Vyndarystės židinys

Seniausios vynuogininkystės atsiradimo legendos susijusios su Pietų Kaukazu, kuriame nuo seniausių laikų gyveno autochtoninės iberų-kaukaziečių gentys. Įdomi legenda, kurios pradžia susijusi su dviem skirtingais pasauliais – semitiškuoju ir Biblija, anot kurios, kultūrinės vynšakės tėvynė yra Užkaukazė, ir indoeuropietiškuoju – persiškuoju-iraniškuoju. Ji aptinkama ir žinomo filosofo bei poeto Omaro Chajamo (1048–1122) kūrinyje „Nauruzname“. Jame, be kita ko, kalbama apie vyną, jo savybes, atsiradimą Irane. Padavimo pradžioje pažymėta, kad pasakojimas pagrįstas istorinių šaltinių duomenimis.

Kartą karalius Horasana Šamiranas (Šamirano miesto įkūrėjas), karalaitis Badamas ir karališkoji diduomenė buvo susirinkę rūmų sargybos bokšte. Netikėtai atlėkė paukštis-burtininkas (grifas; šuo-paukštis) – jo kaklą buvo apsivijusi gyvatė – ir nutūpė prieš juos. Karalaitis Badamas paleido strėlę, užmušė gyvatę ir išlaisvino paukštį. Jis, pakilęs į dangų, dukart ratu apskriejo karališkąją svitą ir nulėkė į šiaurę, į tėvynę. Po metų, kai karalius su didikais vėl buvo sargybos bokšte, atlėkė jau matytas paukštis ir, apsukęs ratą, nusileido toje pačioje vietoje kaip prieš metus ir iš snapo pažėrė keletą sėklų. Karalius pasakė: „Tai tas pats paukštis, kurį praeitais metais išgelbėjome, ir dabar atsidėkodamas jis mums atnešė kažkokią dovaną.“ Išmanantys žmonės apžiūrėjo grūdus, bet nesugebėjo nustatyti, kokiai augalų rūšiai jie pridera. Pasėjo juos, išspaudė vaisių sultis, jos ėmė rūgti, pasidarė skaidrus gėrimas, bet gerti to skysčio niekas nesiryžo. Manė, kad tai nuodingas gėrimas, todėl jo paragauti davė nuteistam mirti kaliniui. Išgėręs taurę, jis paprašė antros, trečios… Kalinys jautėsi puikiai ir greitai užsnūdo. Tardomas jis pasakojo karaliui: „Nežinau, ką aš gėriau, bet žinau, kad gėrimas buvo skanus, tarsi kas nuo mano akių būtų nutraukęs valktį – mane apėmė palaimos būsena, nusitrynė ribos tarp manęs, karaliaus ir diduomenės.“ Karaliaus patarėjai padarė išvadą, kad nė vienas gėrimas žmogui nesuteikia tokios palaimos. Po to karaliaus Šamirano įsakymu Irane buvo imti sodinti vynuogienojai, užsimezgė vyndarystė. Vyno gėrimas ir apsvaigimas nuo jo buvo paskelbtas naudingu papročiu. Anot Omaro Chajamo, iš Šamirano kilo daugiau nei šimtas vynuogių veislių – daugiau tokių miestų ir kaimų Irane nebuvo. Taip patvirtinama prielaida, kad kultūrinės vynuogininkystės plėtojimu jau tada buvo rūpinamasi valstybiniu mastu. Tai liudija ir Hetitų įstatymų sąvadas. Penkiasdešimt šeštajame šios senovinės įstatymų knygos skyriuje parašyta, kad kalviai, kurie karo metu bus pašaukti į kariuomenę, atleidžiami nuo visų darbų ir priedermių, išskyrus vynuogių rinkimą. O persų legendoje svarbiausia tai, kad aiškiai pasakoma, jog vynuogių kauliukų (sėklos) tėvynė – šiaurės pusė, o Iranui ir kitoms piečiau esančioms šalims tai yra Gruzija ir Kaukazas. Tai neleidžia kalbėti apie semitų ir indoeuropiečių kilmės tautų pirmavimą šioje srityje.

Vynuogienojų auginimo ir vyndarystės senumą Gruzijoje patvirtina Ninocmindos kaime (Vakarų Gruzija) rasti vynuogių kauliukai (cipca), datuojami IV–III a. prieš mūsų erą. O Upliscihės vietovėje rasta cipca datuojama X a. prieš mūsų erą. Įdomu, kad tie vynuogių kauliukai priklauso skirtingoms veislėms – tai rodo, kokias senas šaknis turi liaudiškoji vynuogių selekcijos tradicija.

Vynuogininkystės svarbą gruzinams puikiai suvokė ir šalies užkariautojai. Timūras XIV a. ir šachas Abasas XVII a., siekdami nusilpninti Gruziją, kariams pirmiausia įsakė iškirsti vynuogių krūmelius.

Nors apie laukinius vynuogienojus žinoma nuo seno, žvelgiant istoriškai vynuogių vynas visuotinai paplito gana vėlai. Senovės Babilone ir Egipte ilgai gertas ir alus, ir vynuogių vynas, o pirmiausia alų vynuogių vynas išstūmė Sirijoje, Palestinoje ir Pietų Kaukaze.

N. Maras, I. Džavahišvilis, V. Genas ir kiti tyrinėtojai Gruziją laiko seniausiu vynuogių auginimo ir vyndarystės židiniu. N. Maras mano, kad gruzinų žodžiai gvino (vynas), kurdzeni (vynuogė), irsimi (neprinokusi vynuogė), paplitę indoeuropiečių ir semitų kilmės tautų kraštuose, yra, kaip ir metalų pavadinimai, sukurti Kaukaze.

Gruzija yra daugelio vynuogių ir vyno rūšių tėvynė. Pavyzdžiui, joje buvo išvestos saperavi vynuogės, kurių raudonos spalvos sultys yra tokios tirštos, kad seniau jomis moterys rašydavo laiškus. Gamtos sąlygos lėmė, kad kai kuriuose regionuose buvo išvestos pagarsėjusios veislės: Kachetijoje – rkaciteli, saperavi, mcvane, Kartlijoje – kalnų mcvane, činuri, Imeretijoje – cicka, colikauri, krahuna, Gurijoje – čhaveri, Samegrelijoje – odžaleti ir kitos.

Dėl pripažintos vertės gruzinų vynai buvo kotiruojami kaip eksporto prekė net tais laikais, kai šalis išgyvendavo kultūros ir ūkio nuosmukį. Šardeno duomenimis, XVII a. juos veždavo į Armėniją, Midiją ir Persijos sostinę Isfahaną.

Pagal reikšmę vyną gruzinai jau seniai yra prilyginę pagrindiniam maisto produktui duonai. Vynas ir duona – pagrindinės jų brangenybės. Gruzinų gyvenimo būdui istoriškai būdingas visapusiškas, bet nuosaikus vyno vartojimas per šeimos iškilmes ar gedulą, atliekant pasaulietinius ir religinius ritualus, gydymo tikslais. Visi reikšmingiausi žmonių gyvenimo momentai – kūdikio gimimas, krikštas, vestuvės, laidotuvės – Gruzijoje laiminami vynu. Išlaikyto vyno būdavo išgeriama daugiausia pavasarį ir vasarą atliekant sunkius darbus. Žmonės jį vertino kaip maistingąją medžiagą, kuri stiprina širdį ir duoda jėgų. Buvo įsitvirtinusi nuomonė, kad saikingas vyno vartojimas padeda sergant mažakraujyste, skundžiantis nusilpimu, apetito neturėjimu. Rytų Gruzijoje iki šiol galioja taisyklė žmogų, nusilpusį po sunkios ligos, valgydinti duona, išmirkyta raudonajame vyne. Šis valgis vadinamas boglico, jis aprašytas V a. literatūros paminkle „Šv. Šušanik kankinystė“. Išlaikytas raudonasis vynas buvo būtinas pagyvenusių ir senų žmonių maisto produktas, jo duodavo maitinančioms motinoms, žinoma ir naujagimio apiplovimo vynu apeiga. Bendruomenės vyną laikė šventu gėrimu, jis buvo svarbus atliekant ritualus, per jį buvo artėjama prie Dievo, pajaučiama visuotinė priklausomybė ir bendrystė, palaiminamos mirusiųjų sielos.

Naujaisiais metais rankų apsiplovimas vynu reiškė apsivalymą nuo visų praeitų metų nuodėmių. Vynu šventindavo naujus namus. Iš molio nulipdytas ir į žemę įkastas vyno pripildytas ąsotis kvevri, skirtas brandinti ir saugoti vyną, buvo laikomas gerovės ir turto simboliu.

Gruzinų požiūris į vyną atsispindėjo ir senovinėse užstalės taisyklėse, kurias įtvirtino ilgaamžės tradicijos. Pabrėžtina, kad viešoji nuomonė visiškai neigiamai vertino girtavimą ir betikslį vyno gėrinėjimą. Girtavimas buvo laikomas tokia pat gėda kaip ir vogimas. Buvo kuriami eiliuoti satyriniai eilėraščiai apie tuos, kurie be saiko buvo „įmirkę“ vyne. Didžiausia gėda buvo laikoma tapti tokių dainų „herojumi“. Tai buvo išgyvenama labai liguistai – manyta, kad lengviau iškęsti kūno žaizdų skausmus nei tokį pažeminimą, nes dainos keliaudavo iš kartos į kartą ir ilgai „garbindavo“ visą giminę.

Gruzinų užstalė panaši į šalies gamtą – ji gausi ir įvairiapusė. Jos puošmena laikomas vynas, o jo gėrimui vadovauja užstalės vyresnysis – tamada. Jis privalo laikytis tradicinių etiketo normų, sukurti atitinkamą nuotaiką – linksmos puotos arba mirusiųjų atminų. Tamada užstalę valdo skelbdamas tostus. Per puotą, kuri trunka gana ilgai, jų būna nuo 20 iki 30. Pirmuoju iš jų palaiminamas pasaulis, paskutiniuoju – šeima.

Per mirusių giminaičių ir protėvių atminus nepriimtinas daugžodžiavimas ir gausus vyno liejimas. Intervalai tarp tostų būna nedideli. Priimta skelbti nelyginį skaičių tostų: 7, 9, 13.

Pagal tradiciją kiekvienas užstalės dalyvis turi laikytis nerašytų bendravimo taisyklių. Neleistina pasitraukti iš užstalės be leidimo, gerti vyną tarp tostų, bartis, į kalbą įterpti keiksmažodžius, nepaklusti tamados valiai.

Puotos buvo pradedamos mažomis taurėmis, išgerto vyno kiekis didėdavo palaipsniui. Kiekvienam naujam tostui skelbti priderėjo atitinkama taurė. Po ypatingų tostų gerdavo iš ragų (kanci).

Gruzinų gentys nuo seno ypatingą reikšmę teikė ritualiniam vyno išpilstymui ir ritualinėms taurėms. Kalnų rajonuose nė vienos ritualinės iškilmės nevykdavo be marani – molinės ritualinės taurės, sudarytos iš kelių mažų taurelių (činčila). Ritualines taures bažnytinėms šventėms darydavo žmonės, gavę nurodymus iš šventyklų vyresniųjų – hatis kaci. Tam tikslui vynas būtinai turėdavo būti padarytas iš nuimto šventyklos žemės derliaus. Tais atvejais vynas būdavo geriamas kolektyviai ir būdavo pripažįstama didele nuodėme, jei iš ritualinės taurės kas nors nenurydavo bent gurkšnelio.

Senovinės ritualinio gėrimo taisyklės iki mūsų dienų išliko Svanetijoje. Pirmasis tostas priklausė Dievui, o vyną gerdavo iš tam skirtų taurių. Paskui buvo sakomi tostai už įvairius šventuosius, o vynas iš įvairių formų indų geriamas tokia tvarka: atsistodavo po du vyrus su dviem taurėmis rankose, kartu jie palaimindavo susirinkusiuosius, paskui supindavo rankas, ištuštindavo taures ir pasibučiuodavo.

Vėliau buvo atliekamas ritualas čičilari. Prie įėjimo pastatydavo stalą, ant jo – keturios taurės, šias imdavo prie stalo poromis priėję moterys ir vyrai; vyną gėrė priklaupę ant kelių. Po čičilari ateidavo Lamarijos (senovinės vaisingumo dievybės, globojusios moteris ir vaikų gimdymą; priėmus krikščionybę ji virto Dievo Motina) taurės metas. Tas ritualas vadinosi sahsigeli. Paskui užstalės vyresnysis teisę būti tamada perduodavo kitam asmeniui, tada ateidavo laikas kitiems tostams laikantis nustatytų viršenybės reikalavimų.

Ritualinę marani paskirtį patvirtina išvaizda. Taurė puošiama augaliniu ornamentu, gyvūnais ir paukščiais, prie jos krašto – tankaus kailio avinas. Kai kuriose marani pavaizduotos antropomorfinės figūros.

Senovėje Gruzijoje vyną daugiausia gerdavo iš specialaus indo kula, kurį darydavo iš geros kokybės medienos (gluosnio, kukmedžio, riešutmedžio) ir puošdavo sidabru. Būdinga jo savybė – čiurlenantis garsas, kuris pasigirsta tada, kai siurbčiojamas vynas; šis efektas išgaunamas ypatinga indo konstrukcija – kula turėjo ilgą, vis siaurėjantį kakliuką.

Siekiant gauti gausų vynuogių derlių senaisiais laikais, be racionalių ir patirtimi grįstų veiksmų, buvo praktikuojami įvairūs mistiniai ritualai, maldos ir netgi aukojimai. Pasitvirtina nuomonė, kad Gruzijoje egzistavo marani, kurios saugojimo vieta buvo laikoma šventa, kultas. Gruzinų gentys marani vertino kaip kultinį objektą, atnešantį gausą ir vaisingumą. Marani saugojimo vietose vykdavo aukojimai, dažnai ten būdavo rengiamos vestuvės ir krikštynos. Dievams buvo aukojamas ir vynas; toks vynas vadintas zedaše, o indai, kuriuose šis vynas buvo gaminamas ir saugomas, – sazedaše kvevri.

