„Mažiau laiko skiriame kurti santykiams nei technikai“, – sakė žolininkė Jadvyga Balvočiūtė. Kiek patylėjo ir pridūrė: „Pirmiausia turėtume suvokti, kas esame, kur esame, ką turime atlikti ir sukurti gyvenime ir ką po savęs palikti, o tik tada galvoti apie technologijas.“
Iš kur žinau
Visą gyvenimą žoliaujanti moteris Gėlininkų sąjungos konferencijoje teigė, kad, jos įsitikinimu, svarbiausia šiame gyvenime – ateinančioms kartoms palikti nesugadintą gamtą ir nesugadintą žmonių sąmonę, nes technologijos pažengė tiek, kad atitrūkome nuo žemės, pasidarėme tuštesni nei mūsų protėviai. „Ir mano anūkas nebeskiria miežio nuo rugio – visi jam vienodi. Ir nelabai greitai susidomės“, – atsiduso žolininkė.
J.Balvočiūtė į kaimą – tėviškę Mažeikių rajone, Gyvolių kaime, netoli Ventos, išvažiavo, kai Lietuva atkūrė Nepriklausmybę. Sako, buvo įdomu, ar lietuviai įstengs patys auginti žoles, mat sovietmečiu vaistinės jų gaudavo centralizuotai. Deja, nors dabar labai daug žmonių renka vaistažoles, žolininkystės ūkių neatsirado. Nuėjome lengviausiu keliu – atsivežame vaistažolių iš užsienio ir dažnai ne pačios geriausios kokybės.
J.Balvočiūtė stebėjosi ir siauru valdininkų akiračiu. „Turime tokį didžiulį paveldą, tiek daug žinių, tiek aprašytų vaistažolių! Bet prieš visa tai užmerkiamos akys ir klausiama: „O iš kur žinai?“ Lyg valstybė būtų pamiršusi, kad turi net aukštąją mokyklą – Sveikatos mokslų universitetą, kuriame dirba profesoriai, ne tik tiriantys vaistažoles, bet ir perteikiantys žinias apie augalus studentams.“
Dabar madinga vartoti vaistažoles iš Altajaus, Indijos, Tibeto. Pažinti pasaulį labai gerai, ypač jauniems žmonėms, tačiau specialistė įsitikinusi, kad neturime pamiršti, jog ir mes turime ne prastesnių augalų. Be to, žinome kaip jie auga ir kaip patenka ant mūsų stalo.
„Dabar labai daug žmonių renka žoles. Lietuvoje gamta neužteršta. Reikia prašyti Vyriausybės, kad labiau remtų ekologinį ūkininkavimą. Tada būsime garantuoti, kad varotojame švarias žoles, nes ir Lietuvoje yra nešvarių vietų, kur jų galima prisirinkti“, – mano J.Balvočiūtė.
Atkurti žinių saleles
Žolininkė įsitikinusi, kad būtina atkurti augalų žinių saleles. Jos galėtų būti išsibarsčiusios po visą Lietuvą. Botanikos sodų yra beveik kiekviename regione: Klaipėdoje, Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, Traupyje. Kiekviename rajone yra pavyzdinių sodybų, regioninių parkų, gamtos takų. Visur galima rasti žinių ir žmonių, kurie tas žinias padėtų įtvirtinti.
Viena iš salelių yra ir žolininkės ūkyje. Tai – vaistažolių daržas. J.Balvočiūtė sakė, kad neturi jėgų jo gražiai prižiūrėti, bet vis tiek žmonėms gali šį tą parodyti. „Labai svarbu, kad ir vaikas, ir suaugęs žmogus rastų žinių, kurių jam iš galvos niekas negalėtų išmušti: galiu gerti arbatą iš vietinių augalų ir man nereikia jokių limonadų, galiu valgyti bulvinių saulėgąžų traškučių ir man nereikia virtų riebaluose su gausybe druskos. Bet niekas nepasirūpina, kad žinotume“, – tikino Jadvyga.
Rodykime pavyzdį
Daug prarandame, jei nevalgome ekologiško maisto ir nesilaikome dvasinės ekologijos principų, – kai būdami vieni apmąstome savo poelgius ir vėliau keičiame elgesį. Kartais reikia gebėti pasielgti taip, kaip norėtum, kad būtų elgiamasi su tavimi. Tokia žolininkės nuomonė.
„Savo elgesiu galima rodyti pavyzdį. Juk ir ekologinis ūkininkavimas prasidėjo nuo to, kad susirinkę ūkininkai nusprendė, jog nenaudos chemikalų. Mūsų organizmas per tūkstančius metų yra pripratęs gauti natūralių cheminių junginių, ir jei gauname truputį kitokių, organizmas iškart reaguoja“, – pasakojo J.Balvočiūtė.
Dabar žmonės valgo nesveiką maistą, todėl, anot pašnekovės, jaučiasi blogai ir turi valyti organizmą. Tai daro įvairiais būdais. Mes, lietuviai, turime nuostabių augalų, kurie puikiai valo organizmą, ir juos galime nuolat naudoti, bet apie juos nežinome.
Pavyzdžiui, varnalėša. Žmonijai dar teks ištirti ir suprasti, kaip ji iš ląstelių išjudina medžiagas, kurių mums nereikia, ir paruošia jas pašalinti iš organizmo. Be to, ji skatina medžiagų apykaitą.
Nors daugelis varnalėšą vadina piktžole ir naikina, nes ji, neva parodo, kad sodybos šeimininkas netvarkingas, J.Balvočiūtės ūkyje varnalėša visada auga pagarbiausioje vietoje.
„Sakyčiau, kad po keletą varnalėšų visiems reikėtų užsiauginti. Pirmais metais galėsite vartoti tik lapus ir žiedynus, jie, beje, tinka vėžinių ligų profilaktikai, o kitais metais – ir šaknų pasikasti. Dabar dar galima pasirinkti sėklų – tai nebloga priemonė nuo vidurių užkietėjimo. Arbatinį šaukštelį sumalti ir užplikius išgerti per dieną“, – patarė žolininkė.
Esame pamiršę ir karklus – lotyniškai vadinamus salix . Tai iš jų buvo išskirta acetilsalicilo rūgštis ir pagamintas aspirinas. Šiuo augalu galime gydyti sąnarių ligas. Esant reumatoidiniam artritui, kai kankina aštrus skausmas, galime gerti karklų arbatą. Gal kada nors bus parašyta knyga ir apie liaudies chirurgiją, kaip karklo žieve smulkiems gyvūnams sugydydavo lūžusias kojeles – pagaliukais įtverdavo ir žievėmis aprišdavo. Brazde yra daug įvairių atkuriamųjų medžiagų, skatinančių gyvastį.
Tokius augalus turime susigrąžinti į gyvenimą.
Iš profesinės ambicijos
„Iš profesinės ambicijos pradėjau kurti arbatas, kad žinotume, patikėtume ir pradėtume vartoti žoles, kurios auga aplink mus. Todėl iki šiol visus receptus kuriame iš vietinių augalų“, – tvirtinao J.Balvočiūtė.
Vienas arbatas ji ruošia, kad būtų galima gerti kasdien, o kitos yra gydomosios, nors taip jų vadinti negalima. Mat norint registruoti arbatą kaip vaistą, reikia atlikti klinikinius tyrimus, kurie kainuoja milžiniškus pinigus. Todėl jos arbatos registruotos kaip maistas.
Žolininkė sako, kad reikia mokėti vartoti arbatą. Ją reikėtų gerti prieš valgį ir būtinai šiltą, kad skrandis nebūtų dirginamas. Be to, dažnai geriant, didėja skrandžio rūgštinugmas. Taip atsitinka todėl, kad skonio receptoriai siunčia smegenims signalą išskirti virškinimo fermentus. O fermentai didina skrandžio rūgštingumą. Ypač blogai būna žmonėms, kurie serga opalige. Šią ligą gydo ugniažolė, tačiau jei jos arbatą šie žmonės gers be gleivingųjų augalų, jiems bus dar blogiau. Todėl derėtų vartoti, pavyzdžiui, sėmenis.
J.Balvočiūtė sakė, kad žmonės, ruošdami arbatą, daro didelę klaidą: žoles sudeda į tinklelį ir užpila. Tada vanduo nubėga į puodelį, o visi naudingiausi stambiamolekuliniai junginiai nespėja ištirpti – lieka žolių gniužule, kuris išmetamas. „Geriau žoles dėti į puodelį palaidai ir, kol vanduo karštas, gerai išmaišyti, kad gleives tikrai išgertume. Tada nereikės piktintis, kad arbata nepadeda“, – patarė specialistė.
