijai. Juos pakeičia moralinis teroras ir nedažni, kaip šiuo metu, užpuolimai ir bandymai fiziškai susidoroti su savo oponentais.

Tokiomis sąlygomis pavardžių rašymo keitimo iniciatoriai nesuvokia kelių esminių dalykų. Pirma – pragaro lenkų tautybės gyventojams, kurie šiandien neišreiškė noro keisti pavardes, tačiau bus verčiami tai padaryti, nes kaip gi atrodytų, jei po tokio didelio triukšmo pavardes pasikeistų vos keli ar keliolika asmenų! Panašiai kaip šiandien yra su įsakmiu reikalavimu gauti Lenko kortą arba kabinti lentelės su gatvių pavadinimais lenkų kalba.

Antra – būtų sunku įsivaizduoti, kad atitinkamos institucijos išduos asmens dokumentus su pakeistomis pavardėmis remdamosi žodiniais pareiškimais, „iš lūpų“, be dokumentų, kurie patvirtintų tokių keitimų pagrįstumą. Tad reikės kreiptis į archyvą, o tai savo ruožtu nebus apskritai lengva ir paprasta – kaip žinoma, iki 1918 m. galimų pretendentų, norinčių pakeisti pavardžių rašymą, protėvių dokumentai buvo rašomi kirilica ir rusiškai. Sovietų valdžios laikotarpiu niekas specialiai apie tikslią transkripciją piliečio neklausdavo – vėl rašė kirilica rusiškai, o lietuvių kalba buvo vartojama kaip pagalbinė.

Esant tokiai situacijai belieka tiktai dokumentai iš tarpukario laikotarpio, kuriuose pirmiausia bus galima ieškoti pavardžių, užrašytų lenkų kalba. Ir turint omenyje tai, kad pagal to laikotarpio dokumentus nustatyti tiesą apskritai nebus lengva, nes priverstinai prijungus Vilniaus, istorinės LDK sostinės, kraštą prie Lenkijos, to meto valdžios institucijos specialiai nebuvo išrankios dėl priemonių, kuriomis siekė sulenkinti tą teritoriją, įskaitant gyventojų vardus ir pavardes.

Ir čia Lietuvos istorikai, be abejo, turės susimąstyti apie kitokį tarpukario laikotarpio įvertinimą, jei oficialiam vartojimui bus masiškai pateikiami istoriniai tarpukario Lenkijos valdžios institucijų dokumentai…

Ir apskritai nesunku numatyti, kad visa tai vyks dar vienos plataus užmojo propagandinės kampanijos atmosferoje, nes tariamai Lietuvos archyvai piktybiškai vilkina atitinkamų pažymų ar istorinių dokumentų kopijų išdavimą Lietuvos lenkams ir juos klastoja…

***

Nepaliaujamų provokacijų ir dirbtinių konfliktų kūrimo sąlygomis, mūsų nuomone, valstybės valdžios institucijos turi pagaliau susimąstyti apie tolesnį Vilniaus krašto ir jame gyvenančių žmonių likimą – gal kartais nevertėtų pradėti nuo svarbiausių dalykų – įvykdyti jų, piliečių ir sostinės regiono mokesčių mokėtojų atžvilgiu, konstitucinę pareigą – išlaisvinti iš vidinės negeros aplinkos okupacijos, apsaugoti nuo masinio informacinio teroro, garantuoti ir jiems, nors ne visada kalbantiems lietuviškai, sąlygas laisvam pasirinkimui, veiklos laisvei, laisvei burtis į draugijas ir žodžio laisvei. Tada jie patys normaliomis ir demokratijos sąlygomis kaip laisvi piliečiai nuspręs ne tiktai dėl savo vardų ir pavardžių, bet ir daugelio kitų su jais susijusių dalykų.

***

Tuo metu, kai „pavardžių“ kampanija vyko didžiausiu intensyvumu, pasitaikė sužinoti ir lietuvių inteligentijos atstovų nuomonę. Jie mano, kad globalizacijos sąlygomis lietuvių kalba, ypač rašytinė, yra išimtinis ir nepaprastai svarbus lietuvių sąmoningumo ugdymo, tapatybės ir kultūros išsaugojimo elementas. Tai, kad oficialiuose valstybės dokumentuose ir valstybinėje kalboje būtų pradėti vartoti rašmenys, ženklai ir dviženkliai, paimti iš kitų kalbų, jiems nepriimtina, nes tai susilpnintų lietuviškumo pagrindą. Pagaliau tai nėra kokia paskira nuomonė – visos Europos tautos panašiai vertina savąsias kalbas.

Ir čia susiduriame su nepaprastai subtiliu dalyku – kultūros lygiu ir taktu žmonių santykiuose, pagarba bendrapiliečių puoselėjamoms vertybėms, supratimu, kad reikia rūpestingai saugoti kiekvieną kultūrinį kitoniškumą susivienijusios Europos ir didėjančios globalizacijos sąlygomis.

Esant tokiai situacijai, mūsų kuklia nuomone, tiktai lietuviakalbiai Lietuvos žmonės turi teisę nuspręsti, ar apskritai reikia keisti, o jeigu taip – tai kada ir kokia apimtimi, jų gimtąją kalbą, kuri kartu yra ir mūsų valstybinė kalba. Ir tai nėra diskusijų tema ar dalykas, dėl kurio lenkai turėtų daryti spaudimą, juolab prisimenant istorinius lenkų ir lietuvių santykius.