Tarp šių tikėjimų ypatingas dėmesys atkreiptinas į dievybę Aguną / Anguną, kurios vaizdiniai puikiai išliko Vakarų Gruzijoje – Gurijoje. Turtinga etnografinė medžiaga apie ją sukaupta ir iš kitų regionų – Račios, Samcchės. Naujametinė apeiga, ritualiniai duonos kepaliukai, aukojami minėtai dievybei, maginio ir religinio turinio žodinės formulės nusako specifinį bendravimo pobūdį. Pavyzdžiui, naujametinei šventei Kartlijoje, Imeretijoje, Račioje dėl derliaus gausos buvo kepamas specialus duonos kepalėlis, turintis vynuogių kekės formą; toks kepalėlis buvo vadinamas vynšake (vazi) arba vynuogės ūgliu (vazisrka). Gurijoje kepė apskritą paplotėlį, kurį vadino Agunos duona (Agunis puri). Vynuogienojų su Naujaisiais metais sveikindavo šeimos galva ir ant jo ūglio kabindavo iškeptą duonos kepaliuką. Po pietų jis vėl eidavo į vynuogyną nešdamasis kiaulės galvą, nuo kurios būdavo pašalinta mėsa. Apeidavo vynuogyną kokiu nors daiktu mušdamas į nešamą galvą ir garsiai progiesmiu sakydavo: „Aguna, Aguna, apeik: pro bakua duris praeik! Mūsų vynuogyne tokios didelės kekės, o svetimame – žagarai ir lapai.“ Vakare šeimos galva su uždegtomis vaškinėmis žvakėmis užeidavo į marani saugojimo vietą, kauptuku trankydavo žemę prie spaustuvo ir garsiai sušukdavo: „Aguna, Aguna, duok mūsų sodams gerų vynuogių…“ Manoma, kad prieš įvedant krikščionybę gruzinai Aguną garbino kaip vynuogių auginimo ir vyndarystės globėją.

Šios klasikinės vynuogių augintojų bei vyndarių šalies šiai ūkinei veiklai netinkamuose kalnų regionuose (vynuogienojai dera maždaug iki 1340 metrų aukščiau jūros lygio) gyvena gentys žmonių, kurie nuo seniausių laikų verda alų. Tai pšavai, chevsūrai, tušai, mocheviai ir gudamakarai. Šiuo metu jie alų (ludi) verda iš miežių ir rugių. Etnografinės literatūros ir vietinio folkloro duomenys liudija, kad seniau buvo žinomas tik miežinis alus. Tai patvirtina pats kalniečių kasdieniame gyvenime vartojamas alaus pavadinimas – miežių sultys (keris cveni).

Alus yra nacionalinis Gruzijos kalniečių gėrimas, jis geriamas per visus svarbiausius jų gyvenimo įvykius. Kaip kulto reikalams naudojamas gėrimas alus svarbus religinėse apeigose.

Iki nesenų laikų kalniečiai, būtent tušai, pšavai ir сhevsūrai, jų bendruomenės turėjo savo dievą globėją ir šventovę. Tos gamtameldiškos dievybės ir kulto vietos vadinamos hati. Joms nuosavybės teise buvo priskirti kulto ir ūkiniai statiniai. Egzistavo tokie kulto pastatai: bokštas, kuriame buvo saugomos iškilmingos bendruomenės vėliavos, patalpos, skirtos laikyti žvakes ir varpus, ir salė (darbazi). Ūkiniams pastatams priskirtini: alaus virimo patalpa (sakvabe-salude), grūdų saugykla (begeli) ir alaus brendimo bei saugojimo patalpa; ten taip pat buvo saugomas per kalendorines šventes, skirtas dievybei pagerbti, maistui paruošti reikalingas inventorius. Šventykloms hati taip pat priklausė žemės naudmenos – laukai, ganyklos ir gyvuliai. Viskam vadovavo seniūnai (hucesi).

Šventyklos ūkio pagrindas buvo alaus virykla, kurią aptarnavo specialus personalas dasturi. Jų pareiga buvo dirbti įvairius darbus šventyklos žemės naudmenose, virti ritualinį alų ir kt. Alus buvo verdamas iš šventyklai priklausančiuose laukuose išaugintų miežių.

Gretinant etnografinius duomenis aiškėja, kad alaus darymo religinėms šventėms tradicijos šaknimis kyla iš pirmykštės bendruomeninės santvarkos. Apie tai byloja kolektyvinės darbo organizavimo formos ir bendruomeninis pagaminto gėrimo vartojimas.

Be kalniečių, alaus virimu Gruzijoje dar užsiima osetinai ir Pankisio tarpukalnėje gyvenantys čečėnai.

Parengė Juozas Šorys