Gleivių yra liepose. Jei nugenime šakas, surinkime pumpurus ar jaunus lapelius ir dėkime juos į arbatas. O žiedus reikia skinti tik nuo jaunų šakučių. Liepos labiau tiks moterims, nes turi medžiagų, panašių į moteriškuosius hormonus.
Virškinimui naudingos dedešvos bei svilarožės. Pasėjus pirmus dvejus metus galima naudoti žolę, o trečiais – ir šaknis. Be to, jos labai gražios ir gali papuošti darželius.
Gleivių turi ir gyslotis – išgersite, pasijusite geriau. Bet jo negerkite dažnai – rūgštingumas padidės.
Trys sertifikatai
J.Balvočiūtės ekologinio ūkio kolekcijoje yra apie 400 rūšių augalų. Apie 150 iš jų auginami, kitų ne vieną toną darbuotojai surenka gamtoje. Žolės renkamos tik sertifikuotose vietose. „Ekoagros“ inspektoriai jas apžiūri ir, jei pripažįsta, kad ta vieta ekologiška, leidžia rinkti augalus. Tokių plotų ūkis turi apie 5 000 ha, bet žolininkė pripažįsta, kad ne visur kasmet nueina. Dauguma augalų surenkami Gyvolių apylinkėse, Žemaitijos nacionaliniame parke, tačiau rinkėjai važiuoja ir į Dzūkiją, nes ten yra amalų, be to, ir čiobrelių daugiau.
J.Balvočiūtės ūkis dabar turi net tris ekologinio ūkio sertifikatus – auginimo, natūralios augalijos rinkimo ir gamybos. „Iš pradžių žmonės netikėjo, kad mūsų žolės švarios, bet dabar dėl to nebeturime problemų“, – sakė moteris.
Žinios iš pogrindžio
„Labai daug apie žoles sužinojau iš žmonių, – pasakojo J.Balvočiūtė. – Bet turiu apgailestauti: turime žinių ir žinančių žmonių, bet neturime fitoterapijos politikos. Fitoterapija turi būti gydymo dalis. Bet Sveikatos apsaugos ministerijoje neatsiranda entuziastų, kurie tuo domėtųsi. Man atrodo, kad, ateinant rinkimams, turime Seimo narių paprašyti, kad jie į savo programas įrašytų fitoterapijos vystymą. Iš pradžių tikėjausi, kad Sveikos gyvensenos ir natūralios medicinos rūmai imsis šio darbo, bet truputį nusivyliau, nes ten aukščiausiu lygiu propaguojama ajurveda, o mūsų fitoterapija užmiršta.“
Dabar, anot žolininkės, žmonės žinių turi ieškoti tarsi pogrindyje. O juk valstybė turėtų parūpinti rekomendacijų, kaip paruošti žaliavas, kaip vaistažolėmis gydyti įvairias ligas. „Reikia džiaugtis, kad rinkėjų daug, bet kai sužinau, kad nėščiai moteriai pasiūlomas mišinys, kuriame yra trikertė žvaginė, suprantu, kad receptas sudarytas neprofesionaliai“, – sakė J.Balvočiūtė.
Jos nuomone, kiekvieną vaistažolių mišinio receptą turėtų patikrinti specialistai, kad arbatą perkantis žmogus būtų garantuotas, jog įsigys saugią. Tačiau ir vartotojai elgiasi ne visuomet atsakingai: „Kartais žmonės sako, kad nuo mano arbatos jiems pakilo kraujospūdis. Tada klausiu, kiek gėrėte. Dažniausiai atsako, kad dvigubą dozę. Taip elgtis negalima, reikia laikytis taisyklių. Mums trūksta gydomąjį poveikį turinčių žolių vartojimo kultūros.“
Moters manymu, žolininkystės reikėtų mokyti nuo mokyklos. Turi būti rengiamos ekskursijos, vaikai turi būti vedami į gamtą įvairiu metų laiku. „Kol dar nebuvome įstoję į ES, į mano ūkį atvažiuodavo Mažeikių globos namų vaikai. Porą valandų padirbdavo, pabūdavo. Dabar nebeatvažiuoja“, – apgailestavo specialistė. Ji pridūrė: „Daugelis žmonių su amžiumi nori grįžti prie gamtos, nes yra daug ką patyrę ir supratę. Švietėjiškas darbas labai svarbus, nes tai yra ir gamtosaugos dalis.